Žiniasklaida, aptardama vaikų daromus teisės pažeidimus ar kitą visuotinių socialinių normų ir vertybių neatitinkantį elgesį, publikacijas gana dažnai pradeda žinutėmis, skelbiančiomis: „<…> siautėja nevaldomi nepilnamečiai“, „<…> siautėja paauglių gauja: jauni, įžūlūs ir nebaudžiami“, „nevaldomi paaugliai šiurpina ir teisėsaugą“, „nebaudžiami nepilnamečiai lipa ant galvos“, „vakar mielas vaikas, šiandiena virsta pabaisa“ ir pan. Didžiojoje daugumoje publikacijų šia tema būna pabrėžiamas vaikų, paauglių nebaudžiamumas, nepakankamai griežtas jų baudimas, reagavimas: „<…> moksleivius šiurpinęs penkiolikmetis – už grotų, bet tik dešimčiai dienų“, „<…> paaugliai išvengė baudžiamosios atsakomybės“, „paauglius įstatymai baudžia švelniau“. Be to, neretai, deklaruojant specialistų, už vaikus atsakingų suaugusiųjų ar visuomenės bejėgiškumą, minimi siūlymai „sodinti“ jaunesnius vaikus, numatyti „adekvačias“ bausmes.
Kodėl vaikai elgiasi netinkamai, daro teisės pažeidimus? Ar gebame į vaikus, turinčius elgesio problemų, pažvelgti be priešiškumo, teisimo, išankstinio smerkiančio nusistatymo, ieškoti, aiškintis bei bandyti suprasti vaikų nusikalstamo elgesio priežastis? Ar visuomenės, kiekvieno iš mūsų požiūris į šiuos vaikus, elgesys su jais gali paskatinti teigiamus pokyčius ar, visgi, vienintelis sprendimas – griežtinti atsakomybę? Ar gebame pastebėti, atpažinti vaiką, kuriam reikia pagalbos, ir įsiklausyti siekiant apsaugoti tiek jį patį, tiek aplinkinius bei visą visuomenę nuo neigiamų jo elgesio pasekmių? Ar gebame padėti kiekvienam vaikui, kuris sulaukė akylesnio specialistų dėmesio tik dėl savo elgesio, užtikrinti būtent jam reikalingą kvalifikuotą pagalbą bei būti šalia, lydėti jį ydingo elgesio pokyčių proceso metu?
Šia tema kalbamės su vaiko teisių apsaugos kontroliere Edita Žiobiene.
Žiniasklaidoje dažnai teigiama, kad nepilnamečių nusikalstamumas didėja, nepilnamečiai teisės pažeidėjai įvardijami kaip „monstrai“. Ar tokie teiginiai pagrįsti?
Nepilnamečių nusikalstamas elgesys yra negatyvus reiškinys, su kuriuo susiduria kiekviena visuomenė. Remiantis statistiniais duomenimis, negalima teigti, kad nepilnamečių nusikalstamumas didėja, tačiau tai nepaneigia šios problemos svarbos ir poreikio jai skirti ypatingą dėmesį.
Edita Žiobienė, asmeninio archyvo nuotr.
Visuomenės požiūris į vaikus teisės pažeidėjus dažnai yra stereotipinis, o atvejai žiniasklaidoje neretai nušviečiami išskirtinai emocionaliai, neskiriant reikiamo dėmesio visapusiškai, objektyviai situacijos analizei, siekiant didesnio ažiotažo ir dramatizmo. Suprantama, kad kiekvieną iš mūsų paveikia tokio pobūdžio žinios, kad visuomenė jautriai ir emocingai reaguoja į „sunkias“ istorijas. Tačiau dažnai net neužduodamas klausimas apie vaiko ydingo, probleminio ar nusikalstamo elgesio priežastis, neskiriamas dėmesys faktams, nenorima girdėti mokslinių tyrimų išvadų. Manau labai svarbu nepamiršti, kad pažvelgę giliau kiekvienoje istorijoje galime pamatyti kitą „monstro“ paveikslą – nelaimingą, pasimetusį, nepajutusį tėvų meilės bei nesulaukusį jų paramos, nepastebėtą kitų atsakingų suaugusiųjų vaiką, kuris „paslydo“ dėl nepatyrimo, žinių stokos ar pan. Moksliniai tyrimai rodo, kad dažnai smurtautojas būna pats patyręs smurtą.
Nuo kelių metų nepilnamečiui gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė?
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija valstybėms nustatė pareigą savo nuožiūra įteisinti baudžiamosios atsakomybės amžių. Rekomenduojama nenustatyti per jauno amžiaus ribos, atsižvelgti į vaiko emocinį, psichinį ir intelektualinį brandumą. Pastebėtina, kad Lietuvoje susiduriama su stereotipiniu požiūriu, jog nepilnamečių nusikalstamumas vis didėja, sunkėja, kad nusikalsta vis jaunesnio amžiaus vaikai, kuriems faktiškai netaikomos adekvačios ir (ar) griežtos priemonės, lieka nenubausti. Pasigirsta nuomonių, kad reikėtų keisti amžių, leidžiant baudžiamojon atsakomybėn traukti jaunesnio amžiaus nepilnamečius. Galima teigti, kad įstatymų leidėjui tenka sudėtingas uždavinys rasti tinkamą vaikui, įvykdžiusiam nusikalstamą veiką, taikomos atsakomybės ir visuomenės poreikio gyventi saugiai pusiausvyrą, kuri susijusi su pasitikėjimu valstybe, institucijomis.
Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės pagrindai yra taikomi asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo sukakę 18 metų. Svarbu paminėti, kad mažamečiai (asmenys iki 14 metų), nėra laikomi baudžiamosios teisės subjektais – asmenys pagal baudžiamąjį įstatymą atsako nuo 16 m., tačiau tam tikrais, LR baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 13 straipsnyje nurodytais pagrindais, asmenys gali atsakyti ir nuo 14 metų. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas yra išreiškęs susirūpinimą dėl praktikų, leidžiančių taikyti baudžiamąją atsakomybę tam tikrais atvejais jaunesnio amžiaus vaikams, pavyzdžiui, kai vaikas kaltinamas padaręs sunkų nusikaltimą. Komitetas yra pažymėjęs, kad tokios praktikos paprastai kuriamos siekiant reaguoti į visuomenės spaudimą ir nėra pagrįstos racionaliu vaiko vystymosi supratimu.
Paaugliai klasėje, ssociatyvi nuotr., Unsplash
Kuo pagrįstos nustatytos amžiaus ribos?
Svarbu suprasti, kad kiekvienas asmuo bręsta skirtingai – tai reiškia, jog kelių asmenų, sulaukusių to paties amžiaus branda gali nebūti tapati. Baudžiamajame įstatyme įtvirtinta amžiaus riba yra orientuota į sociologinius, psichologinius ir kitus tyrimus, vaiko psichosocialinius ypatumus. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą turi būti atliktas individualus asmens vertinimas, apimantis jo gyvenimo, auklėjimo sąlygas, fizinę ir psichinę sveikatos būklę, socialinę brandą. Įstatyme įtvirtintų nepilnamečių atsakomybės ypatumų paskirtis yra užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą; riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjimo pobūdžio priemonių taikymo galimybes; padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu, taip pat sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo.
Lietuvoje įtvirtintos nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės nuostatos yra orientuotos į nepilnamečių auklėjimą, jų grąžinimą į visuomenę ir gyvenimo būdo keitimą. Ypatingai svarbu suprasti, kad minėtų tikslų turi siekti ne tik institucijos, bet ir visa visuomenė.
Bet gal visuomenės nuostatos ir norai dėl realaus laisvės atėmimo yra pateisinami?
Neretai galime pastebėti požiūrį, kad „tinkamas“ nepilnamečio nubaudimas yra tik realus laisvės atėmimas – „pasodinimas“, nepaisant amžiaus, o jeigu negalima „pasodinti“ – vadinasi vaikas lieka nenubaustas, institucijos nekelia pasitikėjimo, nes „monstras“ laisvėje. Kriminologijos moksle yra įrodyta, jog ne bausmių griežtumas, o neišvengiamumas yra geriausia nusikalstamumo prevencijos priemonė. Kriminologai tyrė bausmių efektyvumą, kėlė klausimą, ar bausmė gali sulaikyti nuo nusikalstamo elgesio ir pan. Vis dėlto buvo padaryta išvada, kad nepilnamečio įkalinimas sukuria daugiau problemų, negu jų išsprendžia. Deja, kartais manoma, jog „niekas neveikia“, todėl vėl turim grįžti prie vaiko „izoliacijos“, „uždarymo“.
Vaikai yra mūsų visuomenės dalis ir mes visi turėtume būti suinteresuoti sudaryti sąlygas keisti jų elgesį ir tuo pačiu motyvuoti juos keistis, nes jie visada gyvens mūsų visuomenėje kartu su mumis ir visų mūsų tikslas turėtų būti tiek pagarba grįsti santykiai, tiek įstatymų laikymasis.
Ką turime padaryti mes, suaugusieji, kad išvengtume vaikų neleistino elgesio?
Vaiko vystymuisi ir asmenybės formavimuisi didelę įtaką daro ne tik vidiniai, tačiau ir išoriniai faktoriai – auklėjimas, aplinka, gyvenimo sąlygos ir kt. Nebūna vienos priežasties, dėl kurios nepilnamečiai daro nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus. Tai dažniausiai kelių priežasčių kompleksas ir pasekmė. Nusikalstamas vaikų elgesys visada liks diskusijų ir žiniasklaidos dėmesyje. Skambios antraštės leidžia atkreipti dėmesį į problemas, tačiau dažnai tai turi neigiamą intenciją, sąlygotą stereotipų, nes didžiausias dėmesys skiriamas tik išskirtiniams atvejams. Bandydami kovoti su pasekmėmis, turime analizuoti priežastis ir stengtis įgyvendinti pagrįstas priemones, kurios gali duoti teigiamą efektą, mažinant nusikalstamą elgesį. Pasiekti norimam rezultatui būtinos kokybiškos priemonės, kvalifikuota pagalba, visuomenės požiūrio kaita ir kompleksinis požiūris į vaiko gerovę.
Paauglė, pexels.com nuotr.
Deja, konkrečių istorijų analizė dažniausiai „nupiešia“ visų užmiršto, niekam nereikalingo ir niekada nesulaukusio individualizuotos pagalbos vaiko paveikslą. Paveikslas susideda kaip mozaika ir tada, retrospektyvoje galima matyti, kad vaikas nesulaukė taip būtino dėmesio, kantraus buvimo šalia, pagalbos rankos ir pan. Galbūt galima sutikti su nuomone, kad gerais tėvais tampama, o ne gimstama. Turime mokytis būti gerais tėvais, sudaryti sąlygas ir galimybes ne tik vaikui, bet ir jo šeimai gauti realią ir kokybišką pagalbą, turėti kompetencijų ir galimybių ne tik užtikrinti būtinas sąlygas vaiko vystymuisi, bet ir jį mylėti, pastebėti, išklausyti ir suteikti pagalbą, kai jos reikia. Pagalba svarbi ne tik nukentėjusiajam, bet ir galimam kaltininkui. Žinoma, labai svarbu užtikrinti socialinę ekonominę gerovę (aprūpinimą, vaikų užimtumą ir kt.), tačiau be nuoširdžių ir tvirtų tarpusavio santykių tikriausiai toli nenueisime.
Socialiniame tinkle buvo pasidalinta vieno žmogaus istorija apie tai, jog iš mokyklos tualeto „ištraukus“ apkvaišusį vaiką ir paklausus, kodėl jis taip darė, atsakė: mano tėtis nepasveikino su gimtadieniu, nes turi kitą šeimą. Tikriausiai tai parodo, kokia trapi riba, tarp leistino ir neleistino elgesio ar net nusikaltimo, ir tiek nedaug reikia, jog viskas būtų kitaip.
Kalbėtis šia tema kviečiame gruodžio 10 d. Nacionalinio žmogaus teisių forumo diskusijoje „Nepilnamečiai nusikaltėliai, „monstrai“ – ką slepia ši etiketė?“, kurią organizuoja Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga kartu su vaiko teisių apsaugos kontroliere Edita Žiobiene, doc. dr. Gintautu Sakalausku, dr. Simona Bieliūne ir kt.
