Sociologas Artūras Tereškinas apie toksišką, nesaugų ir progresyvų vyriškumus

Kartu su #MeToo, populiariuoju feminizmu ir augančiu dėmesiu lyčių klausimams diskusija apie vyriškumo normas tampa vis dažnesnė. Kokios vyriškumo formos egzistuoja? Ar vyriškumą ištiko krizė? Ar tikrai feminizmas ir vyriškumas – priešingi poliai? Klausiame Artūro Tereškino, sociologo, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesoriaus.

Kaip apibrėžtumėte šiandieninį vyriškumą?

Pirmiausia, verta pabrėžti, kad vyriškumą reiktų suvokti ne kaip tam tikrų charakterio bruožų rinkinį ar charakterio tipą, bet kaip elgesio būdą ar praktikų konfigūraciją. Vyriškumas atsiskleidžia kasdien gyvenant ir veikiant. Dėl šios priežasties negalima manyti, kad vyriškumas priklauso tik vyrams. Jį savo kasdieniu elgesiu gali įgyvendinti ir moterys. Jos tai sėkmingai daro. Ir ne tik moterys. Tiek vyriškumą, tiek moteriškumą bei įvairias jos atmainas įgyvendina ir translyčiai, transeksualūs, interseksualūs bei su sunkiai į lietuvių kalbą išverčiamu žodžiu „genderqueer“ besitapatinantys asmenys.

Ar „toksiško vyriškumo“ sąvoka būtų tinkama apibūdinti šiandienį vyriškumą?

Tikrai nemanau, kad toksiškas vyriškumas apibūdina visas vyriško elgesio formas tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Taip, tai gana plačiai matomas vyriškumas, ypač aukščiausių politinių veikėjų elgesyje. Apie toksišką vyriškumą daugiau imta kalbėti po Donaldo Trumpo pergalės (ir apskritai po vis stiprėjančio dešiniojo radikalizmo JAV ir Europoje). Anksčiau šis terminas buvo naudojamas tik kalėjimų tyrimuose. Juo buvo apibūdinami destruktyvūs tradicinio vyriškumo aspektai, tokie, kaip mizoginija, smurtas, godumas, homofobija, ryškiai atsiskleidžiantys kalėjimo aplinkoje. Rašydami apie Trumpo toksišką vyriškumą žurnalistai pabrėžia jo „hipermačistinį“ pozavimą, žodines atakas ir patyčias, nukreiptas į silpnesnius, ir empatijos nebuvimą. Kitais žodžiais, toksiškas vyriškumas apibūdina visus stereotipinius vyriškus veiksmus, kurie turi neigiamą krūvį. Panašus toksiškas vyriškumas yra būdingas ir nemažai daliai įtakingų vyrų, nebūtinai politikų, Vakarų šalyse.

Tačiau šalia toksiško vyriškumo egzistuoja ir vyrų, kurie atstovauja parazitinį vyriškumą, t.y. kurie parazituoja moterų sąskaita. Kaip teigia popkultūros tyrėjai, yra atsiradęs ištisas holivudinių filmų žanras, kuriuose sėkmingos moterys kuria santykius su vadinamaisiais „lūzeriais“ arba nevykėliais, kurie laimi vien dėl įsitvirtinusių romantinės meilės pasakojimų visuomenėje ir jų didžiulės įtakos moterims.

Čia paminėjau tik neigiamas vyriškumo formas. Tačiau analizuojant tai, kas vyksta tikrovėje, matyti, kad sėkmingai gyvuoja ir progresyvaus vyriškumo modeliai, ir nesvarbu, kaip juos pavadintume (kai kas juos apibūdina kaip „naujuosius vyrus“). Šie vyrai jaučiasi pakankamai saugūs būdami už tradicinio toksiško vyriškumo ribų ir jiems nebūtina kasdien įrodinėti, kad jie yra „tikri“ vyrai.

Šių dienų žiniasklaidoje dažnai kalbama apie „vyriškumo krizę“. Ar sutiktumėte, kad vyriškumą ištiko krizė? Jei taip, kas ją sukėlė?

Jei vyriškumą suvoksime kaip elgesio ar veiklos būdą, tada vargu, ar galėsime sakyti, kad vyriškumą ištiko krizė, nors apie šią krizę žiniasklaida kalba jau kelis dešimtmečius. Dažnai kartojama, kad vyrai „moteriškėja“, o moterys „vyriškėja“, nors ką tai reiškia niekam neaišku. Atrodytų, kad vyrai gyvena nuolatinėje krizėje.

Aš pats esu linkęs sutikti su tais vyriškumo tyrinėtojais, pvz., australų sociologe Raewyn Connell, kurie teigia, kad krizė ištiko ne vyriškumą, bet apskritai lyčių sistemą, kurią mes vadiname patriarchatu. Savo darbuose, rašytuose prieš gerą dešimtmetį, ji pastebėjo, kad tokie reiškiniai, kaip moterų, LGBTQ+ išsilaisvinimo bei antiseksistiniai heteroseksualių vyrų judėjimai kaip tik ir ženklino šias krizines tendencijas. Šiame dešimtmetyje lyčių sistemos krizę geriausiai atspindi #metoo judėjimas, parodęs, kad santykiai tarp vyrų ir moterų, grįsti seksualiniu priekabiavimu ir smurtu, ilgiau tęstis nebegali.

Naujausia Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakyta apklausa rodo, kad 81 proc. Lietuvos gyventojų mano, jog šiuolaikiniai vyrai turi būti labiau vyriški. Tačiau 89 proc. apklaustųjų pritarė, kad vyrai turi būti rūpestingi, švelnūs ir jautrūs, 76 proc. pritarė, jog normalu, kai vyrai verkia. Kaip taip susiklostė, kad iš vyrų tikimės tokių, iš pirmo žvilgsnio, kardinaliai skirtingų savybių? Kodėl standartai yra tokie dviprasmiški ir kaip tai veikia vyrus?

Nežinau, kokia metodologija remtasi atliekant šią apklausą, todėl negaliu komentuoti apie jos rezultatų patikimumą. Nežinau, ar apklausinėjant Lietuvos gyventojus jiems buvo paaiškinta, kas tas vyriškumas ar moteriškumas, nes tai gana sudėtingos sąvokos. Bet nieko keisto, kad dažnai tokios apklausos atskleidžia didžiulius prieštaravimus tų pačių respondentų atsakymuose. Viena vertus, norisi stipraus, fiziškai ir ekonomiškai galingo vyro, kuris padėtų kiekvienoje gyvenimo situacijoje, bet, kita vertus, kartais būtų gerai turėti ir švelnų bei jautrų draugą, ant kurio paties galėtum išsiverkti. Tas jūsų minimas „labiau vyriški“ gal visai nereiškia hipervyriško agresyvaus buldozerio. Sunku į tai atsakyti neįsigilinus į šios apklausos sudarymo ir atlikimo ypatumus.

Kaip tokie dviprasmiški standartai veikia vyrus? Empirinių duomenų apie tai neturime. Galime tik svarstyti, kad vyrai turi įdėti vis daugiau pastangų, kad įrodytų esą vyrai ne tik viešumoje, bet ir šeimoje. Vis dėlto svarbiausi vyriškumo įrodymai įgyjami viešumoje, demonstruojant savo profesinę ar ekonominę sėkmę. Daug sunkiau pasiekti geidžiamą vyriškumą ne viešai, pvz. šeimoje būnant geru tėvu ar jautriu partneriu. Jau senokai tiek psichologai, tiek sociologai kalba apie tokį reiškinį, kaip „nesaugų vyriškumą“. Tai reiškia, kad vyrai patiria daugiau nerimo ir streso kovodami dėl savo kaip vyrų statuso, stipriau išgyvena depresiją, nerimą ir nepasitikėjimą savimi nei moterys. Ši apklausa tik dar kartą įrodo, kokie sudėtingi yra vyriškumo ir moteriškumo klausimai.

Kaip tradicinės vyriškumo normos veikia platesnę visuomenę, ypač – mažumų integraciją joje?

Jei tradiciniu vyriškumu laikysime toksišką vyriškumą, tada nieko gero apie vyriškumo poveikį pasakyti nebus galima. Radikalūs filosofai ir aktyvistai, tokie, kaip ispanas Paulas B. Preciado, teigia, kad tebegyvename technopatriarchalinėje ir heterocentristinėje visuomenėje, kurioje vyrai turi privilegiją smurtauti prieš moteris, vaikus, kitus vyrus (pvz., ne baltuosius ir neheteroseksualius), gyvūnus ir visą planetą. Šioje sistemoje vyriškumą galima apibrėžti kaip nekropolitiką, t.y. kai vyrai turi teisę prievartauti, sužeisti ir sukelti mirtį. Be abejo, kadangi vyriškumas priklauso ne tik vyrams, šį nekropolitinį elgesio būdą yra perėmusios ir nemaža dalis galingų, sprendimus priimančių moterų.

Kokią įtaką šiandieninei vyriškumo sampratai Lietuvoje daro sovietmečio patirtis?

Kaip teigia lyčių socialistinėse šalyse tyrėjos, sovietmečiu vyrų tapatybes lėmė jų padėtis valstybės tarnyboje: oficialusis diskursas apibrėžė vyrus kaip darbininkus ir kareivius – kaip šalies ir socializmo gynėjus. Optimistinis darbo klasės herojus, pasiruošęs superžmogiškoms pergalėms ir triumfui, išreiškė šį normatyvų vyriškumą. Fizinė stiprybė, disciplina ir optimizmas sudarė šio vyriškumo esmę. Galima teigti, kad šis vyriškumas puikiai pasitarnavo kaip socialinės kontrolės įrankis ir kaip priemonė, nukreipta skleisti istorinį optimizmą ir pozityvų mąstymą. Tačiau sovietinė sistema nebuvo visa apimanti ir šalia normatyvaus vyriškumo, kurį įkūnijo darbo klasės herojus, neformalioje šešėlinėje ekonomikoje, kuri padėjo išgyventi daliai vyrų, egzistavo ir alternatyvios vyriškumo formos. Pvz., šalia socialistinio superherojaus, matomo profesinėje sferoje, vyrai kaip atsakingi tėčiai ir namų prižiūrėtojai iškilo kaip alternatyva oficialiems vyriškumo vaizdiniams.

Paradoksalu, bet perėjimas nuo optimistinio darbininkų klasės superherojaus, aukštinto sovietiniame diskurse, prie privalomo kapitalistinio subjekto buvo gana sklandus Lietuvoje. Vienintelis didesnis pokytis yra tas, kad dabar vyriškumą sankcionuoja ne tik valstybė, bet ir vadinamoji laisvoji rinka. Vyriškumas dabar susaistytas su individualizuojančia neoliberalios rinkos logika. Bet, kaip ir sovietinėje Lietuvoje, optimistinis laimėtojų etosas, kuriame vertinami tokie bruožai, kaip efektyvumas ir konkurencingumas, yra dominuojantys vyriškumo suvokime. Taip pat reikia paminėti, kad oficialios socialistinės doktrinos kolektyvizmą pakeitė klestintis neoliberalios retorikos, kurioje verslus ir savimi pasitikintis vyras tapo šiuolaikinio vyriškumo emblema, individualizmas.

Ar tradicinės vyriškumo normos yra visiems vyrams, t.y. koks prieinamas yra vyriškumas šiandien? Kokios grupės, jūsų manymu, „netelpa“ į tradicinio vyriškumo sąvoką?

Į šį klausimą sudėtinga atsakyti, nes skirtingos socialinės grupės vertina skirtingą vyrišką elgesį. Pavyzdžiui, darbininkai vyrai yra pripažįstami dėl savo gebėjimo dirbti fizinį darbą; jie pabrėžia tokius vyriškumo bruožus kaip fizinė ištvermė ir fizinis bei seksualinis šaunumas. Vidurinės klasės vyrai mažiau dėmesio skiria galingam ir fiziškai ištvermingam vyro kūnui, bet sieja savo vyriškumą su asmenine atsakomybe, racionaliu pasirinkimu ir gebėjimu kontroliuoti savo gyvenimą. Šios klasės vyrų praktikos ir vertybės vyrauja šiuolaikinėse Vakarų visuomenėse, tarp jų ir Lietuvoje, t.y. jos yra normalizuojamos. Kad būtų „vertingas“ ir vertinamas, vyras turi nenuilstamai dirbti, trokšti pinigų ir kartu užsiimti pertekliniu vartojimu, nes tai yra jo kaip asmens vertės matas. Dėl to daug grupių išstumiami  iš tokio vyriškumo. Lietuvoje šios vyrų grupės vadinamos buduliais, šiukšlėmis, kaimo chroniais, pijokais, išlaikytiniais ir pašalpiniais. O kur dar gėjai, biseksualai, translyčiai ir transeksualai, kurie atsiduria už vyriškumo ribų dėl to, kad heteroseksualumas išlieka esminiu tradicinio vyriškumo bruožu.

Ar manote, kad feminizmas, moterų įgalinimas komplikuoja vyriškumą? Kodėl? Ar vyriškumas ir feminizmas traukia visuomenę į skirtingas puses?

Abejoju, ar komplikuoja. Priešingai, turėtų palengvinti vyrų gyvenimus. Kova už lygias galimybes ir teises turėtų padėti iškonstruoti lyčių vaidmenis, kurie Lietuvoje suvokiami kaip „natūralūs“ ir savaime suprantami. Problema ir ta, kad vyriškumas ir moteriškumas Lietuvoje itin stipriai natūralizuojami ir įtvirtinami kaip ryškiai opozicinės kategorijos, kurios ne tik įkalina vyrus bei moteris, bet ir cenzūruoja jų elgseną bei mąstyseną. Nepriklausomybės laikotarpiu lyčių normos ir lyčių santykiai menkai pasikeitė, pirmiausia dėl to, kad pas mus nebuvo nei radikalesnių progresyvių socialinių judėjimų, nei politinės valios. Nemažos dalies politinio ir ekonominio elito požiūris į lyčių lygybės ir apskritai lyčių klausimus labai reakcingas.

Ar galėtume teigti, kad judėjimas prieš nusistovėjusius vyriškumo standartus Lietuvoje vis dar neįgavo pagreičio? Jei taip, kodėl taip yra ir kas galėtų paskatinti šį judėjimą? Kokių žingsnių mes, kaip visuomenė, turėtume imtis, norėdami keisti žalingas vyriškumo normas?

Taip, jis neįgavo pagreičio. Mano manymu, blogiausia yra tai, kad Lietuvoje apie nusistovėjusius vyriškumo standartus diskutuojama tik jau minėtos technopatriarchalinės ir heterocentristinės sistemos ribose. Spendžiant vyriškumo ar moteriškumo problemas pamirštamas seksualumo, t. y. buvimo seksualine būtybe su skirtingais geismo objektais ir geismais, klausimas. Net feminizmas Lietuvoje yra didžiąja dalimi heteroseksistinis. Dėl to kaltas ir labai silpnas LGBTQ+ judėjimas. Trūksta queer feminizmo ir apskirtai queer kultūros, kuri tarnautų kaip laboratorija, padedanti atrasti naujas elgsenos ir mąstysenos formas. Čia aš vėl prisimenu Paulą B. Preciado. Jo manymu, norėdami pasiekti socialinių pokyčių, turime iškonstruoti hegemoninį nekropolitinį heteroseksualumą. Reikia kvestionuoti vyriškumo ir moteriškumo natūralizavimą ir susitaikyti su lyčių bei seksualumo formų daugialypumu. Privalome išmokti geisti seksualinės laisvės. Turime ne ginti, kas mes esame, t. y. vyrai ir moterys, bet išsilaisvinti nuo politinio spaudimo, kuris verčia mus priimti bei savo elgesiu atgaminti vyriškumo ir moteriškumo normas kaip neišvengiamybę.

Apie šiuolaikinį vyriškumą bus diskutuojama ir Nacionalinio žmogaus teisių forumo metu, gruodžio 10 dieną,  Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Be prof. A Tereškino diskusijoje taip pat dalyvaus kino režisierius Saulius Baradinskas, teisininkas, negalios aktyvistas Egidijus Grigonis, Lygių galimybių plėtros centro lyčių lygybės ekspertė Margarita Jankauskaitė, lyčių lygybės ekspertas, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėjas, VU lektorius Donatas Paulauskas. Diskusiją moderuos – Jūratė Juškaitė, Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė, portalo manoteises.lt redaktorė.

Visa forumo programa – ČIA.