Didelė dalis į Europą atvykstančių prieglobsčio prašytojų yra mokyklinio amžiaus vaikai. Vietoje to, kad mėgautųsi nerūpestingos vaikystės džiaugsmais, jie priversti taikytis prie atšiaurių naujo gyvenimo aplinkybių, kuomet susvyruoja viskas, kas iki tol teikė pagrindą po kojomis. Tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ pakvietė į filmo „Pasaulyje lyg namuose“ peržiūrą ir po jo vykusią diskusiją „Pabėgėlių vaikų jausmai ir poreikiai“.
Filme vaizduojama vaikų kasdienybė Danijos Raudonojo Kryžiaus prieglobsčio mokykloje. Per metus klasėje pasikeičia net 80 procentų mokinių – vieni išsiunčiami namo, kiti, gauna prieglobstį šalyje ir yra perkeliami į Danijos mokyklas. Kol kažkur valdžios koridoriuose svarstomi pabėgėlių šeimų prašymai, vaikai tiesiog stengiasi būti vaikais: čia ir futbolas, ir muštynės, ir nuolatinis mokymasis. Tačiau viskas nėra taip paprasta. Už vaikiškų veidų slepiasi praeities šešėliai, netikrumas dėl ateities ir psichologinės traumos. Agresija, drovumas, naktimis sapnuojami košmarai ir prieštaringi vidiniai jausmai tampa kasdieniu palydovu, neleidžiančiu mėgautis mokykliniu gyvenimu.
Danų režisierius Andreas Koefoedas šį įspūdį paryškina karts nuo karto rodydamas pilkus, rudenėjančių apylinkių peizažus, kurie tarsi atliepia vidinę vaikų būseną. Kino juosta kelia klausimus, kaip jaučiasi vaikas, kai kompiuterio ekrane mato sugriautos tėvynės vaizdus, kaip susikurti naują pasaulį, kai prisiminimuose vis dar nerūpestingai klega senieji draugai ir kiek pastangų reikia, norint susivokti visoje virtinėje keisčiausių įvykių.
Kai tėvas sėdėdamas prie virtuvinio stalo pasakoja sūnui apie tai, kaip nelaisvėje buvo kankinamas elektros šoku, šie kadrai atrodo kaip iš siurrealistinio filmo. Deja, viskas čia tikra. Ypač tos vaikiškos akys, turinčios suprasti painų suaugusiųjų pasaulį ir savo vietą jame.
Pradžia nebuvo lengva
Iš Sirijos su šeima atvykęs Pierras Naoumas jau ketverius metus gyvena Lietuvoje. Nė 30 tūkst. gyventojų neturinti Jonava tapo jo naujaisiais namais. Po filmo vykusioje diskusijoje „Pabėgėlių vaikų jausmai ir poreikiai“ moderatoriaus Dariaus Mato paklaustas, kokius jausmus sukėlė ekrane matyti vaizdai, P. Naoumas atsakė, kad panašius dalykus ir pats kadaise išgyveno su savo šeima.
„Ketveri metai Lietuvoje nebuvo lengvi. Teko susidurti su nemažai iššūkių: nuo vaikų mokslų organizavimo iki darbo paieškų. Esu dėkingas visiems, kas padėjo mūsų šeimai – vienam būtų buvę sunku. Šiuo metu vaikai eina į lietuvišką mokyklą. Štai mano dukra net yra trečia klasėje pagal mokymosi rezultatus. Visgi tai nebuvo taip paprasta: teko pasistengti ir jai, ir mums, ir mokytojams“, – kalbėjo siras.
Lietuviškai kalbantis šešiolikmetis P. Naumo sūnus pasakojo, kad pirmaisiais metais mokytis buvo sunku dėl kalbos barjero ir svetimos tradicijos, bet vėliau viskas stojo į savo vietas – atsirado draugų ir mokytis tapo lengviau.
Per metus pakeičia tris mokyklas
Koks yra tas kelias nuo atvykimo į naują šalį iki pradėjimo lankyti mokyklą ir įsiliejimo į naują kultūrą? Vilniaus Caritas Užsieniečių integracijos programos vadovės Ilmos Skuodienės teigimu, asmenys pateikę prašymą prieglobsčiui gauti per 48 valandas yra apgyvendinami užsieniečių registracijos centre.
„Per dvi savaites mokyklinio ir ikimokyklinio amžiaus vaikai yra įtraukiami į švietimo sistemą. Leidimo gyventi Lietuvoje suteikimas užtrunka 3–6 mėnesius, o kartais ir ilgiau, po jo šeimos išvyksta gyventi į pabėgėlių priėmimo centrą Rukloje ir ten vaikai toliau tęsia savo mokslus. Tačiau pabėgėliai, kurie perkeliami Europos Sąjungos susitarimu patenka tiesiai į priėmimo centrą kaip prieglobsčio prašytojai. Per pirmą mėnesį yra nustatomas vaikų žinių lygis, parenkama klasė ir sudaroma vadinamoji „Welcome“ klasė“, – pasakojo I. Skuodienė. Pirmaisiais gyvenimo Lietuvoje metais vaikams tenka pakeisti net tris mokyklas.
Prarasto gyvenimo kaina
Integruotis į svetimos šalies kultūrą nėra lengva užduotis ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Paklausta, su kokiais iššūkiais susiduria į Lietuvą atvykę vaikai, psichologė Aušra Kurienė sakė, kad tuos iššūkius būtų galima vardyti ilgai. Juk net vaikams, gyvenantiems saugiose šeimose, nėra lengva pereinant iš vienos mokyklos į kitą.
„Pagrindinis iššūkis su kuriuo susiduria vaikai yra prarastas gyvenimas. Adaptuotis naujoje aplinkoje yra įmanoma, tačiau tas praradimo jausmas ir daugybė iš vaiko gyvenimo dingusių dalykų yra sunkiai suvokiami. Jam nelengva kuo nors pasitikėti ir sukurti asmeninį santykį, nes pradžioje nežinai nei kur gyvensi, nei kokioje mokykloje mokysiesi. Vaikai susikuria apsauginę reakciją, kuri verčia nepasitikėti, neįsileisti ir užsisklęsti. Nežinia dėl ateities yra labai slegianti. Stabilumas ir informuotumas gydo, nes vaikui tai grąžina kontrolės jausmą. Žmogus turi gebėjimą išgyti, todėl labai prasminga stengtis sukurti tokias sąlygas, kad tas vaikas galėtų turėti normalią vaikystę“, –įžvalgomis dalijosi psichologė.
Ar Lietuva pajėgi tai garantuoti? Anot A. Kurienės, šalyje nemažai gerų specialistų ir pagalbos rasti įmanoma, tačiau ieškoti jos reikės pačiam.
Švietimo ir mokslo ministerijos atstovės Onos Čepulėnienės teigimu, sistema pabėgėlių vaikų integracijai yra kuriama, tačiau jiems atvykus ją dar reikia pritaikyti praktikoje. „Mokyklos stengiasi surasti patyrusius mokytojus, turinčius patirties dirbant su svetimšaliais. Atvykstantys vaikai yra įvairaus amžiaus, vieni yra labai imlūs mokslams, o kai kurie neturi jokios mokymosi patirties. Yra vienuolikmečių ar dvylikamečių, kurie pirmąkart atėjo į mokyklą ir jiems tikrai nelengva. Lietuvoje šiuo metu mokosi apie 60 pabėgėlių vaikų: 30 mokyklinio amžiaus ir 30 ikimokyklinio“, – situaciją nušvietė O. Čepulėnienė.
Integracijos iššūkiai
Vilniaus Šeškinės pagrindinėje mokykloje į pirmą klasę šiemet pradėjo eiti mergaitė iš Afganistano. Mokyklos direktorė Diana Slepakovienė sakė, kad svarbiausia nesureikšminti situacijos ir priimti viską taip, kaip yra. „Integruoti į mokyklas paauglius iš kitų šalių nėra lengva, su mažais vaikais daug paprasčiau. Esu girdėjusi apie pamokų nenorinčius lankyti vaikus kitose mokyklose, tačiau tai nėra kažkokia tendencija. Su mūsų pirmoke didelių problemų neturime. Mergaitės tėvai mokyti ir inteligentiški, daug bendraujame. Nors pirmokė šiek tiek kalba rusiškai ir rusų mokykloje jai būtų mokytis lengviau, visgi tėvai nori, kad dukra mokytųsi lietuviškai, nes jų ateitis čia“, – apie patirtį dirbant su naująja moksleive pasakojo D. Slepakovienė.
Paklausta, kaip reagavo kitų vaikų tėvai, sužinoję, kad klasėje mokysis mergaitė iš Afganistano, mokyklos direktorė teigė, jog pirmokų priėmimui visada ruošiamasi iš anksto, vyksta susitikimai, todėl kitiems tėvams tai nebuvo netikėta.
Įvertinti vaikų žinias ir nukreipti juos į tinkamą klasę ne visada lengva užduotis. I. Skuodienės teigimu, kartais atvyksta 12–15 metų paauglių, kurie niekur nesimokė pastaruosius keletą metų ir kalba tik savo gimtąja kalba. „Būna visokių atvejų: turime tiek sėkmingų, tiek nelabai sėkmingų integracijos pavydžių. Švietimo sistemos dar laukia nemažai iššūkių. Kai kurie paaugliai turi psichologinių problemų, yra užvaldyti kaltės ir netekties jausmų. Kadangi nemoka kalbos, jiems sunku užmegzti santykius, nors kiti vaikai ir stengiasi juos įtraukti į bendras veiklas“, – teigė I. Skuodienė.
O. Čepulėnienė pridūrė, kad mokytojams organizuojami mokymai, seminarai, daromos specialios laidos, kad jie kuo labiau pasiruoštų darbui su atvykėliais iš kitų šalių.
Per mažai dėmesio multikultūriškumui
Moderatorius D. Matas pastebėjo, kad multikultūriškumas Lietuvos mokyklose nėra itin ugdomas. Statistika skelbia, kad daugiau nei pusė šalies piliečių nenori gyventi šalia pabėgėlių. Kaip ugdyti visuomenę?
„Pabėgėlių įvaizdį formuoja žiniasklaida. Jos paveikti, žmonės, kurie nėra net akyse matę pabėgėlių, nenori, kad jie apsigyventų šalyje. Pabendravus tiesiogiai – viskas pasirodo kitoje šviesoje. Šiuo metu multikultūriškumui daugiausia dėmesio skiriama neformaliajame ugdyme ir organizuojant įvairius mainų projektus. Visgi tenka sutikti, kad to neužtenka“, – sakė O. Čepulėnienė.
Prisimindamas savo kelią į Lietuvą, P. Naoumas kalbėjo, kad svarbiausia buvo, kad vaikai galėtų mokytis ir įgytų aukštąjį išsilavinimą.
„Dažnai eidavau į mokyklą ir domėjausi, kaip sekasi vaikams. Žmona net sakydavo, kad aš ten jau visiems įgrisau, – šmaikštavo siras. – Mano jauniausias sūnus šiemet pradėjo eiti į pirmą klasę. Jo mokytoja pasakojo, kad jai iki šiol neteko mokyti užsieniečių, tačiau sūnui sekasi gerai, jis aktyviai dalyvauja pamokose. Vaikai šneka, kad kiekvienais metais mokytis tik lengviau.“
Klausytojui iš auditorijos paklausus „Kodėl Lietuva?“, P. Naoumas neslėpė, kad Lietuvoje atsirado atsitiktinai, tačiau ilgainiui ji tapo jo antrąja gimtine.
Kita „Pasaulyje lyg namuose“ peržiūra vyks lapkričio 08 d.,12:30 Klaipėdos kultūros fabrike. Seansas skirtas mokykloms. Reikalinga registracija. Mokytojai, norėdami filmą parodyti savo moksleiviams, tą gali padaryti užsiregistravę „Nepatogaus kino klasėje“.
