Religinės dešinės „eksportas“ į Europą neaplenkė ir Lietuvos

Praėjusią savaitę Seimas vos penkių balsų persvara palaikė Prezidentės veto ir priėmė liberalesnį, šiuolaikinius gydymo būdus įteisinantį Pagalbinio apvaisinimo įstatymą. Jį svarstant Seimo salėje skambėjo sąmokslo teorijos apie masinę prekybą embrionais, pacientų organizacijų užkulisinius susitarimus su darbdaviais. Balsuojant dėl įstatymo birželį, Povilas Urbšys skaitė arkivyskupo laišką, grasino atskyrimu nuo Bažnyčios ir ragino netapti žmogžudystės bendrininkais. Tuomet Seimas, saugodamas embrionus, balsavo už itin konservatyvią įstatymo redakciją, uždraudusią šiandien Lietuvoje taikomus gydymo metodus. Tą pačią dieną pritarė ir tam, kad Konstitucija saugotų tik santuokos pagrindu sukurtą, iš tėvystės ir motinystės kylančią šeimą.

Religinės dešinės mobilizacija

Į diskusijas ir agitaciją dėl šių įstatymų aktyviai įsitraukė Bažnyčios atstovai, medikų ir teisininkų bendruomenės, visuomeninės organizacijos, rengusios protestus prie Prezidentūros ir Seimo bei plataus masto kampanijas socialiniuose tinkluose.

Birželio balsavimas ir po jo kilusios batalijos dėl pagalbinio apvaisinimo ir šeimos apibrėžimo išryškino tai, kas pastarąjį dešimtmetį vyksta ne vienoje Europos šalyje – „religinės dešinės“ mobilizavimąsi ir jos augančią įtaką politikai.

„Religinė dešinė“ kilo JAV kaip socialiai konservatyvus visuomeninis politinis judėjimas, kuris siekia įtvirtinti visuomenėje tradicinę, religija grįstą pasaulėžiūrą. Politiniams tikslams religinė dešinė JAV pirmą kartą mobilizavosi praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, kai šalies Aukščiausiasis teismas pripažino, jog moteris turi teisę pati nuspręsti dėl aborto.

Europoje šio konservatyvaus socialinio judėjimo pakilimas įvyko 2009 m. Ispanijoje, kai šalies vyriausybė ėmėsi liberalizuoti abortų įstatymą. Prieš įstatymą surengtoje eisenoje Madride tuomet dalyvavo virš milijono žmonių, daugiau nei milijonas pasirašė religinės dešinės organizacijų „Derecho a vivir“ (isp. Teisė į gyvybę) ir „Hazteoir“ (isp. Kad tavo balsas būtų išgirstas) išplatintą peticiją.

Ignacio Arsuaga, vienas ispaniškojo judėjimo lyderių ir peticijos iniciatorių, neslepia, jog gyvendamas JAV, susižavėjo tenykščiu religinės dešinės aktyvizmu, visuomeninių organizacijų veikla, jų gebėjimu, išnaudojant internetines platformas, suorganizuoti plataus masto socialines kampanijas ir taip sukurti spaudimą politikams.

Šios patirties įkvėptas, I. Arsuaga 2001 m. įsteigė internetinę peticijų bei laiškų siuntimo platformą „Hazteoir.org“, šiuo metu turinčią virš 60 000 sekėjų „Facebook“, dar beveik 42 000 žmonių seka organizacijos „Twitter“ paskyrą.

„HazteOir.org“ pavyzdžiu 2013 m. I. Arsuaga įkūrė „CitizenGo“ platformą, kurią religinės dešinės organizacijos naudoja tarptautinėms iniciatyvoms. „Tai yra tikra demokratija – ką aš patyriau JAV. Ispanijos piliečiai nepratę dalyvauti. Jie pratę balsuoti kas ketverius metus, ir viskas“, – viename interviu teigė I. Arsuaga.

Nepaisydamas spaudimo, Ispanijos parlamentas įstatymą priėmė. Tiesa, mūšiai dėl abortų tęsėsi iki pat 2014 m. Į valdžią atėjusi konservatyvi Liaudies partija pasiūlė abortus apskritai uždrausti, tuo sukeldama didžiules aistras visuomenėje, tačiau, neradusi sutarimo vyriausybėje, projektą atsiėmė.

Panaši religinės dešinės mobilizacija 2013 m. įvyko ir Prancūzijoje, kai protestai prieš tos pačios lyties santuokas įteisinantį įstatymą pagimdė konservatyvų judėjimą „La Manif pour tous“ (pranc. Protestas visiems), rengusį masines demonstracijas Paryžiaus gatvėse. Įstatymą Prancūzijos parlamentas priėmė, bet judėjimas išliko aktyvus ir toliau agituoja už socialiai konservatyvią politiką. Dabar jis turi skyrius Italijoje, Vengrijoje, išplito ir kitose šalyse. Judėjimo logotipą, vaizduojantį tradicinę šeimą, pasiskolino Rusijos valdančioji partija „Vieningoji Rusija“, tokį patį logotipą Seimo rinkimams pasirinko ir Valdemaro Tomaševskio Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga.

„Už gyvybę“ akcija Vilniuje, 15min.lt nuotr.

Luca Volonte‘ė, Italijos religinės dešinės aktyvisto ir „CitizenGo“ valdybos nario teigimu, „daug žmonių Europoje ima kilti, nes ši ideologija atrodo ir yra jaučiama iš tikrųjų kaip totalitarinė“.

Žmogaus teisių retorika

Religinės dešinės organizacijos ėmė vienytis ir bendroms iniciatyvoms, nukreiptoms į Europos Sąjungos institucijas. Pasinaudodamos Europos piliečių iniciatyvos teise, kai milijoną ES piliečių parašų surinkusį teisės akto projektą turi svarstyti Europos Komisija, 2011 m. daugiau nei 30 organizacijų iš įvairių ES šalių ėmėsi kampanijos „Vienas iš mūsų“, agitavusios už embrionų apsaugą ES lygiu. 2015 m. Europos religinė dešinė pradėjo kampaniją  „Mama, tėtis ir vaikai“, raginančią ES teisės aktuose įtvirtinti tradicinės šeimos apibrėžimą.

Panašu, jog Europos tradicionalistai ilgą laiką jautėsi ignoruojami sekuliaraus Vakarų šalių ir ES institucijų elito, o savo judėjimą laiko tikrąja demokratijos ir religijos laisvės išraiška. Tiesa, visos be išimties jų iniciatyvos yra nukreiptos į įvairių teisių ribojimą, visų pirma, moterų ir LGBT bendruomenės, jų išstūmimą iš viešojo gyvenimo, religija grįstos moralės įtvirtinimą įstatymais – agituojama už abortų draudimą, embrionų apsaugą, tradicinį šeimos modelį, „prigimtinius“ vyrų ir moterų vaidmenis visuomenėje, lytinio švietimo mokyklose stabdymą, abstinencijos skatinimą.

Šioje kovoje už tradicines vertybes pasitelkiama ne tik šeimos retorika, bet ir žmogaus teisių ir laisvių, teisės, demokratijos diskursas. JAV tradicinę pasaulėžiūrą skleidžia Aljansas ginantis laisvę (angl. Alliance Defending Freedom), Žmogaus teisių institutas (angl. Human Rights Institute), JAV Teisės ir teisingumo centras (angl. American Centre for Law and Justice). Pastarasis prieš LGBT bendruomenę nukreiptoms programoms per penkerius metus iš privačių rėmėjų surinko beveik 75 milijonus dolerių. Organizacija finansuoja ir savo filialą Europoje – 1997 m. įsteigtą Europos teisės ir teisingumo centrą, kuriam vien 2012 m. pervedė 1 111 739 dolerių. Centrui Europoje vadovauja už embrionų apsaugą ir prieš santuokos lygybės įstatymus kovojantis prancūzų teisininkas Gregoras Puppinckas.

Panaši tendencija, pasinaudojant teisių ir laisvių retorika skleisti tradicinę pasaulėžiūrą, persikėlė ir į Lietuvą. Viena veikliausių religinės dešinės organizacijų Lietuvoje – Vilniaus arkivyskupijai priklausančiame pastate įsikūręs Laisvos visuomenės institutas. Jis skelbia, jog organizacijos misija – ginti prigimtinį žmogaus orumą, pamatines jo teises ir laisves. Tačiau Laisvos visuomenės institutas jau nebe pirmus metus organizuoja žvakučių deginimo akcijas už embrionų apsaugą įvairiuose Lietuvos miestuose, aktyviai agituoja už abortų draudimą. Savo finansinių šaltinių neatskleidžianti organizacija į darbotvarkę pastaraisiais metais įtraukė ir kitus klausimus – siūlo pasirašyti peticijas ir rengia akcijas už tradicinę šeimą, agituoja prieš partnerystę, lytinį švietimą mokyklose, smurtą prieš moteris draudžiančią Stambulo konvenciją.

Tarptautinis judėjimas

Socialiai konservatyviose, ES politika ne visada patenkintose buvusio komunistinio bloko šalyse JAV ir Pietų Europos tradicionalistai rado stiprius sąjungininkus. Aktyviausia šiame regione yra Vengrija – kampanijai „Mama, tėtis ir vaikai“ vadovauja Edit Frivaldszky, Vengrijos organizacijos „Kartu už gyvybę“ prezidentė, kampanijos „Vienas iš mūsų“ iniciatorė, savo šalyje atstovaujanti ir „La Manif Pour Tous“ bei „CitizenGo“ judėjimus.

Besiorganizuojanti Europos religinė dešinė sulaukia stiprios paramos ir iš Rusijos. Dar 2013 m. Vladimiras Putinas apsiskelbė tradicinių krikščioniškų vertybių gynėju. Su tradicionalistais jį vienija antipatija Vakarų šalių elitui, neįsileidžiančiam jo į savo klubą, o tariamo Vakarų dekadentiškumo ir moralinio nuosmukio idėją, kurią nuoširdžiai išpažįsta tradicionalistai, Rusija sumaniai politiškai išnaudoja. Nemažai JAV ir Europos tradicionalistų entuziastingai palaiko V. Putiną ir mato jį kaip paskutinį krikščionybės apsaugos bastioną pasaulyje.

„Putinas yra galios žaidėjas, kuriam labiau rūpi Rusijos nacionaliniai interesai ir rusų mažumos artimajame užsienyje nei tokia mitinė jėga, kaip pasaulio nuomonė“, – po Krymo aneksijos V. Putiną gynė Donas Federis, JAV įsikūrusio Pasaulio šeimų kongreso komunikacijos direktorius.

1997 m. įsteigta Pasaulio šeimų kongreso organizacija užsiima judeo-krikščioniškos ideologijos plėtra pasaulyje ir siekia sukurti globalų tradicionalistų judėjimą. Kaip pagrindinis tradicionalistų „tinklinimosi“ forumas veikianti institucija pastaruoju metu tampa dar vienu Rusijai parankiu geopolitiniu įrankiu mažinant demokratinių Vakarų valstybių įtaką pasaulyje.

Idėja steigti šią organizaciją kilo 1995 m., kai Alaną Carlsoną, Ilinojuje įsikūrusio Hovardo centro už šeimą, religiją ir visuomenę prezidentą, į Rusijos sostinę pakvietė Maskvos Lomonosovo valstybinio universiteto sociologijos profesoriai Anatolijus Antonovas ir Viktoras Medkovas. Jie norėjo padiskutuoti apie A. Carslono darbus demografinių pokyčių JAV srityje, kuriuose jis teigia, jog feminizmas ir homoseksualumas lėmė gyventojų mažėjimą ir gresia Amerikos šeimos krize. A. Antonovas ir V. Medkovas tą patį įžiūrėjo ir Rusijoje ir jiems gimė idėja steigti už tradicinę šeimą kovojančių aktyvistų konferenciją Europoje ir Rusijoje, kurioje jie megztų ryšius ir dalintųsi idėjomis su JAV evangelikais ir socialiai konservatyviais mąstytojais.

Nuo įsisteigimo Kongresas, šiuo metu vadovaujamas Briano Browno, surengė dešimt pasaulinių konferencijų įvairiose pasaulio šalyse, tarp jų Čekijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Ispanijoje (šiam 2012 m. Madride vykusiam suvažiavimui pirmininkavo I. Arsuaga) ir padėjo organizuoti daugybę regioninių konferencijų, kuriose skleidžiama tradicinė pasaulėžiūra. „Human Rights Campaign“, JAV žmogaus teisių organizacijos teigimu, Kongreso veikla stipriai prisidėjo priimant LGBT teises ribojančius įstatymus įvairiose pasaulio valstybėse bei kurstant LGBT bendruomenės persekiojimą Afrikos šalyse, kuris neretai baigiasi smurtu ir bendruomenės narių egzekucijomis. „Viską, ko Vakarai prašo jūsų daryti, prašau, darykite priešingai“, – 2009 m. regioninėje Kongreso konferencijoje Abujoje, Nigerijoje vietinei auditorijai kalbėjo organizacijos komunikacijos direktorius D. Federis.

Kongresas prisiima nuopelnus ir už LGBT saviraišką draudžiantį įstatymą, 2013 m. išleistą Rusijoje, į kurią nuo 2010 m. Kongreso atstovai nuolat važinėjo dalyvauti įvairiuose renginiuose ir megzti ryšių su Rusijos valdžia.

Rusijos vaidmuo

„Kremlius anksčiau buvo ne-ne konservatoriams, bet mes šį pastatą atsiimsime“, –  interviu „Associated Press“ 2013 m. teigė Kongreso vykdomasis direktorius Larry‘is Jacobas. Būtent Maskvoje 2014 m. turėjo vykti metinis Kongreso suvažiavimas, bet dėl Krymo aneksijos JAV pritaikius sankcijas Rusijai, renginys buvo atšauktas.

Nors oficialiai suvažiavimas neįvyko, vietoje jo tomis pačiomis dienomis buvo surengta didžiulė konferencija „Didelių šeimų ir žmonijos ateities tarptautinis forumas“,  kurio atidarymo ceremonija vyko Kremliuje. Renginį globojo pats V. Putinas. Konferencija organizuota kaip nacionalinės programos „Motinystės šventumas“ dalis.

Konferencijos atidarymo akimirkos, Patriarchato spaudos tarnybos nuotr.

Nepaisydami sankcijų, į renginį atvyko ir Pasaulio šeimų kongreso atstovai iš JAV. Konferencijoje dalyvavo tokie įtakingi Rusijos tradicionalistai kaip Dūmos narė, „Vieningajai Rusijai“ priklausanti Jelena Mizulina, LGBT saviraišką ribojančio įstatymo, abortų draudimo įstatymo projekto autorė, siūliusi uždrausti keiktis internete ir įvesti mokestį už skyrybas, bei Vladimiras Jakuninas, Rusijos oligarchas, Švento Andrejaus fondo steigėjas. Abiems dėl jų vaidmens legitimuojant Krymo okupaciją buvo ir tebėra taikomos JAV sankcijos.

Renginį organizavo Pasaulio šeimų kongreso atstovas Rusijoje Aleksejus Komovas, „FamilyPolicy.ru“ steigėjas, buvęs Maskvos naktinių klubų savininkas, virtęs ortodoksų vienuoliu. Renginį finansiškai rėmė Konstantinas Malofejevas, rusų ortodoksų oligarchas, kažkada patekęs į Rusijos teisėsaugos nemalonę dėl nesumokėtų skolų investiciniam fondui ir bankui.  Dėl jų buvo pradėti keli ikiteisminiai tyrimai, bet vėliau, Malofejevui suvaidinus svarbų vaidmenį organizuojant separatistinius sukilimus Kryme ir Donbase, šios skolos buvo nurašytos.

Konferencija sutraukė ir visą būrį europiečių, tarp jų I. Arsuagą iš Ispanijos, L. Volonte‘ę iš Italijos, į renginį atvyko ir Aymericas Chauprade‘ė, buvęs „Le Front National“ ir Europos Parlamento narys iš Prancūzijos, G. Perle‘ė, Vengrijos socialinių reikalų viceministras. Nutekintą patvirtintų renginio dalyvių sąrašą vėliau internete paskelbė Kremliaus dokumentus viešinanti organizacija „Shaltai Boltai“.

Šiųmetė metinė Kongreso konferencija gegužę vyko Gruzijoje, Tbilisyje. Vėl suvažiavo judėjimo aktyvistai iš JAV, Rusijos ir Europos, dalyvavo Prancūzijos „Le Front National“ lyderė Marie Le Pen, Vengrijos šeimos ir jaunimo reikalų ministrė Katalin Novak, Lenkijos senato narys Antonis Szymanskis, Rusiją atstovavo Aleksejus Komovas ir Natalija Jakunina, buvusi Viktoro Jakunino žmona.

Kongresui pirmininkavo Gruzijos verslininkas ir filantropas Levanas Vasadzė, Maskvoje įsikūrusios investicinės bendrovės „Prometheus Capital Partners“ dalininkas, daugiau nei dešimtmetį užsiimantis investiciniais projektais Rusijoje ir NVS šalyse. Krikščioniškajam aktyvizmui L. Vasadzę įkvėpė 2014 m. ES iniciatyva Gruzijoje priimtas nediskriminavimo įstatymas, kurį L. Vasadzė pavadino tarptautinės darbotvarkės „naikinant šeimą“ dalimi.

Už Gruzijos susitaikymą su Rusija agituojantis L. Vasadzė konferencijos svetainėje paskelbtame atsišaukime teigia, jog „Vakarų kultūra apskritai ir ypač Vakarų Europa dabar atrodo einanti savidestrukcijos keliu per šeimos žlugimą ir moralinę degradaciją“. Anot L. Vasadzės, tradicionalistų karo fronto linija nebėra pagrįsta geografiniu žemėlapiu. „Šio karo fronto linija yra kiekvienoje svetainėje ir kiekviename miegamajame, kuriame miega tavo žmona, mano žmona ir vaikai“ – teigia jis.

Pasiekė ir Jungtines Tautas

Kad tradicionalistai šiame kultūriniame kare nebrėžia geografinių ribų, matyti ir iš itin aktyvios Pasaulio šeimų kongreso veiklos Jungtinėse Tautose (JT), kuriose Kongreso atstovai, bendradarbiaudami su Rusija ir kitomis šalimis, organizuoja socialiai konservatyvius balsavimų blokus, stabdydami anti-diskriminacines JT iniciatyvas. Aleksejus Komovas net vadinamas Kongreso „ambasadoriumi“ JT.

Nemažai valstybių, tarp jų daug musulmoniškų šalių, nepatenkintos Vakarų kultūriniu ir politiniu dominavimu JT, remia šią tradicionalistų grupių kovą prieš sekuliarias Vakarų vyriausybes ir jų palaikomas demokratijos, lyčių lygybės, žmogaus teisių idėjas. Ypatingai aktyvus yra šeimų klanų valdomas Kataras ir jame veikiantis Dohos tarptautinis šeimos institutas, kurį įsteigė Sheikha Moza, viena iš buvusio Kataro emiro žmonų, anksčiau dirbusi specialiąja pasiuntine UNESCO. Institutas, kuriam ilgą laiką vadovavo JAV mormonas Richardas Wilkinsas, noriai remdavo tradicinę pasaulėžiūrą skleidžiančius renginius Europoje.

Kaip ir Saudo Arabija, itin konservatyvią islamo atmainą – vahabizmą – išpažįstančio Kataro aktyvizmas JT prasidėjo dar 2004 metais, kai šalis pabandė prastumti Sh. Moza privataus fondo inicijuotą Dohos deklaraciją už tradicinę šeimą. Siekta, kad ši būtų patvirtinta JT Generalinėje asamblėjoje kaip oficialus JT dokumentas. Nors bandymas nepavyko, Kataro entuziastingos veiklos JT tai nepristabdė.

2015 m. tradicinę pasaulėžiūrą per JT aktų leidybą skleisti pasiryžusios valstybės susibūrė į Šeimos draugų grupę, kurios steigiamąjį susitikimą, vykusį JT būstinėje Niujorke, kartu su Kataru organizavo Egiptas ir Baltarusija. Šiuo metu grupei priklauso tokios valstybės kaip Baltarusija, Bangladešas, Egiptas, Indonezija, Iranas, Irakas, Kataras, Kirgizija, Kuveitas, Komorai, Libija, Malaizija, Nigerija, Nikaragva, Omanas, Pakistanas, Rusija, Saudo Arabija, Somalis, Sudanas, Tadžikija,Turkmėnija, Jemenas, Uganda ir Zimbabvė. Šeimos draugų grupei neoficialiai paramą išreiškė ir Afrikos Sąjunga, vienijanti 54 valstybes, bei 57 nares turinti Islamiško bendradarbiavimo organizacija bei Vatikanas. Ta progra „CitizenGo“ platforma paskelbė laiškų rašymo kampaniją, raginusią padėkoti ir palaikyti „šias 25 drąsias vyriausybes“.

Panašu, jog JAV ir ES išgyvenant nemenkus iššūkius, o visuomenėms vis labiau fragmentuojantis, religinių tradicionalistų grupės, savo kultūriniame kare nevengdamos vienytis ir su nedemokratinėmis valstybėmis, siekia įgyti vis daugiau įtakos. Pasinaudodamos visuomenėse vyraujančiu nepasitenkinimu valdančiojo elito atotrūkiu nuo žmonių, jos sugeba mobilizuoti paramą įvairioms žmogaus teises ribojančioms iniciatyvoms. Koks turėtų būti pagal tradicionalistų primestą pasaulėžiūrą gyventi atsisakančiųjų atsakas? Iš tiesų turime apie ką pamąstyti.

Teksto autorė Mėta Adutavičiūtė yra Žmogaus teisių stebėjimo instituto advokacijos vadovė