Seimo pavasario sesija prasidėjo vos prieš dvi savaites. Tačiau net ir šio trumpo laiko pakako įžiebti ugnį, kurios visai nereikėjo.
Dar artėjant šiai Seimo sesijai pasigirdo balsų, sakančių, kad dalis žmogaus teisių klausimų, ypač lyčiai neutralios partnerystės įstatymas, neturėtų būti svarstomi. Vyksta karas Ukrainoje – ne laikas priešinti visuomenę.
Antradienį Seimas spręs, ar pritarti šiam siūlymui. Patikslinu, kad šis sprendimas – tai ne įstatymo priėmimo ar nepriėmimo klausimas. Šiuo balsavimu Seimo nariai nuspręs, ar diskutuosime apie problemą, kurios nesprendžiame jau kelis dešimtmečius.
Matyt, mažai kas nesutiks, kad priešpriešą reikia mažinti. Visi pavargome nuo nesibaigiančių diskusijų, emocijų ir pykčio. Tačiau ar pašalinant partnerystės klausimą iš darbų plano ir apsimetant, kad lyčiai neutralios partnerystės klausimo nėra, jo tikrai nebeliks? Tokia, stručio strategija – tik žibalas į ugnį. Negydoma žaizda neužgyja, ji pradeda pūliuoti ir skaudėti dar labiau. Priešingai, išgydytą žaizdą greitai pamirštame ir gyvename toliau.
Daugelis Vakarų valstybių nuėjo ilgą kelią, besimokydamos priimti visuomenės įvairovę ir suprasdamos, kad visi žmonės, nepaisant tokių bruožų kaip seksualinė orientacija ar lytinė tapatybė, turi tuos pačius poreikius: jaustis saugiai, būti priimtais, pastebėtais visuomenės nariais. Nors iki raudonio įkaitusios diskusijos nėra ir nebuvo tik Lietuvos fenomenas, tačiau daugelį Vakarų valstybių vienija vienas bruožas: priėmus žmogaus teises užtikrinančius sprendimus, kitą dieną didžioji dalis žmonių pabudo ir toliau rūpinosi savo gyvenimais ir savo problemomis.
Kitaip tariant, žmonės savo akimis pamatė, kad tai, jog homoseksualūs kaimynai gali sudaryti partnerystę, nedidina šildymo kainų ar infliacijos. O dalies politikų prognozuota sodoma ir gomora bei civilizacinė griūtis buvo paranojos apimtos vaizduotės platintas vaizdinys.
Tačiau nesprendžiant žmogaus teisių klausimų – ramybės ir susipriešinimo mažėjimo tikėtis neverta. Kodėl? Šie klausimai tos pačios lyties poroms yra apie išlikimą, bazinių poreikių, tokių kaip šeimos saugumas ir gerovė, patenkinimą. Tai ne apie vienadienes intrigas, kurios žybteli žniasklaidoje, tačiau jau kitą dieną niekam nebeįdomu, kuri politikė kurią partiją paliko ir prie kurios frakcijos prisijungė.
Partnerystės įstatymas – tai klausimas, kuris iš esmės lemia galimybę jaustis oriai. Kaip pirmajame tyrime apie tos pačios lyties šeimų gyvenimą Lietuvoje sakė vyras, kartu su savo partneriu gyvenantis 15 m., tai „tarsi kalėjime būdamas, užrakintas… teisiškai mes esam neįgalūs vienas kito atžvilgiu“.
Ar žmonės, įspausti į kampą ir neturintys kitų galimybių kaip tik priešintis ir kovoti už savo teises, nurims? Akivaizdu, kad ne. Nenurims ir susipriešinimas, nes vieni bando apsaugoti savo nepagrįstas baimes, kiti – savo realius gyvenimus ir artimuosius.
Tačiau kuo greitesnis partnerystės klausimo sprendimas – ne tik ramybės, bet taip pat ir nacionalinio saugumo reikalas.
Ne paslaptis, kad žmogaus teisių, o ypač LGBT klausimai yra tapę Putino Rusijos režimo minkštosios galios įrankiu. Nors Rusija ypač skaudžiai susiduria su demografine krize, alkoholizmu, savižudybėmis, dažnesniais nei Vakarų Europos šalyse nėštumo nutraukimais, o Putino valdomos Rusijos niekaip nepavadinsi šeimai palankia šalimi, tačiau nėra nieko, ko negalėtų pakeisti propaganda. Jau gerą dešimtmetį Rusija skatina valstybinę homofobiją ir transfobiją, o šalį pristato kaip priešpriešą supuvusiai ir mirties kultūros apimtai Europai (propagandistų vadinamai „gayropai“). Propagandos kuriamuose vaizdiniuose ši šalis rodoma kaip atsvara ištvirkusiems, dekandantiškiems Vakarams, juose Rusija – moralinis galiūnas, saugantis „tikrąsias“ vertybes.
Didžiajai daliai vakariečių tokie vaizdiniai neimponuoja. Tačiau Vidurio ir Rytų Europa – kitoks atvejis. Iki pat 1993 m. Lietuvoje homoseksualūs santykiai tarp vyrų laikyti ne tik nepriimtinais, bet ir kriminaliniu nusikaltimu. Net ir po dekriminalizacijos vengėme nuoširdžiai ir atvirai kalbėtis apie homoseksualumą, kitokią nei daugeliui įprasta lyties tapatybę.
Neigiamos mūsų visuomenės nuostatos LGBT bendruomenės atžvilgiu – ideali terpė Putino Rusijos minkštajai galiai ir galimybei būti nors kuom nors patrauklia valstybe daliai Lietuvos gyventojų. Ne paslaptis, kad su Rusijos propaganda siejami marginaliniai laikraščiai bei naujienų portalai Lietuvoje pilni homofobijos ir transfobijos. Tokia informacija – vienas būdų prisivilioti skaitytoją į savo svetaines ir pabandyti juos sudominti ir kitu turiniu. Koks jis, matyt, visi suprantame.
Tad liūdna tiesa yra tokia: kuo ilgiau delsime su tokiais seniai pribrendusiais sprendimais kaip partnerystė, tuo daugiau bus susipriešinimo, paranojos ir nesaugumo mūsų visuomenėje.
