Apie psichikos sveikatą kalbame nemažai. Žmonės po truputį atsiveria apie savo pačių patiriamus, ar savo artimųjų sunkumus. Tiesa tokia, kad niekas nėra apsaugotas nuo psichikos sveikatos sunkumų. Tačiau psichikos sveikatos krizė – vis dar visuomenės tabu.
Psichikos sveikatos krizė yra mistifikuota ir nustumta į žmonijos patirčių užribį. Visuotinai yra manoma, kad „psichika sutrinka“ nei iš šio, nei iš to, lyg užėjus juodam debesiui saulėtą vasaros dieną. Tačiau visada yra tam individualios priežastys, nulemtos biologinių, psichologinių ir socialinių prielaidų sąveikos. O į žmogų, patyrusį psichikos sveikatos krizę, žvilgsnis nebebus toks pats, koks buvo iki tol. Jis bus paženklintas stigma.
Todėl labai dažnai žmonės atsidūrę intensyvioje psichikos sveikatos krizėje negauna tinkamos pagalbos ir dėl stimgatizuojančių nuostatų, ir dėl pagalbos ir paslaugų neprieinamumo. Tikėtina, kad iki tol buvo ilgai delsta tinkamai nepasirūpinant psichikos sveikata, nesikreipta pagalbos. Ypatingai sunku būna ir pačiam žmogui, ir jo artimiesiems, kartu gyvenantiems asmenims, kai psichikos sunkumai akivaizdūs, žmogus nesutinka kreiptis pagalbos, o proaktyvios pagalbos nėra. Tuomet yra laukiama, kol ji ar jis bus pavojingas savo ar kito sveikatai ar gyvybei ar a turtui, atitiks priverstinio hospitalizavimo kriterijus. Taip neturėtų būti.
Sunkias psichikos sveikatos būsenas ir psichikos sveikatos krizes esame įpratę aiškinti psichikos sveikatos sutrikimais. Tiesa, žmonėms, turintiems psichikos sveikatos sutrikimų, psichikos sveikatos krizės gali kartotis dažniau ir užsitęsti ilgiau. Tačiau psichikos sveikatos krizė gali ištikti įvairiomis formomis ir nebūtinai žmones turinčius ilgą psichikos sveikatos sunkumų patirtį. Galiausiai, jos ištinka ir pirmą kartą.
Tokiu itin jautriu metu, yra itin svarbi tinkama pagalba. Tačiau, jeigu psichikos sveikatos krizė tampa itin aštria, yra nustatoma, kad dėl psichikos būkles žmogus kelia grėsmę sau, aplinkiniams arba turtui, yra taikomas prievartinis gydymas. Ši patirtis žmogui gali būti traumuojanti. Retai pagalvojama, kad būtent tokiu atveju yra ne stiprinamas, o griaunamas terapinis aljansas – pasitikėjimo ryšys tarp psichikos sveikatos paslaugų teikėjo ir gavėjo. Todėl priverstines praktikas patyręs asmuo bus atitolintas nuo paslaugų teikimo, nes dėl minėtų patirčių gali imti to vengti.
Tačiau ką gi daryti, jeigu žmogus atsiduria būsenoje, kai jausmai, mintys ir elgesys yra taip sumišę, kad nebegali pasirūpinti savo pagrindiniais poreikiais, nebesupranta, kad jam reikia pagalbos ar išties tampa pavojingas sau arba aplinkai? Paieškokime atsakymų dvejomis kryptimis: ką galime padaryti kiekvienas iš mūsų, ir gali padaryti sistema, teikianti paslaugas psichikos sveikatos sunkumus patiriantiems žmonėms.
Asmeniniu lygiu pirmiausia turėtume suprasti apie psichikos sveikatą, dirgiklius ir nusiraminimo būdus, atsisakyti etikečių ir kiekvieną patirtį vertinti individualiai. Svarbu suprasti, kad psichikos sveikatos krizė netrenkia kaip žaibas, ją galima išmokti pamatyti ateinant, ieškoti būdų, kaip užkirsti jai kelią, ar ją sušvelninti. Tik kalbėdamiesi ir girdėdami žmones, patiriančius psichikos sveikatos krizes galime iš tiesų suprasti, kas tai per būsena.
Ko gero, visiems suprantama streso sąvoka, kad tai – įprasta fiziologinė-psichologinė reakcija į iššūkius, pareikalaujanti adaptacinių resursų ir gebėjimų. Ji mūsų negąsdina. Tačiau yra dar dvi rečiau aptiariamos streso rūšys. Tai eustresas – tai pozityvus stresas, kai mes mobilizuojamės, esame efektyvūs, motyvuoti, įveikiame užduotis. Ir distresas – atvirkščiai, žalingas stresas, kuris viršija įprastas žmogaus psichikos galimybes susitvarkyti su iššūkiu.
Distreso apraiškos gali būti labai įvairios ir būti psichikos sveikatos krizės centrine patirtimi. Tai, avyzdžiui, psichozė, panikos ataka, haliucinacijos, stipri emocinė iškrova ar reakcija. Jos gali būti susijusios su psichikos sutrikimu, tačiau nebūtinai, pavyzdžiui, gali ištikti apsvaigus nuo psichiką veikiančių medžiagų arba kaip reakcija į traumuojantį įvykį. Gali ir nieko itin reikšmingo neįvykti – tiesiog ilgą laiką kaupta stipri įtampa kažkuriuo metu tampa nepakeliama.
Šią distreso būseną, o ne diagnozę yra svarbu pamatyti psichikos sveikatos krizės patirtyje. Tai leis mums pažvelgti ne per stigmos, o per empatijos prizmę. Nesupraskite neteisingai – diagnozės yra labai svarbios suteikiant ar organizuojant reikiamą pagalbą, bet jos neaprašo unikalios kiekvieno asmens patirties ir jo(s) istorijos, ir patiriamos psichologinės kančios, kurią yra svarbu atliepti.
Vien visuomenės empatijos ir gebėjimų neužteks. Reikia ir tokių paslaugų arti žmogaus, kurios padėtų išvengti psichikos sveikatos krizių, ar leistų suteikti pagalbą nepasitelkiant prievartinių praktikų. Jų Lietuvoje vis dar kritiškai trūksta, tačiau yra ir vilties. Štai šių metų spalio 19 d. vykusioje konferencijoje, kurią organizavo LR Sveikatos apsaugos ministerijos, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei nevyriausybinė organizacija „Psichikos sveikatos perspektyvos“, dalyviai deklaravo politinį pasiryžimą vystyti žmogaus teisėmis grįstas, į asmenį orientuotas bei apie traumą informuotas psichikos sveikatos paslaugas.
Iniciatyvos vis dažniau imasi ir pavienės įstaigos, su rūpesčiu ieškančios – kaip užkirsti kelią pasikartojančioms psichikos sveikatos krizėms. Tokioje įstaigoje po truputį kinta kultūra: mokomasi kurti humanišką santykį su žmonėmis, patiriančiais psichikos sveikatos krizes, kaip išties užtikrinti žmogaus teises ir orumą, kaip padėti žmogui atsigauti ir atsitiesti pačiam, kaip džiaugtis gyvenimu, nepaisant psichikos sveikatos sunkumų ar atsikartojančių krizių. Tiesa, tai daug sunkesnis kelias, negu tiesiog laukti krizės ir jai nutikus išvežti žmogų į psichiatrijos ligoninę. Dalis žmonių su gydymu sutiks, tačiau daliai gali tekti naudoti ir priverstinį gydymą.
„Psichikos sveikatos perspektyvos“ baigia vykdyti dviejų metų Erasmus+ programos paremtą projektą „Zero Coercion“, kurio metu su užsienio partneriais parengta išsami programa, stiprinanti psichikos sveikatos krizes patiriančių žmonių, jų artimųjų ir glaudžiai su jais dirbančių specialistų gebėjimus tvarkytis su psichikos sveikatos krizėmis, išvengiant prievartinių priemonių patyrimo ar naudojimo. Šios programos pagrindas – žmogaus teisių supratimas, taip pat orientacija į stiprybes, į viltį, į santykį. Tai padeda eiti atsigavimo keliu (angl. recovery). Yra mokomasi ir pažinti artėjančios krizės ženklus, iš anksto ruoštis krizei, taikyti nusiraminimo technikas, teikti ir gauti palaikymą, pasiruošti krizės korteles, o iš nutikusių krizių – mokytis.
Projekto pilotiniuose mokymuose dalyvavusių Valakampių socialinių paslaugų namų Savarankiško gyvenimo namų „Savi namai“ vedėja Neringa Žalėnė komentavo, kad ši programa „bendruomenei suteikė išlaisvėjimo ir vidinės drąsos“, o „specialistai mato, kad tai naudinga paslaugų gavėjams“. Vadinasi išties galime mažais konkrečiais žingsneliais artėti mažinant priverstinių praktikų apimtis.
Visgi kokybiškai naujos paslaugos, grįstos žmogaus teisėmis, gali kurtis tik aplinkoje, kurioje yra proaktyviai mažinama psichikos sveikatos stigma ir didinamas psichikos sveikatos raštingumas (visoje visuomenėje, įskaitant ir politikus ir kitus sprendimų priėmėjus). Taip pat svarbu didinti pasitikėjimo ryšius tarp valstybinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų, kurios yra sukaupusios daug ekspertinių žinių ir gali sėkmingai pilotuoti naujas paslaugas. Galiausiai būtų puiku pasiekti ir vadybinį pokytį, kuris pašalintų perteklinę biurokratiją ir įgalintų orientuotis į paslaugos kokybę. O ar paslaugos efektyvios ir išsaugančios žmogaus orumą įvertinti geriausiai galės būtent tie, kurie jas gauna.
