Monika Guliakaitė-Danisevičienė – Lietuvos žmogaus teisių centro advokacijos vadovė. Teisininkė sako, kad darbas žmogaus teisių srityje jai yra galimybė bent minimaliai prisidėti prie įvairių grupių kasdien patiriamos neteisybės mažinimo, suteikti balsą tiems, kurie dažnai nebūna išgirsti.
Kartu su kolege Kristina Rūkaite atlikote tyrimą „Lietuvos nediskriminavimo politika: Lietuvos žydų ir romų bendruomenių atvejai“. Kokie buvo šio tyrimo tikslai?
Jau beveik du dešimtmečius esame Europos Sąjungos dalis, priėmėme daugybę Europos Tarybos, kitų organizacijų tarptautinių dokumentų, todėl, mano nuomone, būtent dabar yra puikus metas sustoti, apžvelgti, kur esame nediskriminavimo politikos klausimais. Siekiant suprasti, su kokiais iššūkiais šiuo metu susiduriame kaip valstybė, buvo svarbu įvertinti teisės aktų bazę ir geriau užčiuopti atotrūkį tarp teisinės bazės ir realybės, kurioje gyvename. Kalbėjomės su bendruomenėmis, institucijomis ir specialistais.
Nors susitelkėme į dvi tautines mažumas – žydų ir romų – į šį tyrimą galima žiūrėti ir plačiau. Man buvo svarbu apžvelgti, kokios yra mūsų valstybės patvirtintos atsakomybės, kaip to laikomasi, kas veikia ir kas ne. Tyrimas padėjo suformuoti rekomendacijas valstybės institucijoms, kurios, deja, ne visada realizuoja kai kuriuos įsipareigojimus arba ne taip juos įgyvendina.
Kaip vertinate dabartinę Lietuvos teisinę bazę ir įsipareigojimų laikymąsi nediskriminavimo politikos atžvilgiu?
Situacija Lietuvoje nėra prasta. Mūsų šalis priklauso svarbiausioms tarptautinėms organizacijoms, yra priėmusi aibę privalomų tarptautinių dokumentų, kurių didžiąją dalį nuostatų esame įgyvendinę ir perkėlę į savo teises aktus. Vis dėlto nediskriminavimo politikos susiduriame su daugybe problemų. Pavyzdžiui, įnirtingai ginčijamasi dėl apsaugos nuo diskriminacijos dėl lytinės tapatybės ar vienodų teisių darbuotojams, kad savarankiškai dirbantys asmenys turėtų tokias pat darbo sąlygas ir apsaugą.
Tačiau tautinių mažumų atveju turime rimtą iššūkį – nuo 2010 metų Lietuvoje nebegalioja tautinių mažumų įstatymas. Iki tol veikęs įstatymas buvo priimtas sovietmečiu, prieš atgaunant nepriklausomybę. Nepratęsus įstatymo galiojimo, iki šiol sudėtinga rasti konsensusą dėl naujo panašaus pobūdžio įstatymo priėmimo. Tai lemia įvairios priežastys. Kai kurių bendruomenių įsitikinimu, toks įstatymas nėra reikalingas, nes nuo 2000 metų Lietuva yra ratifikavusi Tautinių mažumų konvenciją, saugančią pagrindines teises. Žinoma, nėra būtina priimti atskiro įstatymo tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimui, juos galima įtvirtinti ir užtikrinti atskirais įstatymais – Švietimo, Lygių galimybių – tačiau šioje srityje mūsų padėtis nėra ideali. Manau, kad atskiras įstatymas pabrėžtų tautinių mažumų svarbą, pastangas priimti jas kaip tam tikrą Lietuvos visuomenės dalį ir dėmesį jų kultūriniam identitetui.
Lietuvoje taip pat iki šiol nėra sutarta ir įtvirtinta, kas yra tautinė mažuma (Tautinių mažumų konvencijoje nėra bendro apibrėžimo, šalys pačios tai apsibrėžia).
Taip pat galime prisiminti ir dvikalbių gatvių pavadinimų regionuose, kuomet gąsdinama dėl grėsmės lietuvių kalbai. Jeigu kažkokioje vietovėje gyvena lenkiškai kalbanti bendruomenė ir savo miestelyje turi dekoratyvinę medinę lentelę lenkų kalba, atrodo, kam tai galėtų trukdyti? Juk visi žmonės turėtų turėti teisę jaustis kaip namuose.
Minėtame tyrime daugiausiai dėmesio skyrėte būtent romų ir žydų bendruomenėms Lietuvoje. Kaip galvojate, ar joms pačioms yra svarbus, reikšmingas tokio įstatymo egzistavimas?
Visos bendruomenės Lietuvoje turi savų ypatumų ir iššūkių. Pavyzdžiui, Lietuvos žydų bendruomenė nebūtinai save suvokia kaip tautinę mažumą, veikiau kaip etnoreliginę bendruomenę, tad ir atskiras įstatymas nebūtinai reikalingas.
Tuo tarpu su romų bendruomene irgi sudėtinga, nes didžiausi jų iššūkiai – baziniai. Dėl to darosi neaišku, kiek yra reikalingas pats įstatymas, o kiek pokyčiai jų bendruomenės atžvilgiu valstybės politikoje, vizijoje ir strategijoje. Romai kenčia nuo skurdo, nedarbo, negali įsigyti ir net išsinuomoti būsto. Matant visus nesutarimus, atrodo, kad tokio įstatymo priėmimas galėtų būti tam tikros politinės valios išraiška – parodymas, kad tautinių mažumų atstovai yra laikomi Lietuvos piliečiais.
Kokius Lietuvos teisinės bazės trūkumus įžvelgiate šių bendruomenių atžvilgiu?
Mes neturime įtvirtintų struktūrinės ir sisteminės diskriminacijos sąvokų apibrėžimų. O kalbėti apie tai yra labai svarbu, nes pažeidžiamų bendruomenių atstovai patiria diskriminaciją įvairiais pagrindais, ne tik dėl savo etninės kilmės. Jie gali būti diskriminuojami dėl lyties, amžiaus, negalios ar visų šių dedamųjų kartu.
Daug tokių atvejų tarp romų. Šios tautybės moterys dėl ankstyvų santuokų bei užsitęsusios vaikų priežiūros susiduria su dideliu nedarbu. Joms sunku integruotis į darbo rinką, o taip prasideda diskriminacijos ratas, kuriame dar daugiau skurdo ir smurto, iš to labai sunku išsivaduoti. Netrūksta ir negalią turinčių romų, susiduriančių visa puokšte problemų.
Tikiu, jog yra labai svarbu imtis priemonių ir keisti suvokimą apie tai, kaip veikia visuomenė, sistema. Būtina kalbėtis apie struktūrinę diskriminaciją ir suprasti, kad jos formos yra įsišaknijusios tam tikrose visuomenės nuostatose, jos pasireiškia ne tik gatvėje ar konflikto metu, bet ir valstybinėse institucijose. Pavyzdžiui, romams ne visada suteikiamos tokios pačios paslaugos, jie ne visada yra lygiavertiškai traktuojami. Mums trūksta įvairių mokymų, programų darbuotojams, net nebūtinai tiems, kurie tiesiogiai dirba su nediskriminavimo klausimais ar antisemitizmo, antičigonizmo temomis. Tai svarbu visiems, dirbantiems su žmonėmis, nes vis dar netrūksta konkrečių atvejų, kuomet išankstinės nuostatos lemia tam tikrą diskriminaciją ir priekabiavimą.
Nors Lietuvos teisinė bazė yra pakankamai adekvati, daugiausiai iššūkių kelia strateginių planų priėmimas. Mesi iki šiol neturime jokios strategijos, skirtos kovoti su antisemitizmu. Nepaisant Europos Komisijos rekomendacijų ir Lietuvos planų iki 2022 metų priimti atskirus arba apjungiančius kovos su antisemitizmu planus, vis dėlto jie ne tik kad nebuvo priimti, bet ir, kiek žinau, kol kas nėra rengiami. Niekas nenori prisiimti atsakomybės ir nėra aišku, kas tai turėtų daryti. Tai didelė problema.
Tautinių mažumų departamentas save regi kaip kultūrinių teisių instituciją, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija teigia negalinti apimti visų nediskriminavimo politikos pagrindų. Nepamirškime ir to, kad institucijos, rengdamos integracijos planus, neturi galios įpareigoti kitų institucijų bei paskatinti jų veiksmų. Man tai primena taip vadinamą „suneštinį balių“: visi vykdo atskiras veiklas ir turi atskirus biudžetus. Strateginių planų, dokumentų tradicija Lietuvoje tikrai yra silpna. Per finansavimo suvestines matome jo trūkumą. Net ir atskirų ministerijų finansavimas dažnai yra nukreiptas ne į kažkokį strateginį pokytį, o į paskiras veiklas. Tarkime, jiems atrodo svarbu organizuoti renginį, į kurį ateitų bent 100 žmonių. Tačiau kokia nauda iš tokio renginio ir 100 žmonių, jeigu nėra vizijos, ką daryti su tam tikra bendruomene, kokius jai suteikti įrankius, kad jos nariai galėtų matyti save ir būti lygiaverčiais piliečiais – įsitraukti į visuomeninį gyvenimą, jausti pareigą balsuoti ar kt.
Vienas iš jūsų atlikto tyrimo tikslų yra pateikti rekomendacijų institucijoms. Kas galėtų būti daroma geriau?
Pirmiausia, valstybei reikėtų prisiimti tam tikrą politinę poziciją tautinių mažumų klausimu. Tai padėtų suteikti prioritetą tam tikroms žmogaus teisių ir tautinių mažumų problemoms. Taip pat svarbu išskirti adekvatų biudžetą, tinkamai sudėlioti strateginius dokumentus, paskirstyti atsakomybę tarp institucijų, deleguoti joms tam tikrus veiksmus.
Negana to, būtina stiprinti strateginius dokumentus, konsultuojantis su bendruomenėmis, įtraukiant nevyriausybines organizacijas. Romų bendruomenėje tai padaryti gali būti sudėtinga, nes tarp jų yra nemažai neraštingų žmonių, tų, kurie ne visai supranta savo teises ar galimybes įsitraukti į visuomeninį gyvenimą, todėl svarbu atskirose bendruomenėse auginti ir skatinti lyderius.
Kokią įtaką neigiamoms nuostatoms turi žiniasklaida?
Žiniasklaida turi milžinišką atsakomybę prieš visuomenę. Jos siunčiamos žinutės ypač veikia nuostatas vienos ar kitos bendruomenės atžvilgiu.
Pavyzdžiui, romai dažnai pateikiami vien neigiamame kriminalinių įvykių kontekste. Žiniasklaida suformavo romų bendruomenės kaip nusikaltėlių, priklausomybių turinčių asmenų ir narkotikų prekeivių vaizdinį. Žinoma, bendruomenėje yra su minėtomis problemomis susijusių asmenų, tačiau jos nekyla vakuume ir negali būti laikomos tautos bruožu, ypač, kai ji susiduria su tokia didele socialine atskirtimi ir neturi tokių pačių lygių galimybių sulaukti pagalbos, siekti išsilavinimo ar lygiavertės vietos visuomenėje.
Manau, kad, pranešant apie kriminalinius įvykius, absoliučia dauguma atvejų nėra būtina nurodyti nusikaltėlio tautybės ar etninės kilmės. Tai galėtų būti svarbu tik tada, kai ieškomi specifinių savybių turintys asmenys, o jų įvardijimas galėtų padėti juos atpažinti.
Iš to burbulo, kuriame gyvenu pati, atrodo, kad padėtis gerėja. Tačiau pažvelgus į kai kurias, labai populiarias žiniasklaidos priemones, matyti, kad tendencingai neigiamos informacijos vis dar yra labai daug. Organizacija „Media4Change“ kiekvieną mėnesį atlieka stebėseną ir vertina, kaip žiniasklaida pateikia vieną ar kitą bendruomenę. Pavasarį atlikto tyrimo duomenys rodo, kad daugiau nei pusę atvejų romai žiniasklaidoje minėti kriminaliniame kontekste. Manau, kad tai labai dideli skaičiai.
Po žiniasklaidos straipsniais ar įrašais apie romus ar žydus – vis dar labai daug neapykanta persmelktų komentarų. Net ir po pranešimais apie kriminalinius įvykius kaltinami ne konkretūs nusikaltimą padarę asmenys, o visa bendruomenė.
Sakote, kad tiek romų, tiek žydų bendruomenių nariai ypač retai kreipiasi į institucijas dėl neapykantos ir nusikaltimų etniniu pagrindu. Kokios galėtų būti to priežastys?
Jų yra kelios. Gali būti, jog nėra atpažįstama, kad tai yra kažkas, dėl ko būtų galima kreiptis į institucijas ir sulaukti pagalbos. Tam tikrais atvejais žmonės nesikreipia pagalbos todėl, kad jie tokius veiksmus jau normalizavo. Romų ir žydų bendruomenių atstovai neapykantos veiksmus priima kaip kasdienį dalyką. Dalis jų tikrai galvoja, kad tai vyksta jau seniai, tad niekas negali jiems padėti. O ir nemato prasmės kreiptis pagalbos.
Įtakos turi ir neigiamos patirtys praeityje, kuomet žmonės bandė kreiptis, bet pagalbos nesulaukė, o vietoje to susidūrė su išankstiniu nusistatymu, nepasitikėjimu, kad pasakojama istorija ar skundas neatitinka tikrovės. Turime pripažinti, jog iškilus konfliktui tarp lietuvio ir romo, prioritetas teikiamas lietuviui. Taip bendruomenių gretose auga nepasitikėjimas.
Praėjusiais metais Jonavoje užfiksuotas įvykis, kai iš kavinės buvo išvarytos dvi romų moterys. Joms nebuvo leista valgyti kavinės viduje, teigiant, kad nėra laisvų vietų. Vėliau paaiškėjo, jog tikroji priežastis buvo kavinės savininko nuostata, kad romai yra labai netvarkingi, šiukšlina ten, kur valgo, ir elgiasi kaip kiaulės. Džiaugiuosi, kad tos moterys išdrįso kreiptis pagalbos, o teisinis procesas yra vykdoms iki šiol.
Mes taip pat neturime su tuo susijusios teismų praktikos, sistemingų veiksmų, mūsų institucijose trūksta supratimo, kas vyksta, kodėl iš viso yra svarbu reaguoti. Deja, bet nėra siekiamybės pažinti antičigonizmo, antisemitizmo ir apskritai perprasti paties diskriminacijos motyvo. Tai yra nemenkas iššūkis dirbant bei kovojant su neapykantos kalba. Dėl to ir svarbu, kad atpažintume, jog tai yra nusikaltimas ne prieš vieną individą, o prieš didesnę bendruomenę, su kuria jis, ji ar jie tapatinasi.
Interviu yra projekto „S4Change“ dalis, kurį bendrai finansuoja Europos Komisija, Švedijos institutas ir Švedijos ambasada Lietuvoje.
