Skaitinys

Filosofas Andrius Bielskis: Klausimas, kaip atpažinti manipuliaciją neapykanta, taps esminiu

Mano teisės

Andrius Bielskis, Mykolo Romerio universiteto nuotr.

Gabija Jurkutė | 2021 10 10

Neapykantos toleruojama vis labiau, o visuomenė darosi vis paveikesnė radikalioms idėjoms. Filosofas, Mykolo Romerio universiteto ir KTU profesorius Andrius Bielskis radikalėjimo riboženkliu laiko 2007–2008 m. finansų krizę bei po jos sekusius viešųjų paslaugų karpymus: visuomenėje pradėjo vyrauti nepasitikėjimas, nesaugumo jausmas, kuris tęsiasi iki pat dabar. Anot jo, šiandien pasaulį drebina nauja krizė, nepaisant to, kad jos priežastys kitokios.

Kaip filosofai aiškina neapykantos fenomeną?

Iš filosofinės pusės neapykantos fenomenas gali būti analizuojamas įvairiai. Pavyzdžiui, garsioji vokiečių filosofo Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio „pono – vergo“ dialektika: „aš ir tu“ santykis yra grindžiamas tuo, kad ponas neigia vergą kaip žmogų ir taip įtvirtina savo tapatybę. Pagal Hegelį, pirminis socialinis/politinis ryšys, pagrįstas „Kito“ neigimu, kyla iš asmens tapatybės stygiaus: kai asmuo jaučiasi nesaugus, „Kitas“ tampa baimės, tad ir neapykantos objektu. Manipuliavimo neapykantos kalba politikoje kontekste svarbus tarpininkų, kurie skatina tas baimes, vaidmuo – kitaip tariant, politikų, kurie žmonių nepasitikėjimą išnaudoja savo politinei įtakai įtvirtinti. Vis dėlto, galima ir pozityvesnė „aš ir Kito“ santykių filosofija, kurią aptinkame Prancūzijos filosofo Emmanuelio Levino mintyse. Ji savotiška Hegelio „pono ir vergo“ dialektikos inversija. Levinas teigia, kad „Kitas“ yra aukščiau nei subjektas: „aš“ turi absoliučią atsakomybę už „Kitą“, ir
Kitas“, jo/s veidas įsako man: „Nežudyk!“. Šią Levino filosofinę tezę galime interpretuoti kaip galimybę nugalėti neapykantą, kuri veda į „Kito“ sunaikinimą, o sykiu kaip malonės, o ne lygybe grįsto teisingumo principą – turime prisiimti atsakomybę už „Kitą“, matyti jo pažeidžiamumą. Malonės koncepcija, be abejo, filosofijoje turi stiprų teologinį užtaisą.

Žvelgiant į diskusijas socialiniuose tinkluose, atrodo, kad visuomenė per neilgą laiko tarpą stipriai pakrypo link radikalios dešinės, o neapykantos kalbos mastai tampa nevaldomi. Kas lemia tokį spartų visuomenės radikalėjimą?

Filosofinis neapykantos kalbos aiškinimas yra istoriškai universalus, bet klausimas, kodėl neapykantos iškilimą matome būtent dabar? Aš į tai žiūrėčiau iš istorinio materializmo perspektyvos. Visų pirma, šiuolaikinė virtuali kapitalizmo forma ypač vyrauti pradėjo po SSRS griūties – šis įvykis atvėrė rinkas bei kelią giliai globalizacijai platesniu lygmeniu. Taigi, 1990–ieji metai, Vašingtono konsensusas sąlygojo, kad neoliberalūs vėjai daug kur tapo neišvengiamybe. Neoliberalią kapitalizmo formą apibūdina milžiniškas pajamų nelygybės išaugimas, atlyginimų susitraukimas, prekariatas bei finansializacija: iškyla finansinis sektorius, skatinantis vartojimą ateities sąskaita, ir taip mažindamas perprodukcijos grėsmę. Radikalėjimo riboženkliu laikyčiau 2007–2008 m. finansų krizę ir jos padarinius, viešųjų paslaugų karpymus: visuomenėje pradėjo vyrauti nepasitikėjimas, nesaugumo jausmas, kuris tęsėsi iki pat dabar. Praėjo dešimtmetis ir šiandien pasaulį drebina nauja krizė, nepaisant to, kad jos priežastys kitokios. Beje, keičiasi kontekstas: Vakarų valstybės, kurios ir stovėjo už kapitalistinės ekonominės globalizacijos, staiga pakeičia kryptį – D. Trumpo politika JAV, Brexit’as. Taigi, kažkada Froido parašytos knygos pavadinimą „Civilizacija ir jos nepasitenkinimas“ šiandien būtų galima keisti į „Ekonominė globalizacija ir jos nepasitenkinimas“. Įtakos turi ir migrantų krizė: nepaisant megapolių, Europa yra gana homogeniška, tačiau nemažą dalį visuomenės pradėjo stebinti imigrantų kiekiai, kas stiprina žmonių skirstymą į „mes, aš“ ir „Kiti, Kitas“. Brexit’as yra puikus radikalizacijos pavyzdys, turintis stiprų ir daugeliui aiškiai matomą rasistinį aspektą, nors viešajame diskurse Brexit’o priežastimi buvo įvardijamas D. Britanijos suverenumo noras. Galima sakyti, kad neoliberalus kapitalizmas sudarė sąlygas materialiniam nesaugumui ir iš jo kylančiam psichologiniam nepasitenkinimui, kuriuo yra manipuliuojama. Dėl to pradėjo rastis radikalai dešinieji, kurie stengiasi į sudėtingus klausimus atsakyti banaliais paaiškinimais. Taip dažniausiai atpirkimo ožiais tampa „kiti“, skirtingieji, kurie sugeria neigiamą žmonių emocinį krūvį. Taip, deja, nuo pykčio nukenčia pažeidžiamos visuomenės grupės.

Ar būtų galima sakyti, kad demokratija šiuo metu išgyvena krizę?

Sutikčiau, kad šiuo metu demokratija išgyvena krizę. Kaip tai įvyko? Klasikinėje politinėje filosofijoje, pavyzdžiui, Aristotelio „Politikoje“, sakoma, kad sveikai, saugiai ir sėkmingai funkcionuojančiai politinei visuomenei reikalingas stiprus vidurinysis socialinis elementas. Dideli ekonominiai skirtumai tarp kelių privilegijuotųjų ir didžiosios dalies neturtingųjų, pasak Aristotelio, tokioje visuomenėje yra neįmanomi. Žinoma, ekonominė globalizacija generuoja milžiniškus socialinius skirtumus, tad natūralu, kad mažiau privilegijuotoms grupėms sunkiau rasti savo vietą visuomenėje. Tai ypač sudėtinga dėl to, nes ekonominis elitas išlieka nematomas, nors ir daro visuomenei milžinišką įtaką. Ekonominė nelygybė, prekariatas auga, tad visuomenė pradeda ieškoti paprastų atsakymų, problemų sprendimų ir populistiniams dešiniesiems atsiranda proga daryti įtaką viešajam diskursui. XX a. 6–7 dešimt. vakarų pasaulyje buvo pasiektas didžiausias socialinis ir ekonominis progresas. Viena iš priežasčių – kompromiso politika, kai darbo klasė buvo atstovaujama profsąjungų arba socialistinių judėjimų, o ekonominis elitas ir buržuazija išliko konservatyvūs. Taip buvo pasiektas balansas tarp elito ir darbo klasių, o to pasekmė – spartus socialinis progresas. Tokia tradicinė politika subyrėjo kartu su neoliberalizmo įsigalėjimu. Taip pat, vienas iš demokratijos krizės simptomų yra ideologinių skirčių išnykimas – galima pastebėti, kad šiandien nematyti aiškios politinės dešinės ir kairės – Brexit’as ir Trumpo atėjimas tradicinę politinę kairę ir dešinę pakeitė. Dabar kultūrinių karų situacijoje skirtis yra tarp išsilavinusių jaunų profesionalų, kurie turi etinį jautrumą ir kuriems, tarkime, skiepas nėra baubas, bei tarp labiau lokalizuotų žmonių, kurie yra globalizacijos pralaimėtojai.

Kokius politinius padarinius gali sukelti neapykantos kalba? Ar ji gali tapti strategiškai naudojamu politiniu įrankiu?

Neapykantos kalba gali būti naudojama strategiškai bei sukelti milžiniškus padarinius, tai aiškiai iliustruoja Brexit’as, D. Trumpo, kaip prezidento, valdymo laikotarpis: abiem atvejais būta politikų, kurie neapykantą ir poliarizaciją kurstė, o to rezultatas – itin sparti radikalizacija. Socialinės medijos poliarizacijos ir radikalizacijos procesus iš dalies efektyvina, už tai atsakingas soc. medijų veikimo principas: kontakto veidas į veidą nebuvimas, „patinka“, „nepatinka“ reakcijos. Tai yra priešinga minėtam leviniškam požiūriui, kai svarbiausia yra artumas su „Kitu“, veidas į veidą santykis. Virtualioje erdvėje „Kitas“ yra nuasmeninamas, nematomas, tad atsiranda dar didesnė distancija, susvetimėjimas.

Dažnai politikai patys tiesiogiai nevartoja neapykantos kalbos, bet kitais būdais ją skatina. Ar galite paaiškinti procesą, kai politikai manipuliuoja neapykantos kalba tam, kad įtvirtintų savo galios pozicijas? Kokie pavyzdžiai tai iliustruoja?

Vienas geriausių pavyzdžių yra Veimaro Respublikos sunaikinimas, nacionalsocialistų iškilimas su Hitleriu priešaky. Šis procesas, kuris vedė link to, prasidėjo iškart po Pirmojo pasaulinio karo. 1927–1928 m. nacionalsocialistų partija negalėjo pasigirti populiarumu, o 1929 m. atėjus ekonominei krizei, šios partijos reitingai iškyla iki nematytų aukštumų. Tada neapykantos mastai visuomenėje auga ir 1933 m. demokratiniu būdu nacionalsocialistai išrenkami į valdžią. Žinoma, toks pavyzdys išskirtinis, be to, tuomet kapitalistinių visuomenių elitas dar nemokėjo tvarkytis su kapitalizmu. Johnas Maynardas Keynesas šiuo požiūriu buvo pionierius. Jis suprato, kad nevaldomas kapitalizmas bei jo krizės naikina demokratiją, todėl privalome išmokti kapitalizmą reguliuoti taip, kad krizių padariniai būtų švelnesni. Daug kas lygino 2008 m. krizę su 1929–ųjų krize, tačiau jų pasekmės buvo labai skirtingos. 1929–jų krizė atvedė fašistus į valdžią (ir sukėlė pasaulinį karą), o 2008–ųjų krizė demokratinių institucijų nesunaikino, nors nepasitenkinimo, neapykantos ir nacionalizmo apraiškos išaugo (pvz., jau minėti Trumpas ir Brexit’as). Visgi, panašumas išlieka: ir pirmuoju, ir antruoju atveju manipuliavimu nepasitenkinimu ir neapykanta, susipriešinimo padaugėjo.

Kaip manote, ar neapykantos kurstymas galėjo sąlygoti visuomenės priešiškumo į migrantų, pabėgėlių klausimą?

Migracija tik auga, ir, deja, tai didelei visuomenės daliai nepatinka. Pažiūrėkime į mūsų pavyzdį: vos Lietuvai priėmus kelis tūkstančius migrantų, kilo aistringos neigiamos reakcijos, nors, racionaliai žiūrint, tuštėjančiai Lietuvos valstybei nauji gyventojai atneša didelę naudą. Ateina dar viena didelė problema – klimato kaitos krizė, tad migracija į tokias šalis, kaip Lietuva, tik augs, o klausimas, kaip atpažinti manipuliaciją neapykanta, taps esminiu. Nesutinku su pabėgėlių atgręžimo politika bei nesuteiktu politiniu prieglobsčiu – taip ES valstybėje negali būti, Lietuvai tai atsirūgs, kai viena po kitos pasipils bylos Europos Žmogaus Teisių Teisme, tad laikini sprendimai yra žalingi visiems. Tokių socialiai neteisingų, žmogaus teisėms prieštaraujančių politinių nutarimų pavyzdžių dabar apstu Vengrijoje, Lenkijoje, bet ar Lietuva nori sekti šių valstybių pavyzdžiu? Esame pašaukti padėti žmonėms, atsidūrusiems nelaimėje ir to reikalauja visi kertiniai mūsų civilizacijos tekstai. Atsisukime ir į krikščionišką tradiciją, kuria dažnai dengiasi visuomenės grupės, nepritariančios pabėgėlių iš musulmoniškų šalių priėmimui – svetingumas yra krikščioniška vertybė, o Biblijoje sakoma: „mylėk artimą kaip save patį“. Ypač glumina skubotos išvados, žodžio „teroristas“ vartojimas kalbant apie migraciją, nesuvokiant, kad žmonės bėga (ir) nuo sukarinto radikaliojo islamizmo. Manipuliavimas nepasitenkinimu ir neapykanta dažniausiai atsisuka prieš kitataučius, imigrantus, pabėgėlius.

Neapykantos kalba yra vienas iš veiksnių, sąlygojančių visuomenės poliarizaciją. Ką sako paskutiniai agresijos pilni įvykiai, susiję su skiepais bei kitais jautriais klausimais Lietuvoje?

Dar švieži įvykiai prie Seimo mums parodė, kad ir reakcija į šią protesto akciją, virtusią į riaušes, buvo lygiai tokia pat neadekvati kaip ir pats protestas. Viešojoje erdvėje buvo girdėti, kad tai griauna Lietuvos valstybingumo pamatus. Toks aiškinimas – nesusipratimas. Nejau mūsų valstybės pamatai išties tokie trapūs? Analogiški protestai, galbūt ne tokie aštrūs ir radikalūs, vyksta ir kitose Europos valstybėse, pažiūrėkite į Graikiją – vos ne kiekvienas naujai išleistas vyriausybės nutarimas baigiasi Molotovo kokteiliais. Žinoma, tokie protestai Lietuvai yra nauji: pensijinio amžiaus dalyvius keičia darbingo amžiaus žmonės, taip pat stebina smurtinė šio protesto kilmė. Neapykantos ir jos apraiškų šiame proteste buvo daug. Tačiau turime nepamiršti, kad koronavirusas yra išskirtinė liga – žmonės miršta, o vienintelis būdas ją nugalėti yra visuotinis imunitetas, pasiekiamas tik per skiepus. Šiandien, kai pusė visuomenės narių pasiskiepiję, uždaryti visus yra neadekvatu, tad lieka vienintelis būdas – sukurti lengvai diskriminacines paskatas žmonėms, kurie neturi rimtų priežasčių nesiskiepyti. „Antiskiepininkų“ argumentai yra grynai libertariniai: „mano kūnas, mano teisė“, neatsižvelgiant į bendrą visuomenės gerovę ir pamatinę tiesą, pamatinį faktą, kad žmonės yra politinės, socialios būtybės ir kad būdamas politinės visuomenės dalis esu už ją (žinoma, tiek, kiek tai susiję su mano veiksmais) atsakingas.

Komentuoki