Kasmet minėdami Tarptautinę žmonių su negalia dieną apžvelgdavome pagrindines problemas, neleidžiančias šiai grupei mėgautis lygiomis galimybėmis. Pripažindami, jog žmonės su negalia vis dar patiria struktūrinę diskriminaciją daugelyje sričių, šįkart norime pasidžiaugti augančiu žmonių su negalia pilietiniu aktyvumu ir laimėjimais, kardinaliai keičiančiais mūsų visų suvokimą apie žmonių su negalia teises bei vietą visuomenėje.
2017 metais atlikta žmonių su negalia apklausa parodė, kad tuo metu daugiau nei pusė tyrimo dalyvių nebuvo net girdėję apie pagrindinį jų teises ginantį dokumentą – Jungtinių Tautų žmonių su negalia teisių konvenciją. Esant tokiems rezultatams, taip pat žinant dvigubai didesnį žmonių su negalia skurdo rizikos lygį, atskirtį, diskriminaciją švietimo sektoriuje ir kitur, sunku tikėtis daug resursų reikalaujančio pilietiškumo apraiškų. Visgi, situacija ima keistis į gerą.
Simona Aginskaitė, Bertos Tilmantaitės nuotr.
Pastaraisiais metais stebime daug mažų ir didelių žmonių su negalia pergalių, kurios rodo, kad visuomenėje vyksta požiūrio lūžis. Seniau negalia buvo suprantama kaip žmogaus asmeninė tragedija, nulėmusi jo ar jos sumenkusias galimybes dalyvauti visuomeniniame gyvenime, dabar jau plačiai suprantama, jog ne pati negalia, o aplinkos ir paslaugų prieinamumas bei mūsų požiūris lemia žmonių su negalia įtraukties perspektyvas.
Nuo 2010 metų, kai Lietuvoje buvo ratifikuota kardinaliai požiūrį į žmonių su negalia teises keičianti konvencija, žmonių su negalia organizacijos įgijo stiprų pagrindą įsitraukti į negalios teisių advokacinę veiklą. Jos efektyvumas augo po truputį, kaip ir sprendimų priėmėjų supratimas, kad į su negalia susijusių sprendimų priėmimą privalo būti įtraukti žmonių su negalia atstovai. Ilgą laiką sunkiai vykęs bendradarbiavimas su valstybės institucijų atstovais paskutiniais metais kai kuriose srityse jau gali būti pavadintas lygiaverte partneryste.
Esminiai pastarųjų metų žmonių su negalia teisių pasiekimai
Žmonių su negalia organizacijoms pavyko pasiekti, kad Švietimo įstatyme būtų panaikinta diskriminacinė nuostata, leidžianti bendrojo lavinimo mokykloms nepriimti vaikų su negalia. Tai istorinė pergalė reiškianti, kad nuo kitų metų mokyklos pagaliau atsivers mokinių įvairovei, privalės pritaikyti savo aplinką, metodikas, medžiagą, nuostatas. Taip pat sulygintos sąlygos ir išplėstos pagalbos galimybės visiems darbdaviams, nepriklausomai nuo įmonės statuso, priimti žmones su negalia į darbo vietą. Inicijuotas naujų paslaugų, pavyzdžiui, asmeninio asistento, pagalbos priimti sprendimus, atokvėpio atsiradimas. Priimti svarbūs negalios nustatymo tvarkos pakeitimai, kurie ateityje turi lemti daugiau ir lengviau pasiekiamų paslaugų žmonių su negalia dalyvumui skatinti. Labai svarbūs pasiekimai ir informacijos prieinamumo srityje – nuo ateinančių metų viešosios įstaigos privalės informaciją pateikti kiekvienam suprantamu būdu (gestų kalba, lengvai suprantama kalba, prieinamais skaitmeniniais formatais).
Vaikai pamokos metu, asociatyvi pexels.com nuotr.
Šie ir daug kitų įstatymuose įtvirtintų pakeitimų dar nėra kokybiškai įgyvendinami, išlieka begalės diskriminacijos atvejų, todėl negalios organizacijos privalo stebėti, kaip įsipareigojimai vykdomi, ar jiems įgyvendinti pakanka lėšų ir kompetencijų. Šiame procese būtinas ir žmonių su negalia pilietiškumas pranešant apie diskriminaciją, dar nuostabiau kai randama jėgų ir resursų patiems ar drauge su negalios organizacijomis kovoti su ja. Kova vadinu ne tik daug pastangų reikalaujančius veiksmus, po truputį girdimos pastabos apie būtiną aplinkos prieinamumą, paslaugų poreikį, ryžtas parašyti skundą dėl galimos diskriminacijos, net draugiškas patarimas, ką padaryti, kad paslauga būtų patogesnė ir naudingesnė – visa tai nuolat primena, kad žmonių su negalia ir jų šeimų poreikiai nėra paskutinis prioritetas.
Žmonių su negalia galimybes keičiantys teismų sprendimai
Visgi, būna situacijų, kai geranoriški bandymai susitarti, ieškoti dialogo ar net lygias teises ginančių institucijų (tokių kaip Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba) įpareigojimai nedaro jokio poveikio, tuomet lieka teisinio bylinėjimosi kelias, kuris pastaruoju metu taip pat buvo vaisingas.
Šiais metais jauna moteris Edita, gyvenanti žmonių su intelekto negalia bendruomenėje „Arka“, drauge su palaikančiais bendruomenės nariais, sėkmingai teisme atstatė dar jaunystėje atimtą veiksnumą.
Teismo procese dalyvavę Kauno „Arkos“ bendruomenės nariai: iš dešinės – Edita Daugėlaitė, socialinė darbuotoja, pagalbos priimant sprendimus specialistė Indrė Jaugėlaitė, įkūrėjas ir buvęs „Arkos“ vadovas dr. Gedas Malinauskas, valdybos narys prof. dr. Jonas Ruškus.
Tai pirmas kartas Lietuvoje, kai žmogui, turinčiam intelekto negalią, pavyksta įrodyti, jog sprendimus apie savo gyvenimą ji ar jis gali priimti savarankiškai arba su pagalbos priimti sprendimus specialistais, kurie bendrauja žmogui suprantamais būdais. Dar per anksti spręsti, kokį pokytį šis laimėjimas padarys veiksnumo instituto įgyvendinimui Lietuvoje, tačiau neabejotinai atsiras daugiau specialistų ir teismų pareigūnų, kurie prieš priimdami tokios reikšmės sprendimą, prisimins Editą ir išsamiau pasidomės, ar tikrai išbandyta visa pagalba, galinti padėti žmogui išlaikyti savo gyvenimo kontrolę.
Kita byla buvo iškelta prieš institucijas, priėmusias sprendimą, jog jauna negalią turinti mama Indrė nesugebės savarankiškai auginti savo dukrytę. Vos gimusi mergytė buvo atskirta ir perduota globėjams. Indrei nebuvo leista net pabandyti, nors moteris be galo norėjo vaiką auginti pati. Šeimai į pagalbą atėjus nevyriausybinėms negalios organizacijoms ir įsikišus žiniasklaidai ieškota sprendimų, kaip situaciją ištaisyti, tačiau mergytė jau buvo prisirišusi prie globėjų. Indrei pastojus dar kartą institucijos jau buvo išmokusios pamoką ir elgėsi kitaip – suteikė visą įmanomą pagalbą ir moteris drauge su savo vyru antrąją dukrą sėkmingai augina savarankiškai. Teismas nusprendė, kad pirmojo vaiko atėmimas buvo diskriminacija dėl negalios ir priteisė žalą mamai bei dukrai. Žala, žinoma, neatitaisoma, tačiau ši patirtis pakeitė institucijų praktikas su negalią turinčiomis mamomis – pripažįstama, kad būtina suteikti visą reikalingą pagalbą, kuri padėtų išspręsti dėl negalios kylančius sunkumus.
Dar viena strateginė byla, pradėta 2016 metais, iš esmės pakeitė žmonių su negalia galimybes balsuoti savarankiškai. Ieškinį dėl neprieinamų apylinkių pateikė Ramunė ir Edmundas, du negalią turintys žmonės, kurie atvykę į balsavimo apylinkes buvo priversti balsuoti lauke. Nors tuomet veikęs Rinkimų įstatymas neįpareigojo rinkimų organizuoti prieinamose patalpose, tačiau teismas situaciją įvertino iš Lietuvoje ratifikuotos žmonių su negalia teisių konvencijos perspektyvos ir nustatė diskriminaciją bei nukentėjusiems priteisė žalą. Po šio įvykio žmonių su negalia poreikiai rinkimus organizuojančios institucijoms nebeatrodė kaip prabanga, kuriai pinigų ar dėmesio skirti nebūtina. Prasidėjo realus bendradarbiavimas su negalios organizacijomis, mokymai, įstatymų keitimai ir šiandien žmonės su negalia gali balsuoti savarankiškai daugumoje apylinkių, įvairiais formatais pritaikoma informacija apie rinkimų procesą ir kandidatus, parengtos įmautės Brailio raštu bei inicijuota daug kitų pakeitimų, kurie leidžia žmonėms su negalia pasijusti lygiaverčiais piliečiais.
Negalią turintis žmogus balsuoja.
Ką kiekvienas galime padaryti, kad žmonėms su negalia kovoti tektų mažiau?
Rašant apie žmonių su negalia kovas ir pergales visada lydi dvejopi jausmai – džiaugsmas dėl pokyčių ir pyktis, nusivylimas, jog net dėl savaime suprantamiausių teisių tenka eikvoti jėgas. Šioje vietoje norisi priminti, paskatinti pagalvoti, ką galime kiekvienas, kad žmonės su negalia nesusidurtų su žeminančiomis kliūtimis.
Nuo jūsų priklauso milžiniškai daug. Ar suteikėte šansą, ar pagarbiai bendravote, ar nenuvertinote, ar pasistengėte įsijausti, suprasti, pasižiūrėti iš kitaip mąstančio ar jaučiančio perspektyvos. Jei turite verslą, ar pagalvojate apie darbo vietą žmogui su negalia. Jei esate gydytoja, ar jūsų teikiama pagalba visiems vienodai prieinama. Ar į jūsų kavinę gali patekti judantis rateliais. Ar jūsų kuriama mobilioji programėlė prieinama neregiams. Ar sužinoję apie elgesio sutrikimų turintį vaiko bendraklasį renkate parašus reikalaudami tokius iš mokyklos pašalinti. Ar, visgi, savo dėmesį skiriate, kad būtų telkiama pagalba, reikalinga, jog visi vaikai galėtų gyventi ir mokytis drauge. O kai pasieksime, kad visi vaikai žaistų ir mokytųsi kartu, aukščiau išvardinti klausimai, šiandien dar ne kiekvienam įprasti, bus savaime suprantami.
Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Mano teisės: Kokybiško žmogaus teisių diskurso stiprinimas Lietuvoje“. Projektas yra Aktyvių piliečIų fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.
