Ar esame pasiruošę pripažinti, jog labiausiai paplitusi diskriminacijos forma, su visa derama pagarba kitoms diskriminuojamoms grupėms, yra diskriminacija dėl lyties? Tai yra moterų diskriminacija.
2020 m. Jungtinių Tautų plėtros programos paskelbtas lyčių socialinių normų indeksas, vertinantis lyčių lygybę per žmonių turimą šališkumą lyties atžvilgiu, atskleidė, kad 91 % vyrų ir 86 % moterų turi bent vieną aiškiai neigiamą nuostatą moterų atžvilgiu politikos, ekonomikos, švietimo srityse, taip pat moterų kūno neliečiamumo bei integralumo aspektu.
Dar daugiau šios diskriminacijos pagrindai dedami dar pradinėje mokykloje. Tiesa, mes nuolat guodžiamės iliuzija, kad tuojau užaugs nauja karta, gimusi nepriklausomoje Lietuvoje, kuri bus iš prigimties atsikračiusi visų prietarų, karta, kuri nepalaikys žalingų lyčių vaidmenų stereotipų ir lyčių lygybė įsitvirtins savaime. Guodžiamės tokiomis mintimis, tačiau ar dedame kokias nors pastangas, kad tai taptų realybe? Taigi, ar valstybinės lyčių lygybės politikos įgyvendinimas yra palietęs mokymo ir ugdymo įstaigas? Kokios programos ir priemonės čia įgyvendinamos? Kokios yra švietimo srities darbuotojų nuostatos merginų ir vaikinų atžvilgiu, ir kokios įtakos tai turi mokymo ir ugdymo procesui?
Moksliniai tyrimai rodo, kad mokytojų nuostatos apie lyčių vaidmenis veikia tiek jų sąmoningą, tiek nesąmoningą elgesį bei reakcijas į abiejų lyčių moksleivius. Pastebėta, kad kuomet moksleivių darbai buvo vertinami žinant arba nežinant mokinio vardą (tai yra galint identifikuoti jų lytį) mokytojai nesąmoningai buvo labiau linkę nuvertinti merginas ir pervertinti vaikinus (Lavy ir Sand, 2015). Pradinių klasių mokytojų turimos lyčių vaidmenų stereotipinės nuostatos turi neigiamos įtakos moksleivių akademiniams pasiekimams vidurinėje ir aukštojoje mokykloje bei nepalankiai veikia studijų krypties pasirinkimą, ypač tiksliųjų mokslų (Lavy ir Sand 2015; Terrier, 2016).
Taip pat tiek pradinių, tiek vidurinių klasių mokytojai gali paveikti mokinių įsitikinimus apie savo gebėjimus per jiems skiriamą dėmesį, duodamas instrukcijas mokymosi proceso metu bei per grįžtamąjį ryšį. Tyrimai, kurių metu mokytojai buvo stebimi klasėje, atskleidė, kad 1) mokytojai daugiau bendrauja su berniukais nei su mergaitėmis ir duoda jiems geresnį grįžtamąjį ryšį; 2) Mokytojai daug dažniau kreipiasi į berniukus nei į mergaites, užduoda berniukams sudėtingesnius klausimus ir daugiau dėmesio kreipia į berniukų nei mergaičių išsakytus pastebėjimus; 3) Berniukai sulaukia daugiau pagyrimų, kritikos ir galimybės pasitaisyti nei mergaitės; 4) Mergaitės pertraukiamos dažniau nei berniukai; 5) Diskusijos metu berniukai aštuonis kartus dažniau nei mergaitės šaukia iš vietos; 6) Mokytojai mažiau linkę stabdyti berniukų elgesį, net jei jie pažeidžia klasės taisykles; 7) Mokytojai dažnai turi klaidingą stereotipinį įsitikinimą, kad merginos kalba daugiau nei vaikinai. Visa tai rodo, kaip svarbu yra skirti dėmesio švietimo srities darbuotojų kvalifikacijai lyčių lygybės ir nediskriminavimo srityje. Nuo to didele dalimi priklauso mokymo ir ugdymo proceso kokybė, kuri savo ruožtu turi reikšmingos įtakos merginų ir vaikinų socializacijos sėkmei, profesijos pasirinkimui ir pan., o tuo pačiu ir visos visuomenės tolydžiai plėtrai, jos ekonominiam stabilumui ir gyventojų laimingumui, ką ir patvirtina Šiaurės šalių pavyzdys.
Taigi, kaip jaučiasi merginos Lietuvos mokyklose? Bent kai kuriuos atsakymus į šį klausimą pateikė 2022 m. asociacijos Vilniaus Moterų namai kartu su keturiais partneriais regionuose įgyvendintas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos remiamas projektas „Įvardinti. Atpažinti. Keisti. Švietimo srities darbuotojų kompetencijų kėlimas lyčių lygybės srityje“. Projektas apėmė edukacines veiklas, siekiant suteikti švietimo srities darbuotojams daugiau informacijos apie lyčių lygybės svarbą mokymo ir ugdymo procese, supažindinti su šioje srityje atliekamais moksliniais tyrimais bei tarptautinių organizacijų dedamomis pastangomis spręsti lyčių lygybės problemą, skatinant moterų pažangą ir suteikiant vienodą startą tiek merginoms, tiek vaikinams. Švietimo srities darbuotojams taip pat buvo pasiūlyta savistabos metodika, leidžianti jiems realiame laike fiksuoti savo interakcijas su abiejų lyčių moksleiviais bei savo reakcijas į jų elgesį klasėje. Vyresnių klasių moksleiviams buvo skirti interaktyvūs užsiėmimai iš lyčių lygybės ir nediskriminavimo sričių, siekiant paskatinti moksleivių lyderystę šioje srityje ir aktyviai įsijungti į diskusiją klasėje.
Mūsų patirtis atskleidė, jog lyčių lygybės ir nediskriminavimo temai iki šiol nebuvo skiriamas dėmesys mokyklose, ir kad absoliučiai daugumai pedagogų ir moksleivių ši tema pasirodė aktuali bei jie noriai įsitraukė į diskusiją.
Kalbant apie tai, kaip jaučiasi merginos Lietuvos mokyklose, visų pirma, turime pripažinti, jog diskriminacijos lyties pagrindu problema mokymo ir ugdymo procese egzistuoja. Pavyzdys – pamokos metu už nugaros sėdintis vaikinas atsega merginai liemenėlę, toji atsisukusi trenkia jam su knyga, mokytoja ramiu balsu ištaria „tuoj pat apsiraminkite abu“. Atrodo, tokia pedagogės reakcija dar labiau žeidžia merginos orumą, nes pilnomis ašarų akimis ir visa išraudusi ji išbėga iš klasės garsiai trenkdama durimis. Rezultatas – merginai įrašoma pastaba, liepiama atsivesti tėvus dėl blogo elgesio klasėje. Vaikinas lieka „pasižymėjęs“ ir išlošęs dviem aspektais – viešai pažemino klasės draugę ir išprovokavo neišmintingo pedagogo sankcijas jos atžvilgiu, pats likdamas „nepastebėtas“ ir nenubaustas.
Vėl gi, vieša paslaptis yra tai, kad bręstančios merginos patiria agresyvų priekabiaujantį vaikinų elgesį, susidedantį iš visiems žinomos „klasikos“ – graibymas už krutų, sijonų kilnojimas, merginų kūno formų komentavimas, palydimas garsaus žvengimo ir panašiai. Suaugusiųjų užtarimo siekiančios merginos pernelyg dažnai iš geranoriško pedagogo išgirsta, jog jos turėsiančios prie to „priprasti“ – berniukai visada būsią berniukais, be to, taip neva yra rodomas joms dėmesys… Taigi, su lytimi susijęs smurtas prasideda ir tęsiasi ne tik privačioje namų erdvėje, bet, kas daug blogiau, nesutikdamas aiškaus pasipriešinimo iš suaugusiųjų, tarpsta švietimo įstaigose tarp moksleivių, vėliau persikeldamas į romantinius santykius paauglių porose, o iš ten ir į šeimos gyvenimo kasdienybę. Jau pora dešimtmečių kovojame su patyčiomis švietimo įstaigose ir, regis, ne itin sėkmingai. Mūsų įsitikinimu, šis procesas negali būti sėkmingas ir toks nebus tol, kol aiškiai nepripažinsime, jog dauguma patyčių vyksta lyties pagrindu ir yra neatsiejamos nuo seksualinio priekabiavimo bei kitų su lytimi susijusio smurto apraiškų.
Problematiška yra ir tai, kad vietoje lytinio brendimo metu itin reikalingos mokslu grįstos informacijos apie žmogaus kūno funkcionavimą, reprodukcinę sveikatą ir teises moksleiviams yra brukama tendencinga, pasaulio vaizdą iškreipianti pseudoinformacija. Vienas tokių pavyzdžių – į mokyklas kelią besiskinanti „krizinio nėštumo“ sąvoka. Turėtų būti akivaizdu, kad ne kiekvienas neplanuotas nėštumas gali būti laikomas kriziniu nėštumu, o nepageidaujamo nėštumo nutraukimas yra neatsiejama moters reprodukcinių teisių dalis, apie kurią turi būti kalbama be žalingo indoktrinavimo, kuriančio kaltės jausmą, manipuliuojant „nuodėmės“ ir „pragaro“ vaizdiniais. Pripažinkime – tai tikrai nėra tai, ką bet kuris iš mūsų tikėtųsi sutikti modernaus mokymo ir ugdymo procese.
Įgyvendindamos projektą susidūrėme su nepalankiu kai kurių mokyklų administracijos ir pačių švietimo srities darbuotojų požiūriu. Pavyzdžiui, jau projekto pradžioje po pirmųjų mokymų iš lyčių lygybės srities viena iš prestižinių Vilniaus gimnazijų paliko projektą pareiškusi, jog toks kalbėjimas jiems esąs nepriimtinas… Dar vienoje gimnazijoje kontaktinių užsiėmimų su moksleiviais metu fizinio lavinimo mokytojas atlydėjęs mokinius kaip klasės auklėtojas užėmė aktyvią negatyvaus lyderio poziciją ir kartu su aplink jį susispietusiais vaikinais sabotavo proceso eigą. Taip pat teko dirbti auditorijoje, kur vaikinai, sudarantys daugumą klasėje, sėdėdami pirmuose suoluose, pertraukinėjo ir replikavo lektoriui, o į pastabą, kad merginoms nepaliekama laiko pasisakyti, išgirdome atsakymą, kad tai esą nesvarbu, nes „jos vis tiek neturi, ką pasakyti“. Taigi, turime pagrindo teigti, kad seksistinė subkultūra kai kuriose švietimo įstaigose yra, deja, mokymo ir ugdymo proceso realybės dalis, o agresyvus vienos lyties dominavimas kitos atžvilgiu yra neatpažįstamas, nekvestionuojamas ir nestabdomas.
Galima būtų manyti, jog tai tik keletas nesėkmingų projekto įgyvendinimo epizodų, galimai atsitiktinių ir neatspindinčių realios padėties Lietuvos gimnazijose, tačiau panašias tendencijas atskleidžia ir pastaraisiais metais Lietuvoje atlikti tyrimai. Tiek 2020 m. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, tiek ir mūsų 2022 m. atlikti švietimo proceso dalyvių nuostatų tyrimai atskleidžia, jog respondentai, pavyzdžiui, neturi aiškios nuomonės apie seksualinio priekabiavimo apraiškas ir dinamiką, yra linkę priekabiaujantį elgesį pateisinti ir laikyti flirtu. Taip pat pasitaiko su lytimi susijusio smurto aukų tiesioginio ar netiesioginio kaltinimo dėl to, kas joms nutinka.
Pažymėtina, jog švietimo įstaigoms šiuo metu yra parengtos Gyvenimo įgūdžių ir Sveikatos įgūdžių programos, bet ar jos atitinka pagrįstus lūkesčius? Vyresniųjų klasių moksleiviams skirta Sveikatos įgūdžių programa buvo viešai kritikuojama dėl to, jog joje trūksta esminių dalykų, įskaitant teisingos informacijos apie psichikos sveikatą, reprodukcinę sveikatą ir teises, ligų prevenciją, kt. Būdinga, jog programą parengti buvo pasitelkti … teologai. Galbūt todėl šioje programoje galime rasti ir tokios mokslui prieštaraujančios informacijos ir sąvokų, kaip „krizinis nėštumas“, pasvarstymų apie hormoninės kontracepcijos „žalą“ ir pan. Akivaizdu, jog, jei mokykloms yra siūlomos būtent tokios kokybės ir turinio programos, neverta stebėtis, kad ir dalies moksleivių, ir dalies švietimo srities darbuotojų nuostatos svarbiausiais moterų žmogaus teisių klausimais nėra tokios, kokios jos turėtų būti siekiant įtvirtinti lyčių lygybę ir nediskriminavimą kaip pamatinį mokymo ir ugdymo proceso principą.
Mėgindami atsakyti į klausimą, kaip jaučiasi merginos Lietuvos mokyklose, kviečiame įsileisti pagaliau mokslo šviesą į mokslo šventovę – mokymo ir ugdymo įstaigas ir vieną sykį užbaikime davatkėlių epochą pakeičiant ją adekvačia lytiškumo, lyčių lygybės ir nediskriminavimo programa, kurios Lietuvos mokyklos dar tik laukia.
Mišrus ugdymas kaip visuotinas „gėris“ yra ir pasiliks su klaustuku, kol neišmoksime atpažinti su lytimi susijusio smurto, seksualinio priekabiavimo ir neadekvačios pedagogų reakcijos į šias blogybes mokymo ir ugdymo procese. Aplinka, kurioje merginos nuolatos turi būti pasiruošusios savo jėgomis ginti savo garbę ir orumą, nėra palanki jauno žmogaus asmenybės brendimo terpė.
