Pastaraisiais metais į laisvę ėmėme žvelgti dar pro kitokius akinius, nei anksčiau. Dauguma jaučiamės įsprausti tarp keturių sienų ir laukiame tos pamažu artėjančios fizinės laisvės dienos. Todėl manau, kad būtent Lietuvos valstybės atkūrimo diena ir gyvenimas vis dar gana griežtame karantine yra puikus metas priminti – dalis žmonių Lietuvoje vis dar apskritai negali naudotis šia neabejotina demokratijos vertybe ir pajusti laisvės.
Kalbu apie palyginus vis dar didelę visuomenės dalį, esančią žmogaus teisių ir laisvių „paraštėse“. Kurie dėl susiklosčiusių aplinkybių negali kurti, dirbti, mokytis ar tiesiog būti pilnaverčiais bendruomenės nariais. Kalbu apie žmones, turinčius negalią, tam tikro amžiaus žmones, galiausiai – moteris, vis dar gana dažnai nuvertinamas dėl savo lyties.
Laisvė, varžoma nuostatomis ir gailesčiu
Lietuvoje yra apie 200 tūkst. žmonių, turinčių kokią nors negalią. Tačiau vis dar susiklosčiusi situacija, kai turintys negalią kartais negali pasinaudoti net rinkimų teise, gali eiti tik į specializuotas mokyklas ar dirbti ne ten, kur nori, o ten, kur yra jiems pritaikytos sąlygos.
Ir jei dabar daug kas liūdi, kad negali lankytis įprastose kultūros vietose, tai įsivaizduokime – dalis žmonių net ir ne karantino laikotarpiu turi išskirtinai mažas galimybes jose lankytis, nes vos 17 proc. kultūros įstaigų turi tam pritaikytą infrastruktūrą. Net tokiose vietose, kaip ligoninės vežimėlyje judantys žmonės didžiojoje daugumoje gydymo įstaigų negali apsilankyti be kitų pagalbos. Kai tai suvoki, žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimas visiems atrodo lyg realybės šaržas.
Skirtingai galintys žmonės taip pat į „paraštes“ nustumti ir dėl baimių, nežinios ar išankstinių nusistatymų. Taip, gal tai nėra neapykanta mums įprasta prasme, bet tas perdėtas gailestis, sprendimų bei veiksmų darymas už žmones su negalia be jų balso, yra gal ne visuomet sąmoningas, bet atimantis laisvę.
Į šoną stumiame ir jaunus, ir senus
Esu įsitikinusi, kad mūsų visuomenėje vis dar ribojamos laisvės dėl nuostatų į tam tikro amžiaus žmones. Liūdna pripažinti, bet darbingi, daug unikalios gyvenimiškos patirties turintys žmonės mūsų visuomenėje nėra laikomi vertybe. Vos sulaukę 45-erių žmonės jau yra laikomi nepageidaujamais darbo rinkoje, jų patirtis nevertinama argumentuojant tariamu organizacijų atsinaujinimu, šiuolaikiškumu.
Dėl to dalis vyresnio amžiaus žmonių priverčiama tiesiog galvoti apie išgyvenimą, o ne savo kompetencijų kėlimą, tikslų siekimą ar kitokį savęs realizavimą. Kita vertus, jaunimas irgi dažnai „nurašomas“, argumentuojant, esą mažai ką jie, be patirties, supranta. Apmaudu, kad vien dėl tokio savalaikio dalyko kaip amžius gyventojai irgi stumiami į „paraštes“.
Pandemija gilina moterų teisių problemas
Lyčių lygybė – dar viena sritis, kuri vis dar nėra iki galo įsisąmoninta. Taip, moterų aukštuose postuose lyg ir netrūksta – turėjome prezidentę, dabar turime premjerę, Seimo pirmininkę, ne vieną ministrę. Visgi, remiantis šiais pavyzdžiais, tarsi deklaruojama, jog lygiateisiškumas dirbti ir siekti profesinių tikslų jau pasiektas. Bet tai tik viena medalio pusė ir moterų teisių bei laisvių klausimu dar yra daug ne tokių šviesių vietų. Itin skaudi ir viena didžiausių žmogaus teisių problemų – smurtas artimoje aplinkoje, taip pat smurtas dėl lyties.
Dar prieš kelerius metus šioje srityje žygiavę pirmyn, šiuo metu trypčiojame vietoje. Pavyzdžiui, pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje policija pernai sulaukė 55,8 tūkst., o tai yra per 10 tūkst. daugiau, nei prieš trejus metus, tačiau užfiksuotų nusikaltimų skaičius sumažėjo keliais tūkstančiais nuo – 9,5 tūkst. iki 7,1 tūkst. Šie skaičiai – tik ledkalnio viršūnė, mat juose atsispindi dažniausiai visų atpažįstamas fizinis smurtas.
Kita medalio pusė – jau beveik 8 metus stagnuojame kišdami pagalius sau į ratus pagalbos, apsaugos nuo smurto, prevencijos mechanizmų tobulinime, pasiduodame skleidžiamai melagingai informacijai apie Stambulo konvenciją. Vietoj to, kad strategiškai įveiktume pandeminio lygio smurtą, imtumėmės nuo mažens kalbėti su vaikais apie tai, kas yra sveiki, o kas žalingi santykiai, keistume suvokimą apie lyčių nuostatas kartu užtikrindami pakankamą nukentėjusių nuo smurto apsaugą. Ne mažiau svarbu užtikrinti, jog pagalbos būti suteikiama absoliučiai visiems, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos ir netgi pandemijos laikotarpiu.
Demokratija ir laisvė pilnavertėmis gali būti tuomet, kai jomis pasinaudoti gali visi ir visos. Tačiau laisvių užtikrinimo klausimu problemų Lietuvoje vis dar yra daug. Ir tikėtina, kad po pandemijos žmogaus teisių užtikrinimas gali būti nustumtas į dar didesnes „paraštes“, nei buvo iki šiol. Kai pusė visuomenės negali laisvai veikti, kurti, dirbti, mokytis, ir čia turiu omeny ne tik laikiną apribojimą karantino metu, laisvės siekis negali būti iki galo pasiektas. O taip norėtųsi, kad žmogaus teisės mūsų šalyje galiausiai būtų laikomos aukščiausia vertybe. Vasario 16-oji puiki proga kiekvienam mūsų pagalvoti apie tikrąją laisvės prasmę ir ką galime kartu padaryti, kad ją vienodai jaustų visa visuomenė, neišskiriant atskirų grupių pagal negalią, amžių, lytį ar kitus kriterijus.
Tekstas parengtas įgyvendinant projektą „Žmogus žmogui žmogus: didesnė parama žmogaus teisėms ir vienas kitam kovoje už lygybę“. Projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.
