Spektaklio visuomenėje tokia tvarka: jei nieko nevyksta visuotinėje (angl. mainstream) žiniasklaidoje, vadinasi, nieko nevyksta apskritai. O visuotinė žiniasklaida vadovaujasi keliais kriterijais, nustatydama, kas yra verta skelbti (angl. newsworthy), o kas – ne. Neįprastumas, kai šuo įkanda žmogui – smulkmė, jei žmogus įkanda šuniui – naujiena, artimumas, kai pasikoręs kaimynas tampa svarbesniu nei Irako karas. Taip pat naujumas, svarba ir masiškumas bei emocinis faktorius, kai mielas liūtukas patenka į žinias, nors ir nėra labai svarbus.
Tai – klasika, kurios moko žurnalistikos mokyklose. Realybėje šie kriterijai nebūtinai veikia. Kai mes, socialinis judėjimas „Gyvenimas per brangus“ (GPB), Kaune rengėme gyventojų asamblėjas, protesto eitynes ir galiausiai Miesto sodo okupaciją protestuodami prieš naująjį Darbo kodeksą (DK), žiniasklaida, išskyrus nuolatinį locomotive.press ir meslaisvi.lt dėmesį, kelis straipsnius „Kauno dienoje“ ir vieną kitą paminėjimą pagrindiniuose portaluose, tylėjo – nors ir neįprastumo, ir artimumo, ir svarbos bei masiškumo, emocinio faktoriaus tame buvo nemažai. Na ir puiku – stengėmės ir veikėme pirmiausia siekdami ne gražaus spektaklio, o ryšio su kitais nepatenkintais žmonėmis. Nepatenkintais kuo? Aukštomis kainomis, žemomis algomis, viešųjų erdvių nusavinimu ir karpomomis teisėmis.
Pikta, kad dėmesys buvo atkreiptas tik tada, kai keliasdešimt judėjimo narių užsėdo Vyriausybės laiptus. Tai tik dar kartą įrodė, kokioje žeminančioje situacijoje gyvename. Mūsų argumentai, nuomonės ir nepasitenkinimas viešai tampa svarbūs tik tada, kai esame arti „didžiojo žmogaus“, aukšto laipsnio valdininko, kai kitoje pusėje atsistoja policija, kai kažkas įvyksta visų centrų centre – Vilniuje. Dar pikčiau, kad arogantiškai, nuolat skubančiai, iš spustelėjimų (angl. clicks) gyvenančiai žiniasklaidai, išskyrus kelias malonias išimtis, rūpėjo ne tai, ką ir kaip norime pasakyti, o „kas mes esame“. Galėjome užkimti kartodami, kad esame judėjimas, atviras visiems, išskyrus neapykantos kurstytojus ir partijų reklamuotojus; kad esame ne tik „studentai“ ar (koks magiškas ir šlykštus žodis!) „jaunimas“; kad nesame vien iš Kauno; kad neturime „lyderių, kurie mus suorganizavo“; kad už mūsų „niekas nestovi“, išskyrus mus pačius; kad vieninteliai mūsų ištekliai – kolektyviai surinktos lėšos ir šiokia tokia prie protesto prisijungusių profsąjungų parama „natūra“ (maistas, įranga, kava). Visgi labiausiai siutino žurnalistai, besiorientuojantys į „spaudžiamumą“ (angl. clickability) bei (jų pačių įsivaizduojamą) „valstybės interesą“, arba tiesiog dirbantys tam, kad pamalonintų kurią nors valdančią partiją.
Tarp gėdingai prastos žurnalistikos pavyzdžių pateko bent keletas pačių įtakingiausių Lietuvos žurnalistikos žaidėjų. Pirmiausia tai „Facebook‘e“ paplitęs kaltinimas dėl vieno protestuotojo dėvimų marškinėlių su užrašu „Antifa“, kurį parašė pats žiniasklaidos „veteranas“ Rimvydas Valatka.
Nesurinkęs pakankamai informacijos kaip pridera žurnalistui, R. Valatka nurašė protestuotojus kaip Rusijos ir (fašistuojančių) Donecko Respublikos gynėjų provokaciją. Marškinėlių savininko atsaką R.Valatkai galite paskaityti čia.
Birželio 27 d., pratęsus protestą prie Vyriausybės, „Lietuvos rytas“ publikavo Modestos Gaučaitės straipsnį „Darbo kodekso kritiką prie Vyriausybės gožė šalininkų balsai“. Straipsnio antraštė yra klaidinanti: „šalininkų balsų“ buvo vos apie tuziną (matyt, nenorėjo pažeisti šventojo Susirinkimų įstatymo1), jie išsiskirstė dar prieš prasidedant Darbo kodeksą kritikuojančiam protestui ir nieko negožė. Be to, reiktų atkreipti dėmesį į tai, jog straipsnį rašiusi žurnalistė remiasi ne faktais, o tendencingais įspūdžiais: „Atrodė, kad nė vienas nebuvo skaitęs dokumento, kurį taip keiksnojo“. Paantraštėje šis įspūdis jau pristatomas kaip faktas: „Nežino, prieš ką protestuoja“. Straipsnio pabaigoje, tarsi reziumuojant vėl pateikiamas asmeninis įspūdis, jog „Paklaustas, kas ir kodėl sumokėjo už pasirodymą prie Vyriausybės, piketuotojas iš pradžių sutriko, tačiau viską nuleido juokais“. Tai interviu ėmimo meno „perlas“: jau pats klausimas parodo jokiais faktais nepagrįstą priešišką žurnalistės nusistatymą. Nieko nuostabaus, jog „įtartinas“ tampa ir natūralus pašnekovo sutrikimas sulaukus atviro, faktais nepagrįsto kaltinimo.
Atsakant į pareiškimus, jog nesame skaitę dokumento, kurį kritikuojame – Darbo kodeksą skaitėme jau nuo rugsėjo, kuomet vyko pirmasis profsąjungų organizuotas protestas. Skaitėme ir lyginome skirtingas jo versijas, skaitėme, tikriausiai, daugiau nei eilinis Seimo narys ar – tuo labiau – žurnalistas. Nors Seimo priimtas dokumentas tuo metu net nebuvo viešas, kartu su profsąjungiečiais pagal stenogramą atsekėme, kokios pataisos buvo padarytos jį priimant. Pagal tai, atskirai aptardami kiekvieną straipsnį, suformulavome ir savo konkrečius reikalavimus, su kuriais galite susipažinti čia.
Žinoma, ne visiems rūpi iš tiesų suprasti protesto esmę. Kaip dažnai nutinka su valstybės politiką kritikuojančiomis iniciatyvomis, kai kurie žiniasklaidos atstovai automatiškai pradėjo šaukti apie grėsmę ir Rusijos įtaką. Tai, nuo ko pradėjo R. Valatka ir „Lietuvos rytas“, puikiai užbaigė LRT laida „Savaitė“, kurios reportažo pagrindu parengtą straipsnį perspausdino ir didieji portalai – 15min.lt bei delfi.lt. Reportažo autorė Joana Lapėnienė šioje srityje, galima sakyti, profesionalė. Kartu su ministru pirmininku, Vyriausybės kanclerio pavaduotoju, vienu kitu ministru ji eilinį kartą nepasitenkinimą Vyriausybės vykdoma politika ir savo ekonomine bei socialine padėtimi reiškiančius protestuotojus ir streikuotojus verčia mistiniais veikėjais, keliančiais grėsmę nacionaliniam saugumui. J. Lapėnienės akimis, „grėsmę kėlė“ ir profesinių sąjungų protestai praėjusių metų rudenį, bei šiemet streikavę mokytojai ir juos palaikiusieji.2
Taigi „Savaitė“ su J. Lapėniene priešakyje jau ne pirmą kartą kurpia sąmokslo teorijas, todėl paskutinis „benefisas“ labai ir nenustebino. Šį kartą ji „sujungė“ visus taškus ir pateikė išvadą: naujojo DK priėmimui priešinasi profesionalūs protestuotojai, apmokyti pažeidinėti įstatymus „vienoje užsienio valstybėje“ ir siekiantys supriešinti visuomenę bei pakirsti krašto apsaugos pagrindus. J. Lapėnienė švaistosi epitetais pirmyn ir atgal, visiškai neskiria fakto nuo nuomonės, tendencingai renkasi jungiamuosius „taškus“… Kiek girdėjome, tai žurnalistė daro nuoširdžiai, iš tikrųjų tikėdama, kad gina Tėvynę nuo „vienos užsienio valstybės“ ir išaiškina tikruosius jų kėslus.
Galbūt kam nors kyla klausimas: kam mes iš viso tai rašome, ar esame tiek naivūs, kad vis dar tikime mistiniais žurnalistikos standartais? Ne, netikime, todėl toliau vystysime asmeninius bei bendruomeninius ryšius, o jei reikės paskleisti žinias – paskleisime jas patys, tegul ir siauresniam ratui bei iš menkų išteklių. Įrodinėti, kad nesame kupranugariai, mums buvo atsibodę dar prieš prasidedant šiam protestui.
Puikiai suprantame, kad Lietuvoje – ir ne tik – šiuo metu veikia galinga savicenzūra. Politikų-administratorių (nes politikos čia ne tiek daug ir likę, vien efektyvumo didinimo sprendimų įgyvendinimas) sprendimams pasipriešinantys gyventojai yra apkaltinami ryšiais su Rusija ir tampa „grėsme tautai“. To pasekmė – plintanti baimė reikšti kritišką nuomonę apie valdžios sprendimus. Kita vertus, taip piktdžiugoms sudaroma galimybė kaltinti visus nepatinkančius asmenis palankumu „Lietuvai priešiškoms jėgoms“, o tokie kaltinimai tampa vis labiau socialiai priimtini. Protestavusiųjų prieš darbo kodeksą šmeižtas minėtoje LRT laidoje – ne pirmas toks atvejis.
Pavyzdį rodo aukščiausius postus valstybės valdyme užimantys asmenys – premjeras Algirdas Butkevičius apkaltino neseniai protestavusius švietimo darbuotojus esą jiems įtaką daro proputiniškos Rusijos profsąjungos. Prekybos tinklo „Maxima“ vadovai pasekė premjero pavyzdžiu, viešai reikalaudami Valstybės saugumo departamentą ištirti galimą Rusijos vaidmenį prekybos tinklų boikoto akcijoje. Šie įžūlus poelgiai liudija, kad Rusijos įtakos korta jau tapusi visiškai įprastu metodu siekiant apšmeižti opozicinius veiksmus, už kurios naudojimą nebus patraukta atsakomybėn. Tai buvo matyti jau prieš metus vykusiame proteste prieš šauktinių kariuomenę ir militarizaciją. Protestą lydėjusio simbolinio „antiprotesto“ dalyviai viešai kaltino protestuotojus palankumu Putino režimui, o šią nuomonę atspindėjo ir sustiprino vėlgi nacionalinis transliuotojas – LRT televizija – reportaže pateikęs su faktais prasilenkiančią, tendencingą informaciją. Apmaudu, kad raganų medžiokle užsiima patys Lietuvos gyventojai, o ją skatina ir politikai bei valstybinės institucijos. To baisiausias rezultatas – baimė ir savicenzūra, pavojingos demokratijos gyvybingumui.
Apie tai, kodėl protestuojame, prieš ką protestuojame, ką veikiame, kaip organizuojamės kalbėjome ilgai ir varginančiai. Visą šią informaciją galima rasti internete arba pasiklausti judėjimo narių kolektyviai ar asmeniškai. Tad tai, ką dabar rašome, rašome tam, kad vieną kartą ir visiems laikams būtų aišku, jog:
– GPB nėra savo narių policininkas. Judėjimo veiklą apibrėžia šios 5 taisyklės, priimtos, pildomos ir keičiamos tik bendru sutarimu:
Jokių partinių interesų.
Jokio neapykantos kurstymo ar konspiracijos teorijų.
Jokių stabilių vadų ar lyderių, dėl visų svarbių sprendimų tariamės kartu.
Jokių gyvenimo pamokymų, jaunimo šlovinimo, tūkstantmečio vizijų ir pan.
Ką pasiūlai – pati/pats irgi darai.
—GPB veikia horizontalios organizacijos principu ir yra atviras visiems, kurie sutinka su aukščiau išvardintomis taisyklėmis. Horizontali organizacija reiškia, kad judėjimo narių veiksmų nediktuoja jokia aukštesnė instancija. Konkretiems tikslams pasiekti (pavyzdžiui, protestuojant prieš Darbo kodeksą) judėjimas rengia asamblėjas, kurių metų sprendimai priimami bendru dalyvaujančiųjų sutarimu – horizontaliai. Judėjimą pradėjo aktyvūs Kauno gyventojai, tačiau jie nėra nei šio judėjimo lyderiai, nei jo branduolys. Judėjimas jau išsiplėtė į Vilnių. Nauji dalyviai turi lygias teises siūlyti iniciatyvas, prisiimti atsakomybę ir dalyvauti veikloje. Judėjimo branduolys niekuomet nėra „pastovus“, tai ne vykdomasis komitetas, o konkrečioje situacijoje, konkrečiai veikiantys žmonės.
—Nepaisantieji išvardytų taisyklių judėjime vietos neturi. Iš protestų jau esame paprašę pasitraukti žmones, neigiančius Holokaustą, šlovinančius Sovietų Sąjungą ar Vladimirą Putiną, kurstančius neapykantą šalia protestuojančiajam. Saugesnes erdves sieksime kurti ir toliau.
—Toliau stengsimės su žiniasklaida bendrauti kolektyviai, o suvokdami liūdną jos situaciją, pirmenybę teiksime bendrai sutartiems pranešimams. Toliau stengsimės prisistatyti tiesiog vardais, be visuomenės statusą suteikiančių titulų, kad neatribotumėme „profesoriaus“ nuo „bedarbio“ ir nepagilintumėme nelygybės tarp jų.
—Nebeatsakinėsime į klausimus esame visgi ar nesame kupranugariai. Jei reikės – kelsime savo sąlygas žiniasklaidai.
—Dėl žurnalistinės etikos neatitinkančių straipsnių kreipsimės į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą, dėl šmeižto – į teismą. Suprantame, kad šiais keliais ne pernelyg daug pasieksime, todėl neatmetame ir tiesioginio gynybinio veiksmo galimybės. Palapinių miestelis prie jūsų redakcijos? Tai visai įmanoma.
Pabaigai: Prezidentės veto mums neužtenka, neužtenka ir gero Darbo kodekso, jei jo nesilaikoma, jei darbuotojų ir jų artimųjų teisės toliau kasdien paminamos. Atsisakome bijoti, atsisakome paklusti, nevergausim – niekur nesitrauksim, toliau bursimės horizontaliais principais ir kelsime nerimą tiems, kurie kasdien bando atimti iš mūsų tai, kas mus skiria nuo saugaus, oraus ir įdomaus gyvenimo.
Iliustracijoje: Kadras iš LRT laidos „Savaitė“ 2016 m. liepos 3 d. įrašo.
Susirinkus daugiau nei 15 žmonių, pagal Susirinkimų įstatymą yra reikalinga gauti leidimą.
„Mokytojų streikų rėmėjai: ar apie juos kalbėjo premjeras?“, delfi.lt, 2016 m. vasario 28 d., http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/mokytoju-streiku-remejai-ar-apie-juos-kalbejo-premjeras.d?id=70542328
