Aktualu

„Nepatogaus kino” diskusijų klube – pokalbis apie negalią

Trečiadienio vakarą „Skalvijos” kino centre vyko pirmasis šiais metais Nepatogaus kino diskusijų klubas. Žiūrovams buvo parodytas filmas, pasakojantis jauno vyro Mohamedo istoriją bei problemas su kuriomis jis susiduria dėl savo turimos negalios. Dar prieš prasidedant filmui buvo išreikštas susirūpinimas, jog nors vyksianti peržiūra ir diskusija yra skirta aptarti sunkumus su kuriais susiduria neįgalieji, tačiau šis kino centras nėra pritaikytas jų poreikiams. Tačiau „Nepatogaus kino” organizatoriai tikisi, kad ilgai ši situacija netruks ir savivaldybės bei privačių rėmėjų dėka bus atlikti reikiami aplinkos pritaikymo darbai.

Po parodyto filmo tikriausiai ne vienas žiūrovas susimąstė apie tai, jog neįgalieji norėdami pilnavertiškai integruotis į visuomenę turi įdėti žymiai daugiau pastangų ir nugalėti ne tik savo negalią bet ir visuomenės nepakantumą. Padiskutuoti šiuo klausimu bei išreikšti savo nuomonę apie paties filmo idėją su visuomeninkais ir specialistais, žiūrovus pakvietė diskusijos moderatorė Eglė Šumskienė (organizacija „Globali iniciatyva psichiatrijoje”). Viena peržiūros dalyvių pasidalino savo nuomone, jog dažnas iš mūsų yra linkęs pats sau susikurti sunkumus, o tokie filmai kaip šis, padeda pamatyti ir įvertinti, jog mūsų visuomenėje yra žmonių, kurie nugali žymiai sudėtingesnes problemas ir nepaisant jų sugeba puikiai prisitaikyti.

Tuo tarpu Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovė Laima Vengalė-Dits išreiškė nuomonę, jog nors filmas galbūt ir neatspindi visų sunkumų, kurie dažnai pasitaiko negalią turintiems žmonėms, tačiau optimistiška filmo idėja verčia kitaip pažiūrėti į jų gyvenimą. Paklausta apie tai ar Lietuvoje negalią turintis žmogus galėtų taip pat puikiai integruotis į visuomenę, ji mananti, jog mūsų valstybėje pagrindinis filmo veikėjas labiau susidurtų su nepakantumu dėl savo tautybės, o ne dėl negalios.

Visuomeninkė Inga Filipovič pasakodama apie savo patirtį tikriausiai ne vienam sukėlė susižavėjimą dėl savo optimistiško požiūrio. Ji prisiminė, jog lankantis vienoje Vilniaus mokyklų ir kartu su neįgaliųju teatru atliekant spektaklį „Mažasis princas”, mokyklos vadovybė bijojo dėl galimos mokinių reakcijos, tačiau spektaklis buvo puikiai priimtas ir palydėtas plojimais. Tai parodo, jog visuomenė gali būti tolerantiška negalią turinčių žmonių atžvilgiu. Tačiau ji puikiai pastebėjo, kad mūsų žmonėms dažnai trūksta noro pasiūlyti pagalbą ar padėti neįgaliesiems. Daugeliui visai nereikšmingos smulkmenos kaip užpustytas takas, neįgaliajam gali sukelti didelių sunkumų.

Kalbėdama apie dabartinę situaciją Lietuvos neįgaliųjų forumo atstovė Henrika Varnienė pateikė puikų pavyzdį kaip neįgaliesiems sudėtinga integruotis į visuomenę. Nors troleibusai ir yra pritaikyti jų poreikiams, tačiau net ir esant galimybei kažkur nuvažiuoti, neįgalieji dažnai neturi kur daugiau eiti. Panašūs pavyzdžiai leidžia suprasti, jog dažnai negalią turintis žmogus yra stumiamas į socialinę atskirtį.

Baigiant diskusiją Eglė Šumskienė pasidalino jai labiausiai patikusia filmo akimirka – kada negalią turintis pagrindinis filmo veikėjas diktuoja savo sąlygas, kad jį supanti aplinka būtų pritaikyta jo poreikiams, o ne atvirkščiai – jam reikėtų taikytis prie aplinkos. Ir nors Lietuvoje vis dar labai daug kliūčių neįgaliesiems pilnavertiškai įsitraukti į visuomeninį gyvenimą bei susikurti sau patogias gyvenimo sąlygas, reikia tikėtis, jog situacija tik gerės.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai