XX a. pasaulis pripažino, kad teisė į darbą, gerovę, socialinį aprūpinimą ar sveikatos apsaugą yra ne privilegija, o teisė. Praktikoje tai reiškė idėją, kad valstybė skirta ne tik už tikrinti kiekvieno žmogaus minties ar religijos laisvei, bet ir įpareigota kurti gerovę bei ją padalinti visiems šalies gyventojams.
Socialinės ir ekonominės teisės buvo ir yra tos, kurios daugiausiai kainuoja bei verčia galvoti apie resursų perskirstymą. Nenuostabu, kad menkas jų įgyvendinimas dažnai paaiškinamas valstybės neturtingumu. Tokį socialinės ir ekonominės nelygybės naratyvą ilgai girdėjome ir Lietuvoje: nėra pinigų. Tad, pavyzdžiui, prasidėjus 2008 – 2009 m. ekonominei krizei, valstybė suveržė diržus. Rezultatas, matyt, nieko nenustebino: netekome 7,5 proc. Lietuvos gyventojų, kurie emigravo, ieškodami pragyvenimo šaltinių.
Ši koronaviruso pandemija taip pat grėsė ekonomine krize ir, jei valstybė vėl būtų suveržusi diržus, drastiškai sumažinusi socialinę paramą bei neskyrusi pagalbos verslams ir darbuotojams, grėsė masinė emigracija. Taip neįvyko. Priešingai, 2020 m. fiksuotas ir pirmas Lietuvos gyventojų skaičiaus augimas nuo šalies nepriklausomybės atkūrimo. Teigiamas tendencijas tarsi pastiprinti turėtų ir tai, kad karantino laikotarpiu 150 mln. eurų išaugo bendras Lietuvos gyventojų indėlių portfelis bankuose – tai didžiausias prieaugis visoje Europos Sąjungoje, gerokai viršijantis ES vidurkį. Tačiau panašu, kad šis optimistinis paveikslas toli gražu nereprezentuoja visos Lietuvos, greičiau tik dalį didmiesčiuose gyvenančių ir geras algas gaunančių žmonių.
Kitos Lietuvos realybė ženkliai skirtinga. 2020 m. pabaigoje įsiskolinimai Lietuvoje pasiekė beveik 400 milijonų eurų. Kalbėdama apie šiandienos situaciją Vilniaus arkivyskupijos „Caritas” direktorės pavaduotoja soc. centrams ir programoms Aida Karčiauskienė sako, kad prieš karantiną labdaros valgykla „Betanija” nemokamą maitinimą per vieną kartą suteikdavo apie 150-čiai žmonių, pandemijos metu šis skaičius išaugo iki 350. Nieko nuostabaus, kad ši Lietuvos dalis yra ten, kur yra – prie labdaros valgyklos durų: nors Lietuvos ekonomika stabiliai augo ne vienerius metus, tačiau dar iki krizės 47 proc. žmonių Lietuvoje neturėjo santaupų. Nedarbo socialinio draudimo išmokas gavo tik trečdalis bedarbių. Taigi, žmonės buvo nepakankamai socialiai apsaugoti, o taip pat negalėjo sau susikurti ir „nedarbo pagalvės“. Kitaip tariant, netekę darbo, krito į skurdą.
Nors šios pandemijos metu valstybė galėjo sau leisti gerokai daugiau nei anksčiau, vis dėlto tenka pripažinti, kad krizės metu dar labiau išryškėjo dvi Lietuvos: indėlių pavidalu kaupianti atostogoms užsienyje neišleistus eurus bei ta, kuri atsidūrė prie labdaros valgyklų durų. O jeigu turėsime omenyje ir 20 proc. žmonių, kurie buvo skurdo rizikoje iki krizės, situacija atrodys visai nebejuokingai.
Galėtume vėlgi sakyti, kad pinigų visų poreikiams patenkinti nėra. Tačiau šis paaiškinimas vargiai ką įtikins: Tarptautinis valiutos fondas jau prieš kelerius metus Lietuvą priėmė į išsivysčiusių valstybių klubą. Nejaugi priklausymas tokiam klubui iš tikrųjų taip turėtų atrodyti – eiles prie labdaros valgyklų? Nejaugi iš tiesų negalime daugiau?
Todėl valstybė, išeidama iš koronaviruso sukeltos krizės, turi kelti du uždavinius ekonominių ir socialinių žmogaus teisių srityje: mažinti vieną didžiausių pajamų nelygybių Europos Sąjungoje ir užtikrinti geresnes visų žmonių pajamas.
Antra – užtikrinti finansavimą socialinei sričiai, kuris šiuo metu, kaip sako Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė, yra maždaug dvigubai mažesnis nei ES vidurkis skaičiuojant nuo bendrojo vidaus produkto. Padidinę socialinės srities finansavimą, padidinsime ne tik socialines išmokas (jas šiuo metu gaunantys žmonės tiesiog skursta), tačiau ir suteiksime taip reikalingų socialinių paslaugų – socialinių darbuotojų, psichologų, darželių, būrelių, užimtumo ir kt. Tokios paslaugos, kaip žinia, padeda įgyti socialinius įgūdžius bei išsilaikyti darbo rinkoje.
Taip atrodytų tvaresnė, teisingesnė ir labiau žmogaus teises užtikrinanti valstybė.
Komentaras publikuotas NAUJIENLAIŠKYJE „AŠ MANAU“.
