Kuo jaunesnė moteris susilaukia vaiko, tuo didesnę motinystės išmoką ji turėtų gauti. Tokią idėją neseniai viešojoje erdvėje iškėlė prof. dr. Gediminas Karoblis, siūlydamas motinystės išmokas susieti su moters amžiumi.
Pats pasiūlymas veikiausiai netaps konkrečiu politikos sprendimu. Tačiau jis vertas dėmesio todėl, kad labai aiškiai atspindi vieną iš būdų, kuriais kalbame apie mažėjantį gimstamumą: moterys vaikų susilaukia per vėlai, todėl reikia paskatinti jas gimdyti anksčiau.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip pragmatiškas atsakymas į demografinę problemą. Jeigu jaunesnė moteris turi daugiau biologinio laiko susilaukti antro ar trečio vaiko, kodėl valstybė neturėtų tokio pasirinkimo paskatinti? Tačiau verta užduoti kitą klausimą: ką tokiu atveju valstybė iš tiesų skatina – sąlygas žmonėms turėti norimą skaičių vaikų ar konkretų moters reprodukcinį elgesį?
Kalbėdami apie mažėjantį gimstamumą, dažnai pradedame nuo moterų amžiaus, jų sprendimų, karjeros, motinystės atidėjimo. Gerokai rečiau klausiame, kodėl vaikų neturi arba jų turėti neskuba vyrai. Ar jie jaučiasi pasirengę tėvystei? Ar šeimos kūrimas dera su jų gyvenimo planais? Ar jie pasirengę lygiaverčiai prisiimti kasdienę vaiko priežiūrą? Ar vyrai apskritai nori daugiau vaikų, nei jų susilaukia?
Tai svarbus, bet pamirštas klausimas. Norint susilaukti vaiko paprastai reikia dviejų žmonių, tačiau demografinėje diskusijoje reprodukcinis pasirinkimas stebėtinai dažnai tampa pirmiausia moters pasirinkimu – ir moters atsakomybe.
Kai viešai diskutuojama apie nėštumo nutraukimą, gana dažnai girdime argumentą, kad sprendimas nėra vien moters reikalas: juk yra ir vyras, būsimo vaiko tėvas, kurio nuomonė taip pat turėtų būti svarbi. Tačiau kalbant apie mažėjantį gimstamumą vyras iš šios lygties neretai dingsta. Nebeklausiame, kaip paskatinti jį anksčiau tapti tėvu. Nesiūlome jo išmokų susieti su amžiumi. Neanalizuojame, kodėl jis atideda šeimos kūrimą.
Lieka moters kūnas ir klausimas, kaip paskatinti jį kuo anksčiau atlikti demografinę funkciją. Gal tai atskleidžia įsišaknijusį mąstymą, kurio patys net nebepastebime. Vyro apsisprendimą turėti ar neturėti vaikų laikome individualiu gyvenimo pasirinkimu, o moters reprodukcinį pasirinkimą – kartu ir visuomeniniu klausimu.
Būtent todėl diskusijos apie gimstamumą neatsiejamos nuo reprodukcinių teisių klausimo.
Daugiau nei 1,1 mln. Europos Sąjungos piliečių pasirašė Europos piliečių iniciatyvą „Mano balsas, mano pasirinkimas: už saugų ir prieinamą nėštumo nutraukimą“. Jos autoriai ragino sukurti ES mechanizmą, kuris padėtų užtikrinti saugaus nėštumo nutraukimo prieinamumą, įskaitant tas moteris, kurios tokios paslaugos negali gauti savo šalyje.
Europos Komisija naujo teisės akto ar atskiro finansavimo mechanizmo nepasiūlė. Tačiau jos atsakyme reprodukcinės sveikatos prieinamumas pripažįstamas visuomenės sveikatos ir lyčių lygybės klausimu, kartu paliekant konkrečius sprendimus valstybėms narėms. Svarbi principinė nuostata: galėjimas priimti sprendimus apie savo kūną yra pamatinė kiekvieno žmogaus teisė.
Aptardama iniciatyvą „Mano balsas, mano pasirinkimas“, Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė yra atkreipusi dėmesį į paprastą dalyką: mūsų kūnas yra vienintelis dalykas, kuris nuo mūsų neatsiejamas. Todėl galimybė priimti sprendimus dėl jo nėra antraeilis patogumo klausimas. Ji glaudžiai susijusi su tuo, ar žmogų laikome pajėgiu ir teisėtu priimti sprendimus apie savo gyvenimą ir save.
Ši perspektyva svarbi ir kalbant apie gimstamumą. Ar moteris mums pirmiausia yra savarankiškas žmogus, kurio sprendimą turėti vaikų veikia santykiai, pajamos, būstas, karjera, sveikata, partnerio norai, priežiūros pasidalijimas, ateities saugumas ir daugybė kitų aplinkybių? Ar pirmiausia matome reprodukcinio amžiaus kūną, kurį reikia paskatinti priimti visuomenei pageidaujamą sprendimą?
Demografinė politika rizikuoja tapti politika apie moteris ar dar blogiau – jų pasirinkimo ribojimą, nors demografija nėra vien moterų kuriama. Visuomenė turi teisę kalbėti apie mažėjantį gimstamumą. Valstybė turi teisę ieškoti būdų, kaip padėti žmonėms susilaukti norimų vaikų. Ji gali investuoti į vaikų priežiūrą, būstą, socialinį saugumą, darbo ir šeimos derinimą ar finansinę paramą.
Tačiau prieš ieškodami vis naujų paskatų turėtume susitarti dėl vieno dalyko: kas šioje politikoje yra žmogus, o kas – priemonė tikslui pasiekti. Todėl tikrasis klausimas neturėtų būti „kaip paskatinti moteris gimdyti daugiau ir anksčiau?“
Geriau klausti: ar kuriame tokias sąlygas, kuriose žmonės iš tiesų gali laisvai apsispręsti turėti vaikų – ir kuriose tas pasirinkimas nėra laikomas moters pareiga?
Gimstamumas yra svarbus visuomenei klausimas, bet kūnas vis tiek lieka žmogaus.
