Šokių studijos įkūrėja Rasma Pažemeckaitė dievina muziką ir šokį. Moteris beveik neturi laisvo laiko – šeima ir hobiai jos gyvenimui suteikia laimės. Tačiau nemažą savo laiko dalį panevėžietė skiria ir su hobiais nesusijusiai veiklai. Romų tautybės asmenims Lietuvos visuomenėje nėra saugu, tad šokių studijos savininkei tenka ginti tiek save, tiek kitus romus, nukentėjusius nuo užgauliojimų ar neapykantos nusikaltimų.
„Turiu kaimynus, kurie be manęs negali gyventi, o aš – be jų. Turime vienas kito namų raktus. Esame tarytum šeima. Net valgyti darome kartu. Žmonės priima vienas kitą ir jiems gyventi tampa daug lengviau“, – pasakoja Rasma. Panevėžietė tiki, kad tokių, pasitikėjimu grįstų santykių galėtų būti ir daugiau, jei nustotume nekęsti.
Ilgos suknelės, šokiai, dainos – tai pirmosios mintys, atėjusios į galvą, kai išgirstu žodį „romai“. Ką galėtumėte papasakoti apie romų tautą ir jos tradicijas? Kas jums pačiai artimiausia?
Viskas, kas susiję su romais, man be galo artima. Pavyzdžiui, kai minime Vėlines, vaišiname vienas kitą, o taip pat išeiname į gatves pamaitinti benamių. Romai kartais net iš savo varganų pinigų stengiasi padėti kitiems. Man tai yra be galo gražu mūsų tautoje. Lietuviai į tai žiūri gana skeptiškai, o man tai yra tradicija, kuri yra priimtina.
Beje, tos ilgos sunkios ir rožės merginų plaukuose – tai labiau etiketė. Nebenešioja romės ilgų sijonų.
Kartais žmonės mums uždeda ir tokią etiketę esą mes tik nuolat „baliavojam“. Ne, taip nėra. Štai kad ir per Vėlines mes ateiname su maistu, atsinešame gėrimą. Šiek tiek pasivaišinsime, bet visa kitą išdalijame pro šalį einantiems žmonėms.
Romai stengiasi elgtis atsargiai. Kai mirė mano brolis, laidotuvių metu sustabdžiau praeivius. „Ar galite išgerti mano brolio atminimui?“ – paklausiau. Vieni skubėjo. Kiti negalėjo. Treti sutiko. Bet niekas neprisigėrė. O kas vėliau? Pamačiau „Facebooke“, kad neva kabinėjasi čia romai. Niekas nesikabinėja. Juk negaliu ištrinti savo pačios tradicijų.
Jūsų brolis nusižudė neatlaikęs patyčių, kad yra romas. Kas Jums padėjo išgyventi šią netektį? Ar išvis įmanoma su tuo susitaikyti?
Aš žinojau, kad taip gali įvykti. Jis kalbėjo, kad jį žemino. Broliui buvo sunku: užgauliojimai, atmetimas – štai su kuo tenka susidurti. Buvo be galo skaudu. Radau jį. Tas suvokimas, kad jis nusižudė, atėjo kur kas vėliau, po valandos ar dviejų. Šokas. Po pusės metų grįžau į save. Žinoma, tai įvyko su psichologo pagalba, padėjo geri draugai, kurių turiu mažai, bet užtat jie labai geri. Po brolio mirties supratau, kad aš privalau toliau gyventi. Turiu mamą, kurią reikia slaugyti. Taip pat ir dvynukes, kurias auginu.
Neretai mokyklose tenka girdėti apie patyčias iš „kitokių“ mokinių. Kokia jūsų patirtis?
Mokyklose visiškai nesaugu. Kai man buvo 15-metų, patyriau užpuolimą, patekau į ligoninę.
Ar šiuo metu situacija mokyklose yra pasikeitusi? Ne.
Mane itin pykdo ir ta paslėpta diskriminacija. Niekaip nesuprantu, kaip gali romų tautybės vaikas eiti į 8 ar 9 klasę ir nemokėti nei skaityti, nei rašyti? Klausimas, kodėl jie perkeliami į kitas klases? Reikia juos mokyti, o ne numesti.
Praėjusią žiemą kreipiausi į vieną Panevėžio mokyklą, į jos direktorių, kad jis man paaiškintų, kodėl iš kartos į kartą vaikai išstumiami į namų mokymą? Direktorius pasakė, kad vaikas negali mokytis su kitais, nes patiria diskriminaciją ir atmetimą. O ką pats direktorius padarė, kad tos diskriminacijos nebūtų?
Mėginau ne kartą ir pačius romus skatinti aktyviau kovoti už savo ir vaikų teises. Bet jie bijo. Aš suprantu tą baimę. Yra dėl ko bijoti. Panevėžys nėra tolerantiškas miestas nei romams, nei kitos orientacijos asmenims, nei kitoms pažeidžiamoms asmenų grupėms.
Mano geriausias draugas yra homoseksualus. Mes artimi, nes mes patys patiriame tą patį atmetimą. Mes neva kitokie, suprantame vienas kitą, o štai tie, kurie laiko save „normaliais“, galvoja, jog tik jie vieni turi teisę gyventi po šia saule. Kaip žmogus sau gali leisti kitą taip žeminti?
Ko gero, nepagalvoja, kad ir patys kada nors gali tapti pažeidžiamais?
Priminėte man draugę, kuri mane nuolat „lazdavodavo“ dėl romų tautybės, jai buvo keista, nepriimtina. O vėliau ėmė ir ištekėjo už romo. Šeima turi 5 vaikus. Viskas jai dabar gerai. Ko gero, gyvenimas viską sudėliojo taip, kaip jam reikia.
Pažeidžiamos žmonių grupės susiduria su nemenkais iššūkiais srityse, kuriose kiti žmonės tokių problemų nepatiria. Viena tokių sričių – darbo rinka. Ar sunku romams rasti darbą?
Tenka lydėti romes į Užimtumo tarnybą. Štai pagalbos paprašė tokia Aušra (vardas pakeistas, – aut. past.), kuri ieško darbo. Jai kiek prasčiau sekasi kalbėti lietuviškai, todėl reikėjo, jog aš kalbėčiau su specialiste. O ji teigia: „Aušra, tu juk gavai darbą, 2 mėnesius galėsi paskinti burokus“. Bet juk Aušra prašo ilgesnės darbo sutarties. Sakau specialistei: „Miela ponia, jos vaikai nori valgyti ne 2 mėnesius per metus, o kasdien“. Specialistė atšovė: „Ko tu čia man draskai akis?“. Pareikalavau netujinti. Užsipuolė mus, kad atėjome dviese, paprašė manęs išeiti, tai teko aiškinti, jog nesusikalbės jos dvi.
Rasma Pažemeckaitė, asmeninio albumo nuotr.
Parodžiau specialistei darbo skelbimą, kad yra toks pasiūlymas dirbti valytoja. Specialistė atrėžė, kad neduos tokio darbo, nes Aušra teturi 4 klasių išsilavinimą. Skelbime buvo paliktas telefono numeris. Neiškenčiau ir paskambinau. Kalbėjau su direktoriumi. Pasakiau, kad nori įsidarbinti tokia romė. Viskas buvo gerai. Net nebuvo tokio reikalavimo, kad kažkoks išsilavinimas būtų.
Tada supratau, kad specialistė iš Užimtumo tarnybos net nėra nusiteikusi padėti. Po mūsų pokalbio praėjus valandai Aušra nuvyko į darbo pokalbį ir toje įmonėje dirba iki šiol. Jai gerai sekasi.
Bet yra ir tokių romų, kurie patys turi verslus?
Taip, yra dalis romų turi nuosavus verslus. Bet tam, jog nepatirtume diskriminacijos, mes gyvename specialiai kukliau, kad tai nebūtų panaudota prieš mus. Pati esu susidūrusi su reketu. Kreipiausi į policiją 4 kartus. Prašiau pagalbos. Jau net 2 tūkst. eurų reketininkams buvau padavusi. Policijos pareigūnas man atsakė: „Nuo kada čigonai ateina rašyti pareiškimų ant lietuvių, juk viskas būna atvirkščiai“. Tada kreipiausi į advokatę ir tik su ja pavyko paduoti pareiškimą. Prieš tai policija tiesiog iš manęs išsityčiojo.
Regis, nelieka nieko kito tokiose situacijose kaip tik rašyti skundus ant tokių pareigūnų?
Taip, galime. Bet esmė tokia, jog negaliu atstovauti ir kitiems. Kai kuriose situacijose buvau liudininkė, siūliau rašyti skundus. Bet romai bijo keršto. Net dėl savo gyvybės. Nė viena romė mama neleidžia savo vaikui imti iš kito žmogaus saldainių, nes galbūt nunuodys. Baimės atmosfera labai gaji. 7 valandą vakaro nė vieno romo Panevėžyje nebepamatysite. Nepilnamečiai berniukai buvo sumušti vien dėl to, nes perėjo per Laisvės aikštę. Aš esu drąsi, nes sutikau žmones, kurie man padėjo, ir šiuo metu žinau savo teises. Bet taip pasiseka ne visiems. Aš noriu būti romams pavyzdys, kad reikia kovoti už savo teises.
Ar jus žeidžia žodis „čigonai“?
Taip, man pikta. Tai yra žeminantis žodis. Ir jeigu aš prašau mane vadinti rome, juk nėra sunku taip ir vadinti?
Rasma Pažemeckaitė, asmeninio albumo nuotr.
Šiais metais pasirodžius A. Tapino laidai apie romus, kilo pasipiktinimas, kad žurnalistas pabėrė daugybę stereotipinių teiginių ir prisidėjo prie neigiamo požiūrio į romus formavimo. Kokia jūsų nuomonė apie tai? Ar žiniasklaida daro viską, kad tinkamai nušviestų žmones, kurie yra išskiriami dėl savo tapatybės?
Dėl šios laidos Kreipiausi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą. Kol kas atsakymo negavau. Bet stebėjau vieną uždarą žurnalistų grupę. Yra ir ten visokių perliukų. Kai kurie žurnalistai yra argonatiški, pasipūtę ir rūšiuoja žmones pagal rasę, kilmę, orientaciją, negalią.
Man baisu.
Turiu apie 800 momentinių ekrano nuotraukų, kurias esu padariusi žiūrėdama arba skaitydama žinias. Štai, pavyzdžiui, viename reportaže buvo sakoma: „Važiuodamas čigonas prabangiu BMW automobiliu su angliškais numeriais viršijo greitį. <…> Čigonas turi 124 baudas“. Taip, suprantu, žmogus daro nusižengimus. Bet iš viso konteksto galima suprasti esą romas taip elgiasi dėl to, nes jis romas. Ir kodėl policijos pareigūnai pateikia tokius stereotipų prikimštus pranešimus? Reportažuose nuolat kalbama ir apie romus, kurie pardavinėja narkotikus. Kodėl niekas nekalba apie lietuvius, kurie pardavinėja narkotikus? Tokią informaciją žiniasklaidai juk perduoda policija.
Kiek problemą aštrina kitų visuomenės lyderių požiūris į romus?
Buvo atvejis, kai romų šeima gavo socialinį būstą. Jie buvo mokūs, tvarkingi. Bet nusipirko viena mokytoja šalia būstą ir kreipėsi į savivaldybę bei namo pirmininkę. Skabinėjo, aiškino, kad romų bute triukšmaujama. Taip, vaikas išties verkė. Kaip ir bet kuris kitas mažas vaikas kartais paverkia. Juk gyvenant daugiabutyje tikrai kartais tenka susitaikyti su garsais, kurie nėra sukeliami specialiai. Juk tai mažas vaikas!
Kalbėjausi su to namo pirmininke. Pokalbį, žinoma, įrašiau. Kai paklausiau, kas per konfliktas, atsakė, jog ir aiškinčiausi su tais čigonais pati.
Tuo metu mokytoja pamatė, kad aš kalbuosi su ta rome, ir iškvietė policiją. Mes stovime prie namo lauke, net garsiai nekalbėjom. Privažiuoja policija, išlipa pedagogė, sako: „Va, šitos“. Aš paklausiau pareigūnų, kas nutiko. Atsakė, kad gavo pranešimą, kad moterys mėgina įsilaužti į automobilį.
Turbūt skaudu, kad tą daro pedagogai, kurie, regis, vaikus turėtų mokyti tolerancijos, o ne neapykantos?
Viename darželyje mano vaikai išgirdo iš auklėtojos, jog „čigonai yra vagys, negeri, užmuša kitus žmones“. Kreipiausi į direktorę, kad ši paaiškintų, kodėl vaikų akivaizdoje nuskambėjo tokie teiginiai. Aišku, manęs atsiprašė, bet juk ir kiti vaikai tai girdėjo.
Kaip manote, kas labiausiai kursto neapykantą prieš romus?
Dalis partijų, kai kurie žurnalistai, priešiškos organizacijos – tai yra didžiausi neapykantos kurstytojai, dalis jų gauna už tai net finansavimą.
Manau, kad prie tokio požiūrio – yra jie, ir esame mes – formavimo prisideda ir tėvai. Kita vertus, aš pati auginu vaikus ir negaliu žinoti, kas su jais gali nutikti. Galbūt vienas iš jų taps homoseksualus? Bet jie vis tiek bus mano vaikai. Ir man nerūpi, kokia bus jų tapatybė ar seksualinė tapatybė. Aš juk juos myliu.
Kaip manote, ką reikėtų padaryti, kad Lietuvoje neliktų vietos neapykantos nusikaltimams?
Manau, kad žmones reikėtų šviesti, žurnalistai galėtų pasakoti apie įvairioms visuomenės grupėms priklausančius žmones, kuriais visi gali didžiuotis. Štai reikėtų pasakoti ne apie tuos romus, kurie nusižengia, o apie tuos, kurie yra lyderiai, daug pasiekia gyvenime, yra protingi. Juk visuomenė, sužinojusi daugiau apie mus, gal ir visai kitaip mus priimtų?
Ar padėtis nors kiek šiuo metu keičiasi? Ar per 30 metų požiūris į romus liko toks pat?
Padėtis blogėja: viešoje erdvėje žmonės sau leidžia pasisakyti be galo šlykščiai, rūšiuoti visuomenės narius į gerus ir blogus. Tokios tendencijos kelia nerimą.
Jei patyrėte ar pastebėjote neapykantos nusikaltimą ar neapykantos kurstymą, apie tai galite pranešti neapykantos nusikaltimų pranešimo platformoje https://manoteises.lt/pranesk/
Tekstas parengtas įgyvendinant projektą #MesVisi. Projektą įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras, partneriai – Lietuvos policijos mokykla, Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Europos žmogaus teisių fondas. Projektas bendrai finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos (2014–2020) lėšomis. Projekto viešinimo veiklas taip pat remia Švedijos institutas, Švedijos karalystės ambasada Vilniuje ir EVZ fondas.
