Skaitinys

Sirija – Lietuva – Jordanija: skaudžią patirtį lietuviškos mokyklos suole pavertė pagalba kitiems

Mano teisės

Christinos Kaghadou asmeninio albumo nuotr.

Indrė Leonavičiūtė | 2015 01 06

Po dvylikos metų Damaske (Sirija) kartu su gerai pažįstama mokyklos bendruomene – į visiškai naują švietimo pasaulį Vilniuje su nežinoma kalba ir ne visuomet priimančiais mokytojais bei vaikais. Taip prieš kiek daugiau nei dešimt metų prasidėjo siro ir lenkės šeimoje gimusios Christinos Kaghadou (26 m.) gyvenimas Lietuvoje.

Ch.Kaghadou mama gimė ir užaugo Lietuvoje, bet išvyko studijuoti į Sankt Peterburgą (Rusiją), kur susipažino su būsimuoju vyru ir persikraustė į Damaską. Šeimos keliai vėl pasuko į Vilnių, kai vyras priėmė pasiūlymą dirbti Lietuvoje. Christina ir jos jaunesnysis brolis, atvykę į Lietuvą, mokėjo arabų, prancūzų bei rusų ir lenkų, kuriomis su ja bendraudavo artimieji, kalbas. Mergaitės tėvai buvo ryžtingi – dukra mokysis lietuvių mokykloje, kad galėtų kuo geriau adaptuotis prie aplinkos, kurioje gyvens.

Tačiau aplinka nebuvo pasiruošusi tokiam scenarijui. „Tai buvo klaiku. Žinote, vaikai kartais gali būti negailestingi…“ – pirmuosius mokslo metus vienoje sostinės mokyklų prisiminė pašnekovė. „Teko metus laukti, kol su kuo nors susidraugausiu. Tik vėliau sužinojau, jog vaikai manęs vengė manydami, jog esu rusė“, – ironiškai šypsojsi Christina, pripažindama, jog kitokį kultūrinį suvokimą sunkiai priėmė ne tik mokiniai, bet ir mokytojai.

„Svarbu pripažinti, kad kultūra yra kur kas daugiau nei tik „arabas“, „musulmonas“ ar „žydas“. Kultūra esame kiekvienas iš mūsų. Jeigu mokykloje būtų kalbama apie įvairovės svarbą, atsirastų daugiau kūrybiškų žmonių, išmoktume bendrauti, įsiklausyti. Tokie įgūdžiai gyvenime padeda suprasti bet kokį žmogų“, – paklausta apie tarpkultūrinio ugdymo naudą samprotavo Ch. Kaghadou.

Prieš dvejus metus ji paliko Vilnių ir išvyko į Amaną (Jordanija), kur padeda pabėgėliams iš sirų šeimų integruotis į visuomenę.

IMGP5071_sm

Christina, prisimink pirmuosius metus Lietuvoje. Kaip sekėsi ieškotis mokyklos?

Tėvai rinkosi iš kelių variantų – leisti mane į lenkų arba rusų mokyklą, į lietuvių mokyklą, bet mokytis rusų kalba eksternu, arba į prancūzų mokyklą, suteikiančią galimybę būti tarp vaikų bei papildomai mokytis lietuvių kalbos. Prancūzų mokykla tėvams atrodė geriausias variantas. Nuo pat pradžių man pasisekė. Turėjau nuostabią mokytoją. Ji buvo jauna, mėgo eksperimentuoti ir dirbdama su manimi kūrė naują metodiką, tinkančią tokiems vaikams kaip aš – kai reikia greitai išmokti naują kalbą. Tačiau po metų tėvai nusprendė, kad esu pasiruošusi eiti į lietuvių mokyklą. Tada ir prasidėjo košmaras… (juokiasi).

Kuo Tavo patirtis lietuvių mokykloje skyrėsi nuo ankstesnių patirčių?

Prancūzų mokykloje mokytojai ir mokiniai bendravo pagarbiai, puoselėjo tarpkultūrines vertybes. Man tai buvo artima, nes mano tėvai ‒ skirtingų kultūrų, vaikystėje daug keliavau, sutikti įvairius žmones man buvo natūralu. Lietuvių mokykla labai skyrėsi nuo buvusios mokyklos Sirijoje. Sirijoje vaikai kartu mokosi nuo 4 iki 18 metų. Buvau pripratusi prie jų. Lietuvoje jaučiausi mažuma. Pavyzdžiui, buvau išauklėta, jog jei ko nors nežinau, visada turiu klausti. Niekuomet nepamiršiu, kai per lietuvių kalbos pamoką skaitėme tekstą, o ten buvo žodis „inkstai“. Jo nežinojau, tad paklausiau mokytojos. Tada visa klasė, įskaitant pačią mokytoją, prapliupo juokais. Nuo to laiko tapau uždaresnė ir į mokyklą eidavau nešina žodynu. Dėl šitokio mokytojų požiūrio pasekmes kartais jaučiu ir dabar.

Ar mokytojai žinojo, kada ir iš kur atvykai?

Iš pradžių vengiau apie tai kalbėti, nes nenorėjau, kad man keltų pažymius. Tačiau kartą pratrūkau ir pasakiau mokytojai: „Žinote, lietuvių kalba man yra kokia šeštoji, turite man padėti, nes aš viena to padaryti negaliu.“ Po šio pokalbio bendrauti sekėsi geriau.

Tikiu, kad šiuo metu situacija geresnė, bet tuomet nepadėjo nei mokykla, nei mokytojai. Supratau, kad jeigu noriu gerai jaustis mokykloje, pati turiu pritapti, nes niekas nesiruošia manęs pripažinti. Nebuvau išskirtinis vaikas, man tiesiog reikėjo pagalbos. Mano manymu, tai turėtų būti bendras darbas, o ne vieno vaiko, einančio pas mokytojus ir prašančio, kad jam padėtų.

Kaip į Tave reagavo vaikai? Dažnai tekdavo susidurti su stereotipais?

Iš pradžių vaikai galvojo, kad esu rusė. Paskui pradėjo vadinti arabe. Vaikams lengva tokius lipdukus užklijuoti – jei ne rusė, tai arabė. Būdavo ir replikų, ir juokelių apie skaras, arabizmą, apie papuošalus, kuriais mėgdavau puoštis, bet ilgainiui tai pradėjo atrodyti kvaila ir nesvarbu.

Kaip manai, kodėl Lietuvos mokykloms reikalingos tarpkultūrinio ugdymo programos?

Svarbu pripažinti, kad kultūra yra kur kas daugiau nei tik „arabas“, „musulmonas“ ar „žydas“. „Kultūra“ esame kiekvienas iš mūsų. Pavyzdžiui, visi vaikai Lietuvoje žino, kad yra Kalėdų senelis. Bet ne visi vaikai Sirijoje tą žino. Galbūt yra sąlyčio taškų tarp tam tikrų žmonių, bet iš esmės kiekvienas esame skirtingas. Jeigu mokykloje būtų kalbama apie įvairovės svarbą, atsirastų daugiau kūrybiškų žmonių, išmoktume bendrauti, įsiklausyti. Tokie įgūdžiai gyvenime padeda suprasti bet kokį žmogų. Tautybė, pilietybė, religija, odos spalva ‒ dalykai, pagal kuriuos mėgstame diskriminuoti, nebebūtų tokie svarbūs, nes vaikas nuo mažens žinotų, kad natūralu būti kitokiam. Labai norėčiau, kad mokykloje būtų toks požiūris.

Ar dabar esame labiau tarpkultūriškai išprusę negu buvome prieš dešimt metų?

Dabar vaikus gimdanti karta geriau suvokia tarpkultūriškumą negu jų tėvų karta, tad vaikai nemažai gauna jau namuose. Tačiau mokykla taip pat turi prisidėti, nes ten praleidžiama labai daug laiko. Manau, jog vaikai turi teisę būti saugūs mokykloje ir nekovoti ‒ tą sakau apie kiekvieną vaiką, net jeigu nėra jokių išorinių požymių, rodančių jo išskirtinumą.

Yra daug nuostabių mokytojų, bet problema yra ta, kad jie irgi turi kovoti su sistema, maldauti valdžios, kad galėtų skirti tam laiko. Manoma, kad tarpkultūrinis ugdymas yra nesvarbus. Tačiau tarpkultūrinis ugdymas nėra šiaip pamoka, tai yra būdas mokytis ir žiūrėti į gyvenimą. Ir jeigu jo nepropaguoja visa mokyklos bendruomenė nuo vaikų, tėvų iki administracijos, aišku, kad tai niekur neveda.

Papasakok, ką šiuo metu veiki?

Metus dirbusi Vilniuje nusprendžiau, kad reikia imtis permainų ir padėti kitiems. Jau dvejus metus gyvenu Amane. Į Jordaniją persikelti paskatino pablogėjusi situacija Sirijoje. Esame didelė nepriklausomo kultūrinio centro komanda, susibūrusi iš įvairių pasaulio kraštų. Aš dirbu su keturiolika sirų šeimų, moterimis ir vaikais, kurie į Amaną persikėlė iš pabėgėlių stovyklos. Sirams čia draudžiama dirbti, tad padedame jiems įgyvendinti mažas idėjas, leidžiančias užsidirbti, taip pat mokome įvairių praktinių dalykų, kuriuos jie vėliau galėtų plėtoti ir be mūsų pagalbos.

IMGP5194_sm

Komentuoki