Integracinis vaikų dienos centras ,,Padėk pritapti“, pasak antropologės Aušros Simoniukštytės, yra vienas iš gerųjų įtraukiojo ugdymo pavyzdžių Lietuvoje. Centro vadovė Inga Kreivėnaitė įsitikinusi, kad tik skiriant vaikui individualaus dėmesio galima sulaukti teigiamų rezultatų. Kalbėdama apie romų vaikus, ji pasakoja, kad namuose jie paprastai nei socialinės, nei emocinės paramos nesulaukia, o mokykloje dažnai būna išskiriami iš kitų vaikų neigiamame kontekste.
Įsigilina į kiekvieną vaiką
I. Kreivėnaitės vadovaujamas dienos centras ,,Padėk pritapti“ veikia jau daugiau kaip trejus metus. Jis, pašnekovės teigimu, atitinka įtraukiojo ugdymo koncepciją, mat paslaugos teikiamos nemokamai, centras atviras visiems nepriklausomai nuo tautybės ir finansinės padėties.
Vaikai gali ateiti kada panorėję, praleisti tiek laiko, kiek nori. Čia vyrauja vaikų į rėmus nespraudžianti aplinka. ,,Stengiamės nekelti visiems vienodų reikalavimų, įsigiliname į kiekvieno vaiko galimybes, turimus ir esamus rezultatus“, – pasakoja ,,Padėk pritapti“ vadovė.
Centro vadovė įsitikinusi, kad tik skiriant individualaus dėmesio galima sulaukti teigiamų rezultatų, mat dažnai vaikai namuose jo negauna išvis. Dažnas romas, pasak pašnekovės, sėdi paskutiniame suole, kad liktų nepastebėtas, o mokytojai neretai išskiria juos iš kitų moksleivių.
,,Jaunas žmogus pamato, kad yra nesvarbus, jaučiasi nereikalingas, ir iškrenta iš mokyklos“, – sako I. Kreivėnaitė, kurios manymu, vaikui reikia palaikymo ir paskatinimo, kad jis galįs kažko pasiekti.
Bandymų mokykloje būta
I. Kreivėnaitė prisimena, kad prieš keletą metų Lietuvoje pagal Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos projektą buvo bandoma taikyti įtraukųjį ugdymą valstybinėse mokyklose pasitelkiant mokytojų padėjėjus. Kadangi finansavimas nebuvo pratęstas, projektas nutrūko.
Centro socialinė darbuotoja Živilė Aleksiūnaitė pagal šį projektą dirbo mokykloje su romų vaikais, tačiau pastebėjo mokyklos bendruomenės nusistatymą prieš padėjėjus, tarsi jie būtų atėję stebėti mokytojų darbo ir ieškoti priekabių.
Ž. Aleksiūnaitė mokykloje skirdavo individualaus dėmesio ir vaikams, besilankiusiems ,,Padėk pritapti“. Su kai kuriais iš jų būdavę sunku dėl ko nors susitarti ir gražiai susikalbėti. Tačiau per pusmetį darbo tarp moksleivių ir socialinės darbuotojos atsirado ryšys, pagerinęs vaikų elgesį ir mokymosi rezultatus.
,,Tai rodo, kad su kiekvienu vaiku įmanoma dirbti, tiesiog reikia skirtingų darbo ir mokymosi būdų“, – sako I. Kreivėnaitė.
Pašnekovė pasakoja, kad mokykloje pedagogui, dirbančiam su 25–30 vaikų, rasti priimtiniausią ir geriausią būdą individualiam mokymui sudėtinga. Tad šiuo atveju mokytojo padėjėjas būtų kaip galimybė ieškoti tinkamo būdo jei ne su kiekvienu vaiku, tai keletu ar grupe.
Privačios mokyklos – geroji praktika
Paklausta apie įtraukiojo ugdymo geruosius pavyzdžius, I. Kreivėnaitė išskiria privačias mokyklas, mat jose kreipiamas dėmesys į konkretų vaiką, stengiamasi konkrečiam asmeniui kurti mokymosi sistemą: ,,Individualybė iškeliama aukščiau bendros mokymosi sistemos“, – įsitikinusi I. Kreivėnaitė.
Pašnekovė sako, kad ne veltui nemaža dalis tėvų, turinčių finansines galimybes, arba tos pačios lyties asmenų šeimos, stengiasi atžalas leisti į privačias mokymosi įstaigas, kad vaikai nepatirtų patyčių.
,,Tikrai tikiu, kad tokiose mokyklose mokytis saugiau, nes su vaikais dirbama žmogaus teisių klausimais, kovojama prieš patyčias, ko nėra valstybinėse mokyklose“, – mano vaikų dienos centro vadovė.
I. Kreivėnaitė sutinka, kad prevencinės patyčių programos egzistuoja, tačiau jos esą toli gražu nepasiekia kiekvienos valstybinės mokyklos. Kalbant apie mokykloje esantį psichologą, pašnekovė sako nematanti didelės naudos vaikams, mat specialistas dažnai tiesiog tūno kabinete, o ir ne kiekvienas mokytojas turi noro dirbti patyčių klausimais.
Puoselėja romų kalbą
Lapkričio pradžioje rengusi Tarptautinės romų kalbos dienos šventę, I. Kreivėnaitė subūrė romus iš Vilniaus, Panevėžio ir Ukmergės. Būtent šios dienos minėjimas, pasak I. Kreivėnaitės, privertė susimąstyti apie romų kalbą: ją reikėtų stengtis išsaugoti, jos nemenkinti ir skatinti vaikus domėtis savo istorija bei kalba.
Tokiu būdu, kaip sako pašnekovė, sustiprėtų vaikų savivertė, būtų formuojama nauja išsilavinusio, bet savo etninės kultūros neišsižadėjusio romo tapatybė.
Dabartinė romų tėvų karta, pasak I. Kreivėnaitės, dažnai yra neraštinga, tad nesupranta romų kalbos svarbos, tad rašytinė kalba nyksta. Mokyklose, anot jos, galėtų būti rengiamos tarpkultūrinės popietės, kurių metu romai pristatytų savo kultūrą.
,,Pastebėjau, kad lietuviams vaikams dienos centre buvo įdomu mokytis dainą romų kalba, kurią kartu su kitais vaikais vertė į lietuvių kalbą“, – prisimena I. Kreivėnaitė, pridurdama, kad užsiėmimo metu buvo toks intensyvus vaikų susidomėjimas romų kultūra, kad centro darbuotojams nebuvo kada įsikišti.
Tekstas yra antroji Daumantės Baranauskaitės straipsnio apie įtraukųjį švietimą straipsnio dalis.