Smurtas artimoje aplinkoje – tai esminė ir itin paplitusi visuomenės sveikatos, socialinė, lyčių nelygybės ir žmogaus teisių problema, kuri tampa dar sudėtingesnė, kai šio nusikaltimo auka yra asmuo su negalia. Ypač – moteris. Pastebima, kad smurto artimoje aplinkoje tema vis dar per retai apima pažeidžiamiausias visuomenės grupes, o tarp jų ir asmenis su negalia. Šią situaciją atspindi ir nevyriausybinių organizacijų atliekami kokybiniai tyrimai, kuriuose tiesiogiai dalyvauja žmonės su negalia, jų patirtys atskleidžia skaudžias, tačiau itin svarbias tiesas.
Moterys su negalia – nematomos smurto artimoje aplinkoje statistikoje
Lietuvoje iki šiol nėra sistemingai renkama oficiali statistika apie smurtą artimoje aplinkoje patyrusius ar smurto pavojų patiriančius asmenis pagal negalios pobūdį. Tai – viena iš esminių spragų, kurią nevyriausybinės organizacijos jau daugelį metų skatina spręsti, kviesdamos valstybę pradėti sistemingai rinkti pagal negalios pobūdį išskirstytus duomenis apie žmones su negalia visose srityse.
Egzistuojanti statistika yra skurdi, o skaičiai – per žemi, kad atspindėtų tikrovę. Mažiau nei 2 proc. – tik tiek sudaro pradėti ikiteisminiai tyrimai, kai smurtą artimoje aplinkoje patiria asmuo su negalia. Skaičius kalba pats už save. Tai neatspindi realios situacijos ir, deja, nereiškia, kad asmenys su negalia nepatiria šio pobūdžio nusikaltimų – tai tik įrodo latentiškumą. O be duomenų – nėra nei pakankamo matomumo, nei sprendimų. Statistikos trūkumas ne tik iškreipia tikrąją situaciją, bet ir gali lemti, kad moterų su negalia problemos lieka paraštėse – neanalizuojamos, neįtraukiamos į politikos formavimo procesus, neįvertinamos planuojant ir teikiant įvairias individualias pagalbos paslaugas.
Nepaisant to, tai ką matome tiek iš nacionalinio lygmens tyrimų, tiek iš tarptautinių duomenų, yra aišku – moterys su negalia patiria neproporcingai didelę smurto artimoje aplinkoje riziką. Pasauliniai skaičiai rodo, kad bent kas trečia moteris patiria smurtą artimoje aplinkoje, bet moterys su negalia – net nuo trijų iki penkių kartų dažniau nei moterys be negalios. Tai – ne atsitiktinumas, o sisteminės atskirties rezultatas. Negalios ir lyties sankirta sukuria rizikų sankaupą: dažnai moterys yra labiau izoliuotos, ekonomiškai priklausomos, joms sunkiau gauti informaciją, o institucijos – ne visada pasiruošusios atliepti jų individualių poreikių. Taip susidaro uždara erdvė, kur smurtas gali klestėti nepastebėtas ir nebaudžiamas.
Ypač pažeidžiama grupė – moterys su psichikos sveikatos sutrikimais, psichosocialine ar intelekto negalia. Ir atvirkščiai – smurtą patyrusios moterys tris kartus dažniau nei smurto nepatyrusios įgyja psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią. Šie ryšiai rodo, kad smurtas nėra tik pavienis įvykis – tai dažnai nuolatinė, pasikartojanti patirtis, kuri sugriauna sveikatą, pasitikėjimą savimi ir galimybę gyventi oriai. Ir nors psichikos sveikatos sunkumai dažnai tampa papildomu stigmatizacijos šaltiniu, jie vis dar per retai matomi kaip smurto padarinys, o ne priežastis. Tokia klaidinga ir mitais apipinta prielaida sukuria dar vieną kliūtį gauti pagalbai, pavyzdžiui, moterys su psichosocialine ar intelekto negalia neretai yra laikomos „nepatikimomis“ liudytojomis, jų žodžiais abejojama, o problemos gali būti nurašomos neva „ligai“, o ne realiai smurto situacijai.
Kodėl jos nesikreipia pagalbos?
Lietuvos negalios organizacijų forumo Moterų su negalia teisių komitetas atliko tyrimą, kurio pagrindu publikuotas ir mokslinis straipsnis tarptautiniame mokslo žurnale. Tyrimo metu buvo kalbinamos moterys su negalia, patyrusios smurtą artimoje aplinkoje. Tyrimo rezultatai atskleidė, kodėl jos dažnai lieka be pagalbos ir nepastebėtos esamų paramos sistemų. Rezultatai ne tik išryškino esmines struktūrines spragas, bet ir suteikė balsą toms, kurios dažniausiai lieka neišgirstos arba nematomos viešajame diskurse.
Viena iš priežasčių – sunkumai atpažįstant smurtą. Daugeliui moterų prireikia daug metų ir aplinkinių pagalbos, kad suvoktų, jog tai, ką patiria, yra smurtas, o ne tiesiog sunki gyvenimo aplinkybė ar įprasta kasdienybė. Smurtas dažnai įgyja subtilias, sunkiai apčiuopiamas formas – kontrolę, nuvertinimą, izoliavimą. Kai tai vyksta nuolatos, tai gali atrodyti lyg „nauja norma“. Ypač tada, kai aplinka to nepastebi ar net paskatina, pavyzdžiui, sakydama: „Na, jis bent jau tau padeda. Ką tu be jo darytum?“
Situaciją itin apsunkina galima priklausomybė nuo smurtautojo, kai šis yra pagrindinis pagalbos teikėjas, be kurio moteris negalėtų gyventi savarankiškai. Tokiais atvejais smurtas tampa ne tik psichologiniu ar fiziniu išpuoliu, bet ir priemone kontroliuoti, apriboti judėjimo laisvę ar prieigą prie pagalbos. Tai – itin sudėtinga situacija, nes valstybės teikiamų alternatyvų dažnai nėra arba jos yra sunkiai pasiekiamos, nepakankamos ar per mažai individualizuotos.
Smurtą patyrusios moterys su negalia dažnai susiduria su visuomenėje vis dar gajais aukų kaltinimo naratyvais, o jų patirtis dažnai nuvertinama ar ignoruojama. Visuomenė vis dar ieško „priežasčių“ smurtui, o ne kaltina pačius smurtautojus, pripažįstant, kad dėl šio nusikaltimo atsakomybę neša būtent jie. Be to, jei moteris turi negalią, neretai aplinkiniams kyla papildomų abejonių dėl jos gebėjimo objektyviai įvertinti situaciją ar net būti neva „tikra“ auka.
Moteris su negalia taip pat slegia dviguba stigma – tiek dėl turimos negalios, tiek dėl smurto patirties. Šios dvi stigmos viena kitą sustiprina: moterys gali bijoti būti atstumtos, pažemintos, nesuprastos – tiek artimųjų, tiek institucijų. Šias aplinkybes lydi gėda, baimė ir dažnai aplinkinių bei institucijų abejingumas. Visa tai sukuria užburtą ratą, iš kurio išeiti be tikslingos ir individualizuotos pagalbos tampa itin sudėtinga. O kai parama nepritaikyta, informacija nepasiekiama, o specialistai neturi pakankamai žinių, kaip atpažinti ar tinkamai reaguoti į smurtą prieš žmones su negalia, nutinka viena – smurtas lieka. Ir jis tęsiasi.
Kokios pagalbos reikia? Atsakymai iš pirmų lūpų
Remiantis tiek tyrimų duomenimis, tiek moterų išgyvenimais, pagalba turi būti prieinama, individualizuota, jautri traumai ir pritaikyta negalios kontekstui. Tai reiškia, kad kiekvienas pagalbos modelis turi būti lankstus ir atliepti konkrečius žmogaus poreikius. Pagalba turi būti orientuota į asmens saugumo, orumo ir autonomijos užtikrinimą. Taip pat svarbu, kad pagalbos sistema remtųsi žmogaus teisėmis grįstu požiūriu, kuris ne marginalizuotų asmenis su negalia, o įtrauktų juos kaip lygiaverčius sprendimų dalyvius ir dalyves.
Smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems ar jo pavojų patiriantiems asmenims su negalia būtina užtikrinti kompleksinę, individualizuotą ir prieinamą pagalbą, atsižvelgiant į jų individualius poreikius, negalios pobūdį bei patiriamo smurto formą. Lietuvos negalios organizacijų forumo Moterų su negalia teisių komiteto atlikto tyrimo duomenimis, moterims su negalia ypač svarbu, kad informacija apie pagalbos galimybes būtų lengvai suprantama ir lengvai pasiekiama. Ne mažiau svarbi yra emocinė parama ir atjauta, taip pat paskatinimas kreiptis pagalbos, kartu užtikrinant, kad jų kasdieniai poreikiai, kylantys dėl negalios, neliks nepastebėti ar neatliepti. Informacija turi būti pateikta tokia forma, kurią moteris gali suprasti – tai gali būti ne tik lengvai suprantama kalba, bet ir vizualiniai paaiškinimai, technologijų panaudojimas alternatyviai komunikacijai ar vertimas į gestų kalbą. Būtinas ne tik reagavimas į krizines situacijas, bet ir ilgalaikės paramos sistemos, kurios padeda žmogui atkurti gyvenimo kontrolę ir kokybę.
Smurtas prieš asmenis su negalia dažnai pasižymi specifinėmis formomis, pavyzdžiui, smurtu negalios pagrindu, kuomet gali būti manipuliuojama reikalinga asmenine pagalba, šios pagalbos teikimu arba neteikimu, pagalbinių priemonių atėmimu arba ribojimu, savavališku medikamentų dozių reguliavimu, apleidimu ar individualių poreikių ignoravimu. Be to, gali egzistuoti tiesioginė priklausomybė nuo smurtautojo, kuris neretai yra tas pats žmogus, kuris teikia asmeninę pagalbą, reikalingą kasdieniam gyvenimui. Kadangi valstybė ne visada užtikrina alternatyvų tokios pagalbos teikimą, daugelis moterų nesikreipia pagalbos. Tokiose situacijose smurtas tampa beveik neišvengiamas, nes nukentėjusioji negali pasitraukti, nes netektų būtiniausios pagalbos. Tai atskleidžia būtinybę kurti alternatyvias paramos sistemas – pavyzdžiui, valstybės finansuojamas laikinas asmeninės pagalbos paslaugas krizinėse situacijose ar tarpdisciplinines mobilias pagalbos komandas, galinčias atvykti į namus.
Norint užtikrinti tinkamą pagalbą, būtina pasirūpinti tiek fiziniu, tiek informaciniu prieinamumu visose sistemose – pradedant tiek fizinės, tiek psichikos sveikatos priežiūros ir socialinėmis paslaugomis, baigiant teisingumo sistema ir specializuota kompleksine pagalba. Tai apima tokius aspektus kaip pritaikytos fizinės erdvės (pandusai, liftai, higienos kambariai, kt.) bei informacijos pateikimas įvairiais formatais (lengvai suprantama kalba, Brailio raštu, garsiniais įrašais, raštu – SMS, gestų kalba, kt.). Svarbu ne tik teorinis prieinamumas, bet ir reali galimybė patekti į įstaigą, susisiekti su specialistais bei gauti paslaugą laiku ir tinkamai. Be to, turėtų būti įdiegti nepriklausomi kokybės kontrolės mechanizmai, kurie užtikrintų, kad visos šios priemonės ir paslaugos veikia realiame gyvenime, o ne tik dokumentuose.
Psichologinė ir emocinė pagalba turi būti teikiama specialistų, turinčių patirties dirbant su įvairią negalią turinčiais žmonėmis. Itin svarbus yra traumai jautrus požiūris, nes smurto patirtis – tai stipri trauma. Psichologinė parama turi būti pritaikyta pagal konkrečios negalios pobūdį – ar tai būtų psichosocialinė, intelekto, klausos, regos, ar kita negalia. Svarbu užtikrinti ir tęstinį emocinį palaikymą, ne tik padėti įveikti krizes. Be to, psichologai ir psichoterapeutai turėtų būti nuolat mokomi apie smurto prieš moteris su negalia ypatumus, įskaitant situacijas, kai smurtas patiriamas globos įstaigose ar net tarp pagalbą teikiančių specialistų, ne vien tik šeimos aplinkoje. Emocinis saugumas – esminis žingsnis link pasitikėjimo savimi atkūrimo.
Teisinė pagalba taip pat turi būti prieinama ir suprantamai pateikta. Gali reikėti nemokamos pagalbos kreipiantis į policiją dėl apsaugos priemonių, informacijos apie teises ir galimus veiksmus. Labai svarbu, kad smurtą patiriantieji turėtų galimybę turėti patikimą asmenį ar pagalbininką, kuris juos lydėtų viso teisinio proceso metu. Teisinio proceso prieinamumas neapsiriboja tik fizine prieiga prie institucijų – svarbu, kad visos procedūros būtų išaiškinamos suprantama kalba ir pritaikytos žmogaus suvokimo gebėjimams.
Socialinė pagalba apima, pavyzdžiui, pritaikytą laikiną apgyvendinimą – krizių centruose ar saugiose erdvėse, taip pat pagalbos koordinavimą tarp skirtingų institucijų: socialinių tarnybų, fizinės ir psichikos sveikatos priežiūros, teisėsaugos, specializuotos kompleksinės pagalbos teikėjų ir negalios bei žmogaus teisių nevyriausybinių organizacijų. Asmeninio asistento pagalba šiuo atveju gali būti gyvybiškai svarbi. Taip pat svarbu, kad būtų užtikrinta pagalba pereinamuoju laikotarpiu, pavyzdžiui, kai moteris pasitraukia iš smurtinės aplinkos, bet dar neturi alternatyvaus būsto, pajamų ar palaikančio socialinio tinklo. Tarpinstitucinis bendradarbiavimas yra būtinas – be jo, pagalbos sistema tampa fragmentuota ir neveiksminga. Tai apima aiškų veiksmų planą kiekvienam atvejui, užtikrinant, kad nė viena moteris neliktų be palaikymo nė viename žingsnyje.
Sveikatos priežiūros srityje turi būti užtikrinama medicininė ir psichikos sveikatos pagalba, atliepianti fizinio, seksualinio, ekonominio ar psichologinio smurto pasekmes. Gydytojai ir kiti specialistai turėtų būti parengti atpažinti smurto artimoje aplinkoje požymius ir tinkamai reaguoti, laikydamiesi traumai jautraus požiūrio. Taip pat labai svarbu, kad būtų prieinamos seksualinės ir reprodukcinės sveikatos paslaugos, pritaikytos moterims su negalia – tai atskira tema, kuriai taip pat Lietuvos negalios organizacijų forumo Moterų su negalia teisių komitetas yra skyręs atskirą tyrimą ir parengęs rekomendacijas.
Galiausiai būtinas visuomenės švietimas ir aplinkinių informavimas. Tai apima plačiosios visuomenės, artimųjų ir specialistų sąmoningumą apie smurto, lyties ir negalios sankirtą. Reikia skatinti pagarbą smurtą patiriančio žmogaus su negalia sprendimams, ją ar jį įgalinant veikti, bet neperimant atsakomybės. Pagarba autonomijai ir saugumo, privatumo užtikrinimas turi būti kertiniai visų veiksmų principai. Visuomenės požiūris dažnai lemia, ar nukentėjusieji nuo smurto apskritai išdrįsta kreiptis pagalbos, todėl švietimo kampanijos, empatiškas kalbėjimas viešojoje erdvėje ir įtraukianti žiniasklaida gali būti lemiami pokyčių katalizatoriai. Taip pat būtina, kad kiekviena institucija – mokykla, sveikatos priežiūros įstaiga, seniūnija – turėtų bent bazines žinias apie tai, kaip atpažinti smurto artimoje aplinkoje požymius ir kaip reaguoti.
Už kiekvienos tylos – žmogus
Ši tema nėra vien apie statistiką, teismo bylas ar paslaugų vystymą. Už kiekvieno atvejo slypi tikros istorijos – moterų su negalia, kurios nepaisant visko, bando išgyventi, ieškoti pagalbos ir būti išgirstos. Tai dažnai reiškia kasdienę kovą už savo saugumą, orumą ir galimybę gyventi be baimės. Daugelis jų susiduria su abejingumu, nepasitikėjimu ar net atvira diskriminacija, kai bando pasinaudoti teisėmis, kurios joms priklauso. Nepaisant to, jos kalba – apie tai, kas skauda, ką reiškia patirti smurtą, kai neturi, kur trauktis, ir kai pats smurtautojas kartais yra vienintelis žmogus, nuo kurio esi priklausoma fiziškai, finansiškai ar emociškai.
Turime pripažinti, kad mūsų teisinė, socialinė bei sveikatos apsauga ir smurto prevencijos sistema dar nėra pakankamai pritaikyta žmonėms su negalia. Bet tai galima keisti – pradedant nuo duomenų ir informacijos rinkimo ir atvejų atpažinimo, baigiant pagalba, kuri tikrai pasiekia tas ir tuos, kam jos labiausiai reikia. Lietuvoje jau matomi pozityvūs pokyčiai – džiugu, kad vis daugiau dėmesio skiriama sisteminiam vystymuisi. Ypač svarbu tai, kad Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai aktyviai plėtoja praktikas, skirtas atliepti žmonių su negalia individualius poreikius, o tai daro glaudžiai bendradarbiaudami su negalios nevyriausybinėmis organizacijomis. Toks bendradarbiavimas padeda kurti jautresnę, atviresnę ir įtraukiančią sistemą, kurioje kiekvienas žmogus – nepriklausomai nuo savo turimos ar neturimos negalios, lyties ar gyvenimo aplinkybių – galėtų sulaukti tinkamos pagalbos.
Smurtas nėra neišvengiamas. Tai – reiškinys, kurį galima panaikinti, bet tik tada, kai išgirstame visus balsus. Ir ypač tuos, kurie per ilgai buvo nutildyti ir likę visuomenės paraštėse. Kad tai įvyktų, būtina ne tik priimti sprendimus politikos lygmeniu, bet ir keisti kasdienę praktiką – išklausyti, tikėti, reaguoti. Tik tada visuomenė tampa tokia, kurioje kiekvienam žmogui užtikrinamas saugumas, orumas ir lygios teisės.
Kur kreiptis pagalbos?
Jei patiriate bet kokio pobūdžio smurtą, nedelsiant skambinkite 112
Specializuotos kompleksinės pagalbos centras: +370 700 55516
Savitarpio pagalbos forumas moterims, patyrusioms smurtą: www.moterysmoterims.lt
Daugiau aktualios informacijos: www.visureikalas.lt
