Kaip negalia siejasi su sparčiai besivystančiu transhumanistiniu filosofiniu mąstymu? Kodėl svarbu suprasti negalią transhumanizmo idėjinėje perspektyvoje? Kaip negalios ir transhumanizmo ryšių apmąstymas prisideda prie Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencijos (toliau – Konvencija) geresnio supratimo ir atitinkamai jos įgyvendinimo? Nors transhumanizmas tampa vis didesnio akademinio susidomėjimo objektu, tačiau iki pat dabar ši sąvoka yra gana mažai žinoma platesnėje socialinėje erdvėje. Tai pernelyg nestebina, nes pačiame transhumanizmo studijų lauke nėra iki galo sutariama, kas yra transhumanizmas ar kaip jis turėtų būti suprantamas ir apibrėžiamas.
Kol transhumanizmo šalininkai yra įsitikinę, kad jų plėtojamos idėjos ir siūlomos žmogaus ir visuomenės kaitos vizijos yra neregėta galimybė žmonijai, jo kritikai transhumanizmą pristato kaip grėsmę žmogiškajai egzistencijai ar pačiam žmogiškumui. Antai vienas garsiausių transhumanistinės minties kritikų, amerikiečių mąstytojas Francis Fukuyama, transhumanizmą yra netgi įvardijęs pačia pavojingiausia pasaulio idėja. Šitokį Fukuyamos pateikiamą transhumanizmo apibūdinimą stiprina ta aplinkybė, kad gausybė mokslinių darbų transhumanizmą sieja su eiblistiniais ir eugeniniais motyvais, eiblizmą atitinkamai apibrėžiant kaip nuostatą, kuri negalią fizinių ar kognityvinių sutrikimų pagrindu laiko ir žmogaus nevisavertiškumo liudijimu, o eugeniką – kaip siekį pašalinti negalią kaip nepageidaujamą žmogiškąjį elementą, tokiu būdu tikintis žmonių rūšies pagerėjimo. Esant šitokiam radikaliai prieštaringam transhumanizmo vertinimui, savaime kyla klausimas: kas iš tikrųjų yra transhumanizmas ir kaip turėtume jį vertinti?
Produktyviu atsakymų į šiuos klausimus ieškojimo išeities tašku gali tapti būtent negalios fenomenas, kuris, tiesa, remiantis tuo, kas pasakyta, rodos turi mažai ką bendro ar juo labiau yra vargiai suderinamas su transhumanistine pasaulėžiūra. Transhumanizmui plačiai priskirtinas siekis augančio mokslinio žinojimo ir technologinės galios būdais radikaliai sustiprinti (enhance) esamus žmones, paverčiant juos daugiau galinčiomis (fiziškai, kognityviškai, psichologiškai ir kt.) būtybėmis ir tokiu būdu išplečiant jų egzistencines galimybes (atveriant jiems transžmogiškosios ar postžmogiškosios egzistencijos horizontus, kurie nėra prieinami esamiems žmonėms). Ta apimtimi, kuria transhumanizmo šalininkai yra linkę kalbėti tik apie žmogiškąsias galias ir jų plėtrą, atsisakydami gilesnio žmogiškojo pažeidžiamumo apmąstymo ir atitinkamai visuose žmogiškuosiuose negalėjimuose įžvelgdami tik įveiktiną žmogiškąjį ribotumą ir blogį, pats transhumanizmas gali būti pagrįstai vertinamas kaip pavojus žmonijai ar bent jau nemažai jos narių daliai – tai yra tiems žmonėms, kurie neatitinka dominuojančio, eiblistiškai orientuoto, visapusiškai stipraus, savarankiško ir sėkmingo žmogaus įvaizdžio ir kurie pačia savąja egzistencija tarsi prieštarauja neribotą žmonijos galių išplėtimą akcentuojančioms ateities visuomenių ir pasaulio raidos vizijoms. Apie tai, kad šitokios vizijos negali būti laikomos socialiai tvariomis, arba atliepiančiomis įvairių socialinių grupių interesus, ko gero, aiškiausiai byloja tas faktas, kad, kaip pastebi kai kurie tyrinėtojai, disciplinoje, vadinamoje ateičių sociologija (sociology of futures), negalios fenomeno apmąstymas yra ignoruojamas, tokiu būdu ir žmones su negalia neišvengiamai traktuojant kaip būtybes be ateities (futureless beings).
Kuo čia dėtas transhumanizmas? Šitoks dalies žmonijos ignoravimas gali būti aiškinamas kaip bent iš dalies nulemtas šiandieninį žmonijos kultūrinį būvį persmelkiančio transhumanistiškai orientuoto įsitikinimo, kad žmogiškieji negalėjimai apskritai ir negalios patirtis konkrečiai nėra niekaip suderinami su visaverčiu, prasmingu ir laimingu gyvenimu ar juo labiau su tobulo žmogaus ir tobulo pasaulio sukūrimu, kurio tikėtis mums neva leidžia esami ir būsimi mokslo pasiekimai bei technologiniai proveržiai. Kita vertus, reikia pabrėžti, kad transhumanistinis mąstymas nėra monolitiškas ir minimas įsitikinimas neišsemia visos transhumanizmo idėjinės įvairovės. Tiesa ta, kad šalia į tobulo žmogaus kūrimą nukreiptos transhumanistinės žmonijos pertvarkymo krypties egzistuoja ir kita kryptis, grindžiama įsitikinimu, kad moksliniai ir technologiniai pasiekimai turėtų būti kreipiami ne į tobulybės iešką, bet į žmonių įgalinimą siekti savo gyvenimo pilnatvės pagal savąjį gėrio supratimą.
Šitokioje gėrio pliuralizmą pripažįstančioje mąstymo perspektyvoje žmonėms būdingi skirtumai, taip pat besiskleidžiantys ir per negalios patirtį, yra suvoktini ne kaip kliuvinys žmogiškosios egzistencijos pilnatvės atsklaidai, bet, priešingai, kaip svarbi ar netgi esminė šio proceso prielaida ar sąlyga. Filosofiniame transhumanizmo lauke arčiausiai šio požiūrio priartėja vokiečių mąstytojas Stefanas L. Sorgneris, kurio siūloma transhumanizmo versija, vadinamasis „silpnasis transhumanizmas“ (weak transhumanism) (šiuo metu plėtojamas Euro-transhumanizmo vardu), yra laikytina svarbia idėjine atsvara Silicio slėnio valdytojų galvose gimstančioms žmonijos transformacijos vizijoms, siejančioms žmonijos tobulėjimą beveik išvien su žmonių technologiniais „papildymais“.
Šios transhumanizmo versijos kontekste žmogiškoji egzistencija negali būti redukuota į jokias išankstines tobulumo apibrėžtis, o tobulu siekiu čia galima laikyti nebent siekį suteikti galimybę žmonėms būti tuo, kuo jie yra arba nori būti, nesusaistant žmogiškojo potencialo realizavimo vien tik su žmogiškųjų negalėjimų įveika. Pastebėtina, kad ši pozicija yra artima žmogaus teisių pozicijai, o mąstant konkrečiai apie negalios fenomeną – 2006 metais Jungtinių Tautų priimtai Konvencijai, kurią Lietuva ratifikavo 2010 metais, tokiu būdu teisiškai įsipareigodama ją visapusiškai įgyvendinti. Konvencija, kurios pagrindu susiformavo žmogaus teisėmis grįstas negalios supratimas, pabrėžia tai, kad žmonės su negalia, lygiai su visais kitais žmonėmis, yra žmogaus teisių turėtojai ir jų visavertis dalyvavimas visuomenės gyvenime privalo būti užtikrinamas sudarant tam būtinas sąlygas ir suteikiant reikalingą paramą. Dar daugiau, Konvencijoje žmonės su negalia yra traktuojami ne tik kaip neatsiejama žmonijos įvairovės dalis, bet ir kaip realiai ar potencialiai turtinantys savo bendruomenes ir visuomenes. Taigi žmonių su negalia dalyvavimas visuomenėje yra sietinas su egzistencinio žmonijos potencialo plėtra ir socialinės gerovės augimu.
Ši principinė Konvencijos nuostata, skelbianti, kad kiekvienas žmogus yra vertingas, nepaisant savo fizinės ar kognityvinės būklės, įgalina technologijas mąstyti kaip įrankį, turintį ne eliminuoti negalią kaip tariamą žmogiškąjį deficitiškumą, bet padėti atsiskleisti negaliai kaip žmogiškajam potencialui. Šių idėjų ir nuostatų pagrindu galima kalbėti ir apie socialiai įtraukią transhumanistinę negalios sampratą – arba tvaria žmogaus teisių ir technologinės raidos derme grindžiamą požiūrį į negalią, kuris yra orientuotas į žmogiškosios įvairovės ir joje glūdinčio potencialo socialinės raiškos įgalinimą, pabrėžiant tai, kad būtent šis įgalinimas yra žmogiškosios egzistencijos pilnatvės šaltinis, stiprinantis pačią žmoniją. Dar kitaip sakant, negalia yra suprastina kaip žmogiškumo resursas, kuris, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių ir sąlygų, gali skleistis ir žmogiškosios galios formomis. Žmonijos raida gali vykti įvairiausiais būdais ir reikštis skirtingais pavidalais. Transhumanistinė negalios samprata atitinkamai gali tapti ne tik negalios permąstymo pagrindu, bet ir visuomenės raidos pokyčių ašimi, padedančia pereiti nuo žmonių skirtumų nuvertinimo prie jų pripažinimo ir puoselėjimo.
Šis straipsnis yra mokslinio projekto dalis. Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-PD-24-175.
