Gimusi priešintis: interviu su Liepa iš „Petrol Girls“ (projektas „Apie žmones iš naujo“)

Jei prieš 6 metus nusivylusiai antropologijos studentei Vilniuje būtų pasakę, kad ji gros feministinėje grupėje Londone, ji būtų garsiai nusijuokus.

Prieš prisijungiant prie „Petrol Girls“ Liepa Kuraitė nebuvo ėmusi bosinės gitaros į rankas, o feminizmo idėjų, nors ir artimų pasąmoningai, nebuvo pažinusi akademiškai. Ji mieliau programavo, nes, dėl laimingų aplinkybių, kompiuterį įsigijo anksčiau už mus visus ir jai buvo įdomu suprasti, kaip jis veikia.

„Petrol Girls“ yra hypergalinga, agresyvi grupė, savo post-hardkoriška muzika kovojanti už atviresnį pasaulį. Simboliška, kad ji gimė prieš trejus metus per Tarptautinę moterų solidarumo dieną. Nuolat koncertuodama Anglijos baruose ir skvotuose grupė kelia bangas pogrindžio scenoje, kurioms lemta didėti: spalį „Petrol Girls“ išleidžia debiutinį albumą. Jį pristato singlas komentarų nereikalaujančiu pavadinimu: „Phallocentric“ (angl. „Falocentriška“).

Liepai, nuo mažens į mokyklą ėjusiai berniukiškais rūbais ir trumpais plaukais, grupė atvėrė naują pasaulį ir ji norėtų, kad merginos Lietuvoje galėtų patirti tą patį. Muzikantė – Liepa vis dar sutrinka taip pavadinama – pripažįsta: jei būtų likusi Vilniuje, groti turbūt nebūtų pradėjusi. Aplinka čia nėra palaikanti. Bet tuo pačiu prideda:

„Nors ir apsilankau karts nuo karto, Lietuvoje negyvenu jau 6 metus. Todėl mano Lietuvos ir Anglijos palyginimas gali nevisiškai atitikti dabartinę tikrovę. Tai palyginimas tos Lietuvos, kurią palikau tik išvažiavus. Ir jei esu neteisi dėl dabartinio aktyvizmo kiekio ir feministinių idėjų populiarumo, tai tik džiaugiuosi, jog situacija sparčiai keičiasi į gerąją pusę.“

Šiemet, kartu su kitais trimis grupės nariais, tarp kurių, daugelio nuostabai, yra du vaikinai, Liepa išsikraustė iš post-brexitinės Anglijos į Austriją. Bet vasarą ji buvo grįžusi į Vilnių. Čia susitikome pokalbiui apie savęs atradimą Londono muzikos scenoje, moteris roke ir gąsdinantį šiandienos politinį klimatą.

Kaip išvykai į Londoną?

Esu šiokia tokia aukštojo išsilavinimo lūzerė. Neišvažiavau iš karto baigusi mokyklą, du metus bandžiau studijuoti skirtingus dalykus Lietuvoje. Kai įvedė mokestį, kad jei nebaigi universiteto, tai turi susimokėti atgaline tvarka, pradėjau žiūrėti į kitas šalis.

Mane labai domina žmonės, dėl to pirmiausia Lietuvoje studijavau psichologiją. Bet tada supratau, kad neturiu emocinių jėgų dirbti tik su vienu žmogumi. Labiau traukė mokymasis apie žmonių grupes. Perėjau į kultūros istoriją ir antropologiją. Sekėsi visai gerai, bet pats kursas buvo labai neteisingai reklamuojamas. Galvojau, kad mokysimės apie paprastus žmones ir visuomenes, o ne apie karalius. Ir gal 70 proc. jo sudarė Lietuvos istorija.

Man tai nepatiko. Norėjau pažinti istorijos procesus, kad galėčiau juos lyginti su tuo, kas vyksta dabar. Pavyzdžiui, dabartinį dešiniųjų pažiūrų ir fašizmo išvešėjimą Europoje, ypač po 2008-ųjų metų krizės, galima lyginti su kai kuriais istoriniais etapais, kai paprastiems žmonėms valdžia įgriso, o valdžia tuo metu norėjo nusiplauti rankas nuo atsakomybės. Tada valdžia dėl visuomenės bėdų pradeda kaltinti keistuolius, nepritapėlius, imigrantus, pabėgėlius. Žmones, kurie nelabai gali savęs apginti.

Bet mūsų istorinėje programoje to beveik nebuvo, dėl to mečiau studijas. Nusprendžiau, kad humanitariniais mokslais galiu domėtis pati ir be universiteto pagalbos.

Ir tada perėjai prie kompiuterių?

Visada mėgau kompiuterius, buvau gykas, nerdas. Viena pirmųjų klasėje išmokau perinstaliuoti Windows’us. Man pavyko labai anksti gauti kompiuterį. Turiu dėkoti tetai – ji choreografė, keliaudavo po pasaulį, dažnai skrisdavo į Honkongą. Ten – pigi technika, tad ji nusipirko naują nešiojamąjį kompiuterį, o man paliko seną. Buvau 16-metė Lietuvoje 2005-ais ir turėjau nešiojamą kompiuterį. Tai buvo kažkas tokio. Susidomėjau tuo kompiuteriu labiau, norėjau jį pažinti, paardyti, suprasti, kaip jis veikia.

Bet prieš studijuodama Londone niekada nebuvau superprogramišė. Labiau domėjausi kompiuteriniais menais. Po nepatikusių studijų Lietuvoje nusprendžiau, kad noriu pastudijuoti užsienyje ir galvojau apie menus. Kadangi jokių kitų menų nemokėjau, pagalvojau, kad kompiuterinis menas man būtų prie širdies. Baigiau creative computing (angl. kūrybiškos kompiuterijos), studijas Goldsmiths universitete Londone.

Kodėl nustojai programuoti?

Tai dariau du pastaruosius metus, dirbdama Žaliosios energijos start’upe, dariau jiems back-end programavimą. Jie užsiėmė elektros tinklų atnaujinimu, kad elektra būtų naudojama protingiau: pavyzdžiui, įvedinėjo kompiuterinius skaitliukus. Tikslas – kad nereikėtų statyti naujų jėgainių.

Tai gera iniciatyva, bet man nusibodo. Labai sunku suderinti meilę programavimui ir nemeilę sėdėjimui prie kompiuterio. Per dieną sėdėdavau po 10 valandų. Nebegalėjau to tęsti. Maždaug tuo metu atsirado ir grupė.

Justės Urbonavičiūtės nuotr.

Vilniuje visai negrojai?

Ne.

Net minčių neturėjai?

Ne. Visą laiką mylėjau muziką, bet kaip klausytoja. Persikrausčius į Londoną pasikeitė draugų ratas, pradėjau klausyti daugiau pankroko ir sunkiosios muzikos. Atsirado daug draugų, kurie turėjo mažas, vietines grupes, kaip hobį. Prieš tai man atrodė, kad jeigu groji muziką, turi tai daryti labai rimtai, būti full on muzikantas. Jei 10 metų nesimokei groti instrumentu, tai ir neverta pradėti. O naujoje draugų grupėje buvo labai daug žmonių, kurie nesiparindami, tiesiog savo malonumui išmokdavo groti gitara, susiorganizuodavo repeticijas.

Ruošėme renginį Tarptautinei moterų solidarumo dienai. Lietuvoje tai labiau „Duok tulpę žmonai“ diena, Anglijoje tai labiau feministinė šventė. Organizuodavome koncertus savo svetainėje, buvau sūkuryje tų mažų grupių, savamokslių muzikantų. Ir tada Ren, dabartinė „Petrol Girls“ vokalistė, sako: „Būtų linksma mums pačioms sukurti grupę! Turiu kelias idėjas…“

Tuo metu jau šiek tiek skrebenau gitara, bet niekada negrojau bosu. Ji sako: „Tai nieko tokio, bus labai paprastos dainos, jų tris pagrosim, tik dėl pramogos.“ Susitikom dvi savaitės prieš koncertą, pasiskolinau bosinę gitarą iš draugų. Tada pirmą kartą gyvenime į rankas bosą ir paėmiau. Turėjom būgnininkę, kuri irgi nelabai mokėjo groti. Pasiruošėm tris dainas, pakoncertavom ir suvokėm, kad tai labai linksma veikla – tad kodėl sustoti? Rašėme naujas dainas, mūsų būgnininkę pakeitę keli kiti būgnininkai, prisijungė mūsų pagrindinis gitaristas Joe. Ren pakeitė akustinę gitarą į elektrinę. Pradėjome groti taip, kaip grojame dabar.

Grupėje turiu mažiausiai grojimo patirties, bet išmokau laisviau žiūrėti į nemokėjimą ką nors daryti. Tuo atžvilgiu pasidariau atlaidesnė ir kitiems žmonėms. Man atrodo to trūksta, kai esi suaugęs. Darai tik tai, ką moki, beveik visada esi komforto zonoje. Jei pradedi daryti kažką ir tau nesiseka, kas yra labai natūralu, kyla panika, kad „man niekada nepavyks“, „kokia prasmė“. Idėja, kad tau turi gerai sektis nuo pat pradžių, buvo ir mano pasąmonėje. Neleisdavau sau suklysti. Dabar žiūriu žymiai laisviau. Jei kažkas patinka – tai ir darai. O jeigu darai – tai ilgainiui pradės sektis geriau.

Jei prieš šešis metus kas nors būtų pasakęs, kad mano pagrindinis užsiėmimas bus groti grupėje, būčiau pasijuokus ir tiek. Bet net ir dabar kai žmonės sako, kad esu muzikantė, man tai skamba keistai. Mano protas vis dar bando prisitaikyti prie idėjos, kad groju.

Vis dar egzistuoja daug dalykų, kurių negaliu pagroti. Man sunku mokytis muzikos teoriją. Kartais būna, kad susiduri su muzikantu, kuris groja 20 metų, ir jis tavęs paklausia – kokia tavo mėgstamiausia bosinė gitara? Sakau: ta, kuria groju, nes kitomis nesu bandžiusi. Bet dėl to nesijaučiu blogai. Man atrodo, kad nereikia žmonių skirstyti į muzikantus ir ne muzikantus. Kiekviena gali būti muzikantė – net jei tau nepatinka, ką ji groja.

„Petrol Girls“ nuo pat pradžių buvo politiška grupė?

Taip, jau pats grupės gimimas buvo tarsi politinis veiksmas. Mes, trys merginos, prieš savo sveiką protą nusprendėme pradėti groti. Manau, kad merginoms pradėti groti yra sunkiau, nes egzistuoja stereotipas, kad merginos negroja muzikos, ypač sunkios. Jeigu grupėje yra viena mergina, tai dar galima „užskaityt“, bet jeigu yra vien merginų grupė, tai vis dar traktuojama kaip kažkoks naujoviškas, nenatūralus dalykas.

Jauti tai net Anglijoje?

Ten grojančios merginos taip nestebina, bet paslėpta diskriminacija vis tiek egzistuoja. Ją pamatai per smulkmenas. Kai scenoje tvarkausi įrangą, dažnai ateina nepažįstami vaikinai ir klausia, gal man padėti. Grupės gitaristui taip niekada nebūna. Priimama, kad jis viską žino ir pats.

Žmonės nori padėti, aš nesupykstu. Bet kai sudedi tokius mažus įvykius su kitais mažais įvykiais pajauti netiesioginę atšiaurią atmosferą, savotišką radiaciją, kuri kyla iš stereotipų apie merginas muzikantes. Pavyzdžiui, mes pagrojam koncertą, prieina žmonės ir sako: „Labai patiko jūsų grupė, nesitikėjau, kad tokia sunki bus!“ Suprask, merginų grupė negali groti sunkiai.

Jeigu toks pasakymas būtų vienas – nieko tokio. Bet kai tai kartojasi, pradedi atkreipti dėmesį. Angliškai yra toks pasakymas: death by a thousand papercuts. Mažas įpjovimas nieko nepadarys. Bet jeigu mažų įpjovimų yra tūkstančiai, atsiranda žaizda.

Ar nemanai, kad merginų situacija roke gerėja, „merginų rokas“ gal netgi tapo mados dalimi? Tokios grupės kaip „Haim“ ar „Savages“ tapo labai populiarios, pernai atsikūrė „Sleater Kinney“, viena esminių roko grupių, kurios narės vien merginos – jos buvo visur internete ir ant daugelio žurnalo viršelių. Tuo tarpu 90-aisiais jos buvo daug mažiau pastebimos ir turėjo kovoti daugiau, kad būtų pripažintos.

Panašiai galvoju apie veganizmo tapimą mada – tai nėra tobula situacija, bet geresnė negu anksčiau. Kai kurie žmonės sako: užknisa tos veganiškos kavinės ant kiekvieno kampo, visi ten poseriai. O man atrodo, kad tai visgi yra rezultatyvus pokytis.

Tas pats ir su merginų grupėmis. Taip, dabar jos pastebimesnės. Galbūt dėl to daugiau merginų gros gitaromis. Bet tai yra ir platesnė tema: kas yra mada, kodėl žmonės ją seka, ar etiška naudoti komercinę madą savo tikslams. Bet net ir turint omenyje šiuos klausimus, man vis tiek smagu atsiversti muzikinį žurnalą ir pamatyti, kad moterys atstovaujamos kaip muzikantės, ne tik kaip papuošimai. Vaizdinė aplinka keičiasi į gera. Dabar yra pereinamasis laikotarpis, tarsi: „O, merginos pradėjo muziką grot!“ Man atrodo viskas susinormalizuos per kelerius metus ar dešimtmetį ir tai nieko nebestebins.

Ir „Petrol Girls“ nebebus „merginų“ grupė. Bus tiesiog grupė.

Taip. Labai mėgstu dainininkę „Grimes“, ji irgi yra feministė. Visą savo muziką ji kuria pati, nuo nulio. Man patiko interviu, kuriame ji sakė, kad ją užknisa, kai kiekvienas žiniasklaidos pokalbis su ja galiausiai nuveda į faktą, kad ji yra mergina, grojanti muziką. Jai nesunku apie tai pakalbėti. Bet kartais tiesiog norisi pakalbėti tik apie muziką. Kad nebūtų tiek daug dėmesio lyčiai, o daugiau – kūrybai. Nereikia pirštais badyti, kad tu esi moteris muzikantė. Tarsi būtum kitokia muzikanto rūšis.

Justės Urbonavičiūtės nuotr.

Bet jūs pabrėžiate, kad esate feministinė grupė. Save pristatote kaip „Feminist Post-hardcore“. Kodėl svarbu tai akcentuoti?

Toks mūsų asmeninis sprendimas. Yra skirtumas ar pats prisiimi tą vardą, ar tau jį duoda kiti. Mūsų dainos yra apie feminizmą. Pridedam jį prie grupės pavadinimo kaip statement. Mes esam muzikantai, bet esam ir feministai. Nėra taip, kad dainuojam apie gamtą, santykius, bet kadangi esam moterys, tai mes feministinė grupė. Ir apskritai, kai kalbi su kitais muzikantais, ypač vaikinais, linksma pasakyti, kad groji feministinį hardkorą. Kad tokia muzika egzistuoja. Kad feministinė muzika nėra vien riot grrrl ir merginos su akustinėmis gitaromis.

Smagiausia, kad jūsų grupėje yra ir du vaikinai.

Būtent! Žmonės klausia kartais – jūs „Petrol Girls“, tai jūs visos esat merginos, ar ne? Sakau, kad ne – du vaikinai ir dvi merginos. „O tai kaip tie vaikinai – jiems ne gėda?“ Ir aš taip: „WTF? Kas čia per klausimas? Kodėl turi būti kažkokios taisyklės?“ Tai sako ir britai. Britanija nėra lygybės švyturys.

Didžioji feminizmo teorijos dalis yra apie moterų nelygybę, bet yra ir kita medalio pusė, kuri kuria labai neigiamus stereotipus apie vyrus: kad vyrai negali verkti, neturi jausmų, visą laiką turi būti stiprūs, išlaikyti šeimą, būti lyderiai. Pripažįstu, kad lyčių lygybė svarbi, nes viena lytis yra diskriminuojama labiau. Bet tai nereiškia, kad kita lytis irgi nėra diskriminuojama, tik kitaip.

„Petrol Girls“ koncerte. Grupės archyvo nuotr.

Ar būdama Vilniuje domėjaisi feminizmu?

Mokykloje rengdavausi berniukiškais rūbais, turėjau labai trumpus plaukus kaip protestą prieš kultūrą, kuri man palikdavo bjaurų skonį burnoje. Bet niekada apie tai nekalbėdavau. Man tai buvo natūrali egzistencija: priešintis. Visada buvau už lygias teises homoseksualams, bet aktyvizmu neužsiminėjau. Gal nebuvau subrendusi. Tačiau idėjas turėjau jau tada.

Persikrausčiusi į Angliją patekau į grupę žmonių, kurie feminizmu domėjosi ir iš akademinės pusės, užsiiminėjo aktyvizmu. Tada ir pradėjau vadinti save feministe. Anksčiau tai atrodė kaip asmeninis pasirinkimas, nes visuomenės taisyklės man atrodė kvailos. Dabar savo idėjoms turiu ir akademinę paramą.

Supratai, kad nuo mažens buvai teisi?

Supratau, kad tokias pačias idėjas turi ir daugelis kitų žmonių. Kad tai nėra mano asmeninė nuoskauda.

Ar būtum grojusi tokioje grupėje kaip „Petrol Girls“, jei būtum likusi Vilniuje?

Manau, kad ne.

Kodėl?

Anglijoje įprasta, kad merginos padeda organizuotis viena kitai. Nereikia, kad kas nors joms lieptų veikti. Merginos čia yra aršesnio charakterio: „Jūs man nepadėsit – susirasiu drauges ir mes pradėsime pačios, kartu. Mums jūsų nereikia.“ Gali tai vadinti „radikalesniu feminizmu“.

Kiek pamenu, Lietuvoje to yra žymiai mažiau. Trūksta judėjimų, kurie būtų organizuoti būtent merginų, kurie kurtų auginančią atmosferą. Londone pilna merginų muzikančių susitikimų, workshopų, kur ateina negrojančios merginos ir kitos merginos joms padeda. Man atrodo, tokia atmosfera yra skatinanti, nes mokaisi iš pavyzdžio. Gali pamatyti, kiek daug yra grojančių moterų ir išgirsti jų istorijas. Merginos dažniau susiduria su nepritarimu šeimai pasakiusios, kad nori būti muzikantėmis. Tai jaunoms merginoms gali būti barjeras prieš pradedant groti. Kaip jį peržengti – apie visa tai kalbamasi.

Tokios erdvės nebūtinai turi būti vien merginų. Svarbu, kad jos nebūtų dominuojamos white male. Nes pastarosiose vyrai, net ir patys nenorėdami, dėl kultūrinio išauginimo, gali atsitiktinai pradėti dominuoti. Dėl to reikalingos erdvės, kur tokios dominacijos galima išvengti.

Galbūt pati norėtum tuo užsiimti Lietuvoje, kad ir „Petrol Girls“ koncerto metu?

O dieve, taip. Prie kiekvienos norinčios groti merginos prieičiau ir pasakyčiau: „Ar tu žinai kaip šūdinai grojau bosu, kai pradėjome grupę?“

Ar „Petrol Girls“ atvyks į Lietuvą?

Labai norėtume, reikia tik susiorganizuoti. Keli grupės nariai yra koncertavę Rytų Europoje, jiems idėja atvykti į Lietuvą labai patinka. Bet daug ką lemia pinigai. Kol kas nelabai daug uždirbame iš grupės, tad norėdami kažkur nuvažiuoti, turime taupyti. Lygiai taip pat yra su Amerika. Labai norėtume pakoncertuoti ten, bet į tokią kelionę turi važiuoti iš santaupų. Europoje, arti namų, turas atsiperka pats, bet važiuojant toliau reikia taupyti. Bet kitų metų pavasarį, manau, yra įmanoma atvykti į Lietuvą.

Justės Urbonavičiūtės nuotr.

Pakalbam apie politiką. Jūsų dainoje „Restless“ yra lietuviška eilutė: „O suinteresuotos pajėgos juokiasi į akis“. Iš kur ji?

Ten mano balsas, bet ne mano tekstas. Tekstą parašė mano draugė Marija Šilkūnaitė. Ji gyveno Londone tuo metu, kai vyko studentų protestai, ir parašė apie tai straipsnį. Aptikau jį internete, man labai patiko. Tuo metu jos dar nepažinojau, bet parašiau jai, paprašiau panaudoti jos teksto pastraipą. Tik atsikrausčius į Angliją man buvo smagu, kad yra kita lietuvė, rašanti apie protestus ir daranti tai taip gerai. Visas mūsų albumas buvo apie protestų temą, tad jos tekstas labai tiko.

Jūsų daina „Treading Water“ kalba apie pabėgėlių situaciją Europoje. Dainuojate apie Europoje statomas sienas, biurokratinį smurtą. Kodėl ši tema jums svarbi?

Nes mes negalime susitaikyti su mintimi, kad žmonės miršta. Tų žmonių sąlygos yra ne kaip žmonių. Apie juos kartais net kalbama ne kaip apie individus, o kaip apie atskirą objektą. Kad „pabėgėliai“ nėra mes, jie yra kiti. Man nepatinka pats terminas „pabėgėliai“. Jis nuasmenina žmones. Jei kalbėtume apie Marytę, kuri pabėgo nuo karo ir du metus gyveno palapinėje su vaiku, dialogas būtų visai kitoks.

Ta daina yra Ren pykčio materializacija matant, kas vyksta su Sirija ir Artimaisiais Rytais ir kaip Europa nesugeba parodyti pakankamai humanizmo žmonėms, kurie iš ten bėga, leidžia jiems mirti, su jais elgiasi ne pagal europietiškus humanitarinius principus. Pažengusiai Vakarų Europos visuomenei tai yra hipokritiška.

Kodėl Europa neparodo pakankamo solidarumo pabėgėliams?

Turiu savo teoriją apie tai. Vakarų visuomenėje labai akcentuojamas individualizmas, o, mano nuomone, žmonės yra labai kolektyviniai elementai. Esu individualus žmogus, bet nesu idėjų tvirtovė, atskira nuo kitų žmonių. Esu visuomenės dalis. Nėra griežtos linijos kur baigiuosi aš ir kur prasideda kiti.

Žmonės linkę pamiršti, kad jų gimimo vieta nėra jų nuopelnas. Tai, kaip tu užaugai, nebūtinai yra tavo asmeninis laimėjimas. Tai yra situacijų, kurias išgyvenai, susidėjimas į vieną konkretesnę gyvenimo vagą. Ir tos situacijos taip pat nebūtinai yra tavo nuopelnas. Jeigu gimei turtingoje šeimoje ir tapai verslininku – turbūt turėjai gerą išsilavinimą, turbūt tėvai tau padėjo, kai studijavai, gal tau nereikėjo dirbti studijų metu, tau atsirado daugiau galimybių vystyti verslumą, gal tavo tėvai turėjo pažįstamų, kurie tave įdarbino, kad gautum praktikos. Tokių sekų yra labai daug.

Pati esu labai privilegijuota iš daugelio pusių. Stengiuosi tai savyje pamatyti. Pavyzdžiui, sugebėjau išvažiuoti studijuoti į užsienį. Ne kiekvienas gali. „Sugalvojau ir išvažiavau“ kitų žmonių gyvenimuose yra nerealistiškas variantas. Nes gal jie turi išlaikyti šeimą, jie negali tiesiog sugalvoti ir išvažiuoti keturiems metams durniuoti į Angliją.

Kai kalbu apie privilegijas, turiu galvoje, kad žmonės nemato, kokios jų turėtos aplinkybės jiems buvo palankesnės negu kitiems žmonėms. Kad dalis tavo pasiekimų gali būti asmeniniai – bet dalis ir ne. Nebūtinai kitas žmogus nepasiekė to, ką pasiekei tu, nes yra mažiau darbingas, mažiau verslus, mažiau talentingas. Dažnai tai nulemia aplinkybės, kuriose jis gimė.

Kai žiūri į pabėgėlius, daug kas sako – kodėl jie nelieka namuose ir nekovoja? Mes taip gražiai sau susikūrėme Europą, o jie nori atvažiuoti ir mūsų Europa naudotis. O juk ta mūsų Europa jų šalis visą XX a. sušikinėjo. Ir dabar mes įsižeidžiam, kad tie žmonės nori prie čia sukurtos gerovės prisijungti. Jie atsitiktinai gimė ne Europoje. Jų neįsileisti ir į juos žiūrėti klausiant „ko jie čia nori, jie atvažiuoja mūsų dalykų pavogti“, yra neteisinga. Visas pasaulis yra sujungtas. Nėra taip, kad esame atskira Europa, pati viską pasiekusi, be jokios pagalbos, nieko neišnaudodama.

Tad mūsų požiūris į pabėgėlius ateina iš individualaus mąstymo: „O kodėl turėčiau jiems padėti?“

Tu pati padėjai – savanoriavai.

Taip, savanoriavau pabėgėlių stovykloje prie sienos su Prancūzija, Calais mieste. Praleidau ten dvi savaites, dirbau sandėlyje, gaminom maistą ir išvežiojom į stovyklas. Ren dirbo pačioje stovykloje, praleisdavo ten po kelias savaites. Toje stovykloje glaudėsi žmonės iš Sirijos, Afganistano ir kitur. Jie norėjo patekti į Didžiąją Britaniją.

Žiūrint europiečio akimis, situacija ten yra baisi. Atrodo, kad esi ne Europoje. Stovykla neturi legalaus statuso, todėl vietinė miesto vyriausybė ją kartais nugriauna, buvo ir ašarinių dujų. Ten yra siurrealus pasaulis. Žmonės susikuria bendruomenes, stato centrus, kur galėtų susitikti. Nori turėti bent pusėtiną gyvenimą.

Mane šokiravo ten sutiktų žmonių istorijos. Prieš jas nublėsta visos mano problemos. Nėra taip, kad „ai, čia mes per Europą traukiniais pavažinėjom.“ Žmonės realiai rizikuoja gyvenimais, bėga iš savo šalių, kurios yra bombarduojamos, keliasi per Viduržemio jūrą ir keliauja po visą Europą labai blogomis sąlygomis. Net neįsivaizduoji, kad tokie dalykai Europoje apskritai gali egzistuoti. Negali nevertinti tų žmonių pasiryžimo ir vidinės stiprybės čia atvykti.

Vienas vaikinas, su kuriuo susipažinau, turėjo įprastą gyvenimą Sirijoje, draugavo su mergina. Bet jo tėvas prisijungė prie „Daesh“ ir pasakė jam, kad jis irgi turi prisijungti. Vaikinas nesutiko. Tėvas pradėjo grasinti, kad jei sūnus neprisijungs, jis pagrobs jo merginą. Sūnus išsikraustė į kitą Sirijos regioną, bandydamas pabėgti. Žiūrint iš „Daesh“ perspektyvos, tėvui buvo negarbė, kad sūnus neprisijungia. Tad tėvas nusamdė žudiką, kad juos abu – vaikiną ir merginą – nužudytų. Dėl to aš net nekaltinu kitų žmonių, kurie pasiduoda ir prisijungia prie „Daesh“. Jie taip gelbsti savo gyvybę. Tas vaikinas pasirinko kovoti, jis susikrovė savo kelis daiktus ir pabėgo iš šalies. Bėgo nuo savo tėvo.

Paklausai tokių istorijų ir galvoji: na ir kas, kad tas žmogus neišbandė visų būdų kaip pasilikti savo namuose – bet ar tu rizikuotum pats? Tai nėra rizika, kad „gal dėl to tave atleis iš darbo“. Tai yra gyvenimo ir mirties klausimas. Mes Europoje gyvename tikrai gerai. Dėl to pabėgėlių situacijos tiesiog nesuprantame.

Justės Urbonavičiūtės nuotr.

Ar tikėjaisi Brexit‘o?

Buvo juokinga situacija: koncertavome Vokietijoje, žiūrėjome balsavimą, bet neištempėme visą naktį sėdėti iki galo. Ryte mane pažadino mūsų vokalistė, ji yra iš Didžiosios Britanijos. Sako: „Liepa, ar tekėsi už manęs? Man būtinai reikia kontinentinės Europos pilietybės.“ Turėjau ją nuvilti: „Su mielu noru ištekėčiau už tavęs, bet deja, Lietuvoje tai nebūtų įmanoma.“

Tikrai nesitikėjau, kad Brexit‘o balsavimas taip baigsis. Visa grupė gyvenome feisbuko informaciniame burbule, nežinojome nė vieno žmogaus, kuris balsuos už išstojimą.

Bet galiu suprasti, kodėl tai įvyko. Reklaminė kampanija už Europos Sąjungos palikimą buvo labai arši ir supaprastinta iki kelių temų. Politikai dabar negali ištesėti pažadų, nes jie primelavo apie išstojimo privalumus. Tačiau žmonės jais patikėjo.

Kuo neturtingesni ir nuošalesni rajonai, tuo labiau jie balsavo už išstojimą. Taip žmonės bandė pagerinti savo asmeninę situaciją. Jiems buvo pažadėta, kad jei Didžioji Britanija išstos iš Europos Sąjungos, Britanijai liks daugiau pinigų savo žmonėms paremti. Bet tai nėra tiesa.

Man kyla įtarimas, kad Britanija galiausiai išsisuks ir visgi neišstos. Bet jeigu išstos, tai būtent neturtingiausi žmonės dar labiau nusivils.

Matom Brexit’ą, Trumpo iškilimą. Kaip manai, ar pasaulis susitvarkys?

Baimę jaučiu. Bet dėl to labai svarbu imti įvykius į savo rankas. Nereikia tikėtis, kad atsiras stebuklingas politikas, kuris išspręs problemas. Reikia kurti savo pačių iniciatyvas, kad turėtume atsvarą idiotizmui, kuris dabar vyksta.

Žmonės labai skirsto save į politikus ir ne politikus, bet mes visi gyvename visuomenėje ir visi darome jai įtaką. Kiekvienas iš mūsų gali daryti politinius veiksmus. O jei negali savęs dedikuoti aktyvizmui, yra daug kitų būdų, kaip kasdieniame gyvenime situacijos nedaryti blogesne. Jei išgirsti, kad kažkas sako homofobinius ar rasistinius įžeidimus, prieik ir pasakyk, kad negražu taip kalbėti. Jei bijai dėl savo saugumo, pasikalbėk su tuo žmogumi, į kurio pusę šie įžeidimai eina – pasakyk jam, kad nebijotų, kad mes ne visi tokie. Reikia eiti nuo mažų dalykų prie didesnių ir po truputį pragyvensim šitą keistą laikotarpį.

Daugiau informacijos