Anvaras Beržinskas – dvylikametis „Saulėtekio“ mokyklos ketvirtokas. Berniukas yra vienas pavyzdingiausių dienos centro „Padėk pritapti“ vaikų: kasdien lanko mokyklą, gerai mokosi, padeda kitiems vaikams ir šeimai namuose. Būdamas draugiškas, protingas ir rūpestingas, Anvaras griauna neigiamus stereotipus apie romų tautą. Jo pavyzdys skatina domėtis unikalia kiekvieno vaiko istorija bei pranokti visuomenėje formuojamas klišes.
Anvarai, papasakok apie savo šeimą: kiek turi brolių, seserų? Kokios tavo pareigos namuose?
Mano šeimoje daug žmonių – esame šeši vaikai, turiu tris seseris ir du brolius. Pagal amžių esu antras, kiti keturi vaikai jaunesni už mane. Gyvename Naujininkuose, turime tris kambarius. Viename gyvena trys seserys, kitame mes – trys broliai. Dar auginame šunį, kurį parsivedžiau iš taboro. Ten jis labai sunkiai gyveno.
Vyresnė sesuo dažniausiai laiką leidžia pas senelę, todėl namuose mamai daugiausiai padedu aš. Plaunu indus, šluoju ir valau grindis, nešu šiukšles, nueinu į parduotuvę. Man labai patinka pirkti produktus, todėl į parduotuvę einu vienas nuo devynerių metų. Namuose taip pat mėgstu tvarkytis vienas. Tada niekas netrukdo ir galiu pailsėti nuo triukšmo.
Nemažai tavo bendraamžių romų jau iškritę iš švietimo sistemos. Kas tave motyvuoja ir skatina kasdien eiti į mokyklą?
Aš pats save motyvuoju! Kasdien einu į mokyklą, nes užaugęs noriu turėti darbą ir gyventi geriau nei žmonės tabore. Ten tikrai labai sunku, ypač kai šalta ir pilna sniego. Namuose nėra malkų, todėl reikia nusikasti sniegą ir eiti į mišką ieškoti šakų. Ne, ne, aš daugiau taip nenoriu.
Ar namuose kas nors tau padeda ruošti namų darbus? O gal tu padedi savo seserims ar broliams?
Niekas nesupranta, kas man užduota, todėl visas užduotis atlieku pats arba su savanoriais dienos centre. Mamai liūdna, kad negali man padėti, bet sako, kad jai per sunku ir džiaugiasi, kad aš pats viską padarau. Broliai ir seserys niekada neprašo, kad kažką paaiškinčiau – jie nori, kad aš užpildyčiau jų pratybas, tad susipykstam, nes aš nepildau. Tada patys ruošia namų darbus ir atneša man patikrinti. Jie nenori eiti į mokyklą ir nesupranta, kodėl ją reikia lankyti. Visi klausia, kodėl aš noriu, o jie – ne. Dar prieš pradėdamas eiti į mokyklą Romų visuomenės centre, lankiau paruošiamąją klasę, ten išmokau kalbėti lietuviškai, parašyti savo vardą, pažinau skaičius. Man patiko mokytis, todėl laukiau, kada pradėsiu lankyti mokyklą.
Tavo močiutė puikiai skaito ir rašo, mama taip pat moka skaityti. Kaip manai, ar joms lengviau susirasti darbą nei tiems romams, kurie nemoka nei skaityti, nei rašyti?
Visiems žmonėms, kurie moka skaityti, rašyti, gerai kalba lietuviškai, darbą susirasti yra daug lengviau. Kai į darbą nueina žmogus, kuris nemoka savo vardo parašyti, tada atrodo, kad jis gal koks vagis ir niekas jo nenori priimti. Aš su sese kalbam ir skaitom geriau nei tėvai, todėl manau, kad bus lengviau įsidarbinti. Mama sako, kad mokyčiausi lietuvių kalbos, tada daug lengviau gyvensiu. Dar mokausi rašyt ir romų kalba, nes noriu susirašinėti su pusbroliais, kurie gyvena Anglijoje ir Rusijoje.
Kokios pamokos tau įdomiausios? Kiek klasių norėtum baigti?
Noriu baigti visas dvylika klasių, kaip visi savanoriai dienos centre. Labiausiai patinka matematika, dabar pamėgau ir rusų kalbą. Daug kas sako, kad matematiką labai sunku suprasti, o man atrodo, kad lengva. Nuo pirmos klasės padedu savo klasės draugams ir vaikams dienos centre spręsti uždavinius. Matematikos mokytoja dažnai mane pagiria ir prašo, kad paaiškinčiau ir kitiems vaikams „paprastais žodžiais“ kaip atlikti užduotis. Bet net jeigu mokytoja būtų pikta, man matematika vis tiek patiktų. Aš kartais namuose atsiverčiu bet kurį matematikos vadovėlio puslapį ir išsprendžiu vieną ar kelis uždavinius, jeigu neužduota namų darbų. Ketvirtoje klasėje uždaviniai jau sunkesni, bet aš labai stengiuosi juos suprasti.
Ar turi mokykloje draugų su kuriais linksma? Ar padedate vienas kitam?
Taip, turiu daug draugų: romų, lietuvių ir rusų. Mokykloje vaikai irgi mėgsta muštis, o aš už kitus didesnis ir stipresnis, tai aš juos išskiriu ir neleidžiu pyktis. Dienos centre susiradau daug naujų draugų, anksčiau pažinojau mažiau lietuvių. Smagu su kitais vaikais – vieni kitus mokom naujų žaidimų, kalbos.
Kuo svajoji būti užaugęs?
Aš noriu būti gaisrininku ir padėti žmonėms. Jeigu noriu būti gaisrininku, turiu būti drąsiu, nebijoti ugnies, žinoti visus kelius, niekada nerėkti ir būti ramiu, gerai mokėti lietuvių, rusų, anglų kalbas. Noriu užaugti čia ir, jeigu Anglijos neuždarys, važiuosiu ten. Joje gyvena mano seneliai ir pusbroliai, jie visi turi darbus ir namus. Teta išvažiavo nemokėdama nei skaityti, nei rašyti, o dabar moka anglų kalbą ir turi gerą darbą. Sako, kad ten ir romus priima, jeigu jie nori dirbti.
Aš gerai mokysiuos, turėsiu gerą darbą ir galėsiu nupirkti namą mamai bei sesėms su broliais. Žmonos ieškosiu būdamas kokių 25-erių, nes iki tol reikia baigti mokyklą ir įsidarbinti. Manau, kad tiek daug vaikų neturėsiu, kiek jų yra mūsų šeimoje, nes visi labai triukšmauja.
Užaugęs tikrai nenoriu gyventi tabore, ten labai sunku: šalta, purvas, baisu vaikščioti. Nepasiilgstu nei vaikų, kurie ten dabar gyvena. Mieste daug geriau, nes čia nebaisu dviračiu važinėti, gali nueiti į parduotuvę kada nori, daug gerų draugų aplink. Aš nemėgstu muštynių, o ten pagyventum kokius tris mėnesius ir pradėtum muštis kaip kiti vaikai.
Ko palinkėtum kitiems vaikams?
Palinkėčiau lankyti mokyklą, ateiti į dienos centrą, mokytis kalbų, užaugus gauti darbus, kurie patiktų ir padėti savo šeimoms.
