Skaitinys

Rasa Račienė: Tikiu, kad atsiras vis daugiau tėvų, kurie priims savo vaikų netradiciškumą

Mano teisės

Rasa Račienė, asmeninio archyvo nuotr.

Jūratė Juškaitė | 2021 04 09

Neapykanta neheteroseksualiems žmonėms Lietuvoje nuosekliai mažėjo. Prieš penkiolika metų su homoseksualiais asmenimis kaimynystėje gyventi nenorėjo du trečdaliai Lietuvos gyventojų, tačiau praėjusiais metais šis skaičius buvo sumažėjęs perpus.

Vis dėlto per pastaruosius mėnesių neapykanta LGBTQ+ bendruomenei, atrodo, išsiveržė su nauja jėga: nepastebėti niekinančių ir neretai susidoroti skatinančių komentarų socialiniuose tapo neįmanoma. Kai kurie politikai kitokio, nei jiems įprasta, seksualumo ar lytinės tapatybės žmones net pradėjo lyginti su teroristais.

Viešajai erdvei virte verdant neapykantoje, LGBTQ+ artimieji viešu laišku kreipėsi į visuomenę, sakydami, kad nebegali tylėti, kai jų vaikai ir artimieji lyginami su grėsme visuomenei. Laišką visuomenei parėmė beveik 20 000 žmonių. Prieš Velykas jis išsiųstas ir valstybės vadovams.

Kaip šioje visuomenėje jaučiasi LGBTQ+ artimieji? Ar jie tiki, kad vieną dieną bus geriau? Apie tai pokalbis su viena iš atviro laiško autorių Rasa Račiene. Savo patirtimis ji taip pat dalijasi ir su kitais LGBTQ+ artimaisiais tam skirtoje grupėje.

Esate LGBTQ+ artimųjų tarpusavio paramos grupės narė.  Pirmiausia, kam, jūsų požiūriu tokia grupė reikalinga? Kodėl žmonės į tokias buriasi?

Realybė, bent jau man, sužinojus, kad mano vaikas yra LGBTQ+, buvo tokia, kad aš apie tai faktiškai nežinojau nieko. Visa „tai“ man egzistavo kažkur labai toli ir atrodė nenormalus reiškinys. Kaip, beje, ir nemenkai mūsų visuomenės daliai, kuriai vien vaivorykštės spalvų vėliavos pamatymas sukelia agresiją ir pradeda purtyti iš vidaus. Žavėjausi Freddy Mercury, Elton Jonn, nesukdama sau per daug galvos, kaip ir su kuo jie gyvena ar gyveno. Tuo pačiu pažinojau asmeniškai žmonių, apie kuriuos visi aplinkiniai žinojo esant netradicinės orientacijos, tačiau apie tai buvo kalbama tik tyliai, nei karto nuoširdžiai jų pačių nepaklausiant, kaip su „tuo“ gyvenasi. LGBTQ+ tema manęs tiesiog nelietė, nes nuo vaikystės užaugau absoliučiame informacijos vakuume šiais klausimais.

Todėl  akivaizdu, kad sužinojus apie labai artimo žmogaus netradiciškumą, pirmiausia ir kilo poreikis surasti kitus žmones, kurie išgyvena panašias problemas. Kilo poreikis surasti tiek informacijos tema, apie kurią neišmaniau faktiškai nieko, tiek iškilo poreikis pabendrauti ir paklausyti žmonių gyvai.  Bent jau man LGBT artimųjų tarpusavio paramos grupė tapo pirma vieša vieta (asmeniškai pažįstu tikrai ne visus artimuosius) kalbėti ir kalbėtis, klausytis ir būti išgirstai.

Viešojoje erdvėje pastaruoju metu vyko daug diskusijų, susijusių su LGBT žmonėmis, jų teisių užtikrinimu. Kaip jūs jautėtės stebėdama šią diskusiją?

Stebėdama tai, kas vyksta viešojoje erdvėje pastaruoju metu, išgyvenu pačius įvairiausius jausmus. Nuo nejaukumo, baimės ir svetimos gėdos jausmo, matant kaip žmonės agresyviai žarstosi neapykantos kalba LGBTQ+ asmenų atžvilgiu, kokiais grasinimais žinomiems ir nežinomiems žmonėms yra dalijamasi.  Iki jausmo, kad būtent man dabar tenka galimybė stebėti visuomenės virsmą, suvokiant ir priimant, kad LGBTQ+ žmonės yra mūsų vaikai, mūsų artimieji, mūsų pažįstami ir nepažįstami, kad tai yra gyvenimo įvairovė, apie kurią istoriškai buvo draudžiama žinoti, bet ji visada buvo ir yra dabar. Ir šitas jausmas man yra daug stipresnis nei visi neigiami jausmai, kuriuos tenka patirti, sekant įvykius viešojoje erdvėje.

Kiek tai, kas vyksta viešojoje erdvėje, daro įtaką artimiesiems?

Būčiau neteisi, jei sakyčiau, kad mes tiesiog gyvename ramiai, gaminame valgį, einame į darbą ir svajojame apie laukiančias keliones po karantino. Ne. Mes sekam įvykius, mes išgyvenam dėl to. Ir mums tikrai ne tas pats. Ir turbūt labai natūraliai kyla noras priešintis. Tas priešinimasis, manyčiau, iš pradžių yra LGBTQ+  žmonių viešas atsivėrimas, ko iš tiesų paskutiniu metu ženkliai padaugėjo viešojoje erdvėje. Tai noras tai kariaujančiai visuomenės daliai parodyti veidus, pasidalinti tikromis, o ne įsivaizduojamomis istorijomis. Parodyti žmones, kuriuos raginama šaudyti, deginti, sodinti ant kuolo. Gal matydami realius žmones, gebantys mąstyti, pagalvos dar kartą?

Žvelgiant ES mastu, Lietuva išsiskiria kaip šalis, kurioje LGBT asmenys bijo atsiskleisti, priklausantys šiai bendruomenei aplinkiniams. O koks tėvų ir artimųjų kelias? Ar žmonės jaučiasi saugiai pasakyti aplinkiniams, kad jų vaikas homoseksualus, biseksualus ar translytis?

Galiu pasakyti, remdamasi savo patirtimi, kad LGBTQ+  artimiesiems ženkliai palengvėja, kai gali nemeluodamas, neišsisukinėdamas, nenutylėdamas atsakyti tiesą apie savo vaiką. Kai gali gyventi tikrą, o ne išgalvotą gyvenimą. Kiekvienas pasisakymas, kiekvienas atsiskleidimas kainuoja emociškai labai daug, nes LGBTQ+vaikų artimieji taip pat rizikuoja būti atstumti, pasmerkti, paniekinti. Daugelis artimųjų pasirenka kelią tylėti. Tačiau kiekvienas pasisakymas suteikia galimybę tapti stipresniu taip pat.

Viešas laiškas, kurį parengėte LGBTQ+ artimųjų vardu susilaukė beveik 20 000 asmenų palaikymo. Ar tikėjotės, kad rasis tiek palaikančių žmonių? Galbūt jau laikas Lietuvoje turėti ir LGBT artimųjų judėjimą?

Tas laiškas LGBT artimųjų vardu buvo kaip proveržis  jausmo, kad nebenoriu tylėti. Nebenoriu gyventi tyliai, už uždarų durų. Labai esu dėkinga kiekvienam, pasirašiusiam po tuo tekstu. Žinau, kad po tekstu pasirašė ne tik jauni žmonės, kurie šiandien yra didžiausia LGBTQ+ palaikymo grupė, parašus padėjo ir daug vyresni, užaugę sovietmečiu, žmonės. Tai, kad per valandą po laiško paviešinimo „Facebooke“, buvo surinkta 1000 parašų, o per dvi paras pasiekė beveik 20 000, tik parodė, kad mūsų visuomenė jau pasikeitė. Kad ji nori pasisakyti už visų žmonių vienodas teises į orų gyvenimą.

O LGBT artimųjų judėjimas, esu tikra, jau prasidėjo. Ir dar labai tikiuosi, kad atsiras vis daugiau tėvų, kurie priims savo vaikų netradiciškumą kaip absoliučią normą ir nesistengs jų išgydyti nuo to, kas oficialiai Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) jau beveik 30 metų pripažįstama neliga. Noriu pacituoti 2014 metų Lietuvos Psichologų sąjungos dokumentą, kuriuo sakoma, kad homoseksualumas nėra psichikos sutrikimas. Dar 1973 metais Amerikos psichiatrų asociacija išbraukė homoseksualumą iš ligų sąrašo. 1975 m. Amerikos psichologų asociacija paskelbė, kad homoseksualumas nėra psichologinis sutrikimas. 1992 metais PSO Tarptautinę ligų klasifikaciją TLK-10, naudojamą ir Lietuvoje, kurioje taip pat nėra homoseksualumo kaip ligos. Nėra vienareikšmiško atsakymo į klausimą, kodėl kai kurie žmonės yra homoseksualūs ar biseksualūs. Sutariama, kad lytinė orientacija nėra pasirenkama.

Jei galėtumėte pakeisti tris dalykus, susijusius su LGBT asmenų situacija Lietuvoje, kokie jie būtų ir kodėl?

Nesu politikė, kurių galioje pakeisti esamus įstatymus, kurie suteiktų LGBTQ+ žmonėms lygias teises su kitais, neišskiriant šių žmonių iš kitų. Tačiau esu mama. Ir mano galioje yra visos priemonės, kuriomis pasinaudotų bet kuris iš tėvų, linkintis savo vaikui laimės.

Iniciatyva „išgir̃stì“ teikia individualią ir grupinę psichologinę pagalbą bei paramą. Daugiau: isgirsti.lt. Iniciatyvą remia Aktyvių piliečių fondas, EEE finansinis mechanizmas ir fiziniai asmenys.

Komentuoki