Bus siekiama užkirsti kelią neteisėtai lobistinei veiklai, užtikrinti teisėkūros proceso ir lobistinės veiklos viešumą ir skaidrumą – taip Lobistinės veiklos įstatymo projektą visuomenei pristatė jo iniciatoriai. „Matyt, norima geriau apsaugoti viešąjį interesą, griežčiau sureguliuoti privačių interesų įtaką politikams“, – pagalvojau.
Tačiau pasirodo, kad pažaboti norima ne tik verslo įtaką – įstatymas politikus gins ir nuo nevyriausybinių organizacijų. Jis bus taikomas ne tik komercinius interesus atstovaujantiems lobistams, bet ir pelno nesiekiančių organizacijų darbuotojams, kurių „reikšmingą pareigų dalį sudaro lobistinė veikla“.
O lobistinė veikla įstatyme – tai veiksmai, kuriais daroma įtaka politikams, pareigūnams, tarnautojams, kad būtų priimami ar nepriimami teisės aktai. Šią veiklą vykdyti galės tik užsiregistravę lobistai, pasirašę pasižadėjimą Vyriausiajai tarnybinei etikos komisijai. Neužsiregistravę ir nepasižadėję veiklos vykdyti, suprantama, negalės. Už neteisėtą lobistinę veiklą gresia bauda iki 289 eurų.
Pagal dabar galiojantį įstatymą pelno nesiekiančių organizacijų veikla nebuvo laikoma lobistine. Tokių organizacijų yra daug ir įvairių. Yra buriuotojų, medžiotojų sąjungos, įvairūs klubai. Yra nevyriausybinės viešosios naudos organizacijos (NVO), dirbančios visuomenei naudingą darbą – „Baltosios pirštinės“, kovojančios su korupcija politikoje ar „Jaunimo linija“, teikianti emocinę paramą jauniems žmonėms. Didieji susivienijimai – Lietuvos savivaldybių asociacija, Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos verslo konfederacija – taip pat yra nevalstybinės, pelno nesiekiančios organizacijos, kaip ir religinės bendrijos – Lietuvos budistų bendrija, Lietuvos vyskupų konferencija.
Įstatymo projekto rengėjai tarp šių organizacijų skirtumų nematė ir į išimčių sąrašą nė vienos kategorijos neįtraukė. Į išimtis pateko žurnalistai, referendumų, peticijų iniciatoriai, fiziniai asmenys, darbo grupių ekspertai, tačiau mes, viešosios naudos nevyriausybinė organizacija – ne.
Kilo klausimas, kodėl. Mes, žinoma, siekiame daryti įtaką politikams, kad jie nepriiminėtų žmogaus teises paminančių įstatymų, kad gerintų žmogaus teisių apsaugą taisydami įstatymų spragas. Kad nebūtų priimtas abortų draudimo įstatymas, kartu su kolegėmis iš kitų NVO ir raštus rašėme, ir pastabas teikėme, ir į Seimą ėjome, ir su Seimo nariais kalbėjomės. Ar ši mūsų veikla irgi yra lobistinė? Ar priėmus Lobistinės veiklos įstatymą mes iš NVO teisininkių virsime lobistėmis? Daugiau aiškumo įnešė, o taip pat tvirčiau save apsibrėžti padėjo praėjusią savaitę kolegų surengta diskusija „Politikos užkulisiai: ar žinome, kas Lietuvoje kuria įstatymus?“
Jos metu skambėjo žodžiai „lobizmo paslauga“, „užsakovai“, „rinkos žaidėjai“, buvo daug kalbama apie įvairių interesų grupių kovą, lobizmą kaip rizikos objektą įmonėms. Beklausant atėjo aiškus suvokimas, kad mes visgi nesame lobistės. Tai ne mūsų kalba. Mes tokiomis kategorijomis nemąstome, o ir mūsų atstovaujami „rinkos žaidėjai“ – vaikai globos įstaigose, nuo prekybos žmonėmis nukentėjusios merginos ar į Lukiškes uždaryti Afganistano pabėgėliai – ne rinkos rizikos valdymo, o kitokiomis aktualijomis gyvena.
Kai kreipėmės į Policijos departamentą, kad šis imtųsi priemonių apsaugoti artimųjų smurtą patiriančias moteris, prireikus ir keičiant įstatymą, mes iš tiesų siekėme poveikio – kad šios moterys jaustųsi saugios dėl savęs ir savo vaikų. Juk žmonių saugumas, teisė gyventi laisviems nuo smurto, pasitikėjimas teisėsauga – tai ne tik interesas, tai – viešasis gėris.
Čia ir slypi reliatyvistinių „visi lobistai“ apibrėžimų pavojus. Jie paverčia vertybes „interesais“, į vieną gretą sustato komercinį, politinį, moralinį ir religinį „interesą“, ištrina ribą tarp privačios naudos ir viešojo gėrio. Tokiais apibrėžimais primetamas pasaulio vaizdas, kuriame idėjos ir vertybės neturi reikšmės, o tiesiog vyksta įvairių interesų grupių kova dėl galios ir įtakos.
Ir „žaisti“ šios interesų grupės privalo pagal vienodas, tariamai objektyvias taisykles – štai pramonininkų konfederacija kovoja dėl geresnių verslo sąlygų savo nariams, o štai autizmą turinčių vaikų mamų asociacija kovoja, kad jų vaikams leistų kartu su visais baigti dvylika klasių ir siekti aukštojo mokslo. Mamos lobistės, matyt, irgi turės registruotis ir teikti ataskaitas, kur ėjo ir į kokias duris beldėsi, kad būtų pakeistas neteisingas Švietimo ir mokslo ministro įsakymas. Kad būtų apginta vaiko teisė į mokslą ir išsilavinimą.
Kažkas gal pasakys, kad švietimas nėra viešasis gėris. Iš tiesų, ne visi viešąjį gėrį suvokia vienodai, bet viešojo gėrio apibrėžimas yra idėjinis, vertybinis klausimas. Dėl tokių klausimų beveik niekuomet nesutaria moterų teisių, LGBT ir religinės organizacijos. Tačiau naujasis įstatymas idėjinius oponentus paverčia tiesiog skirtingas interesų grupes atstovaujančiais lobistais, kurie ne kovoja už savo įsitikinimus – kartais net ir tapatybę, o tik derasi dėl palankesnių sąlygų su politikais.
Diskusijoje kalbėta, kad visuomenėje per daug neigiamas požiūris į lobizmą, ir kad reikia tą požiūrį keisti. Prisipažinsiu, esu ir pati oponentus pavadinusi agresyviais lobistais dėl jų veiklos metodų – užkulisinių, neskaidrių. Sutinku, kad nereikia stigmatizuoti nei lobistų, nei jų atstovaujamų verslo interesų. Visuose sektoriuose yra ir sąžiningų, ir nesąžiningų žmonių. Bet gal tegu lobizmo įvaizdžiu ir rūpinasi lobistai?
Girdėjau ir mintį, kad visi, kurie siekia daryti įtaką įstatymų priėmimui, yra lobistai, ir kad „nereikia apsimetinėti“. Tai tolygu žiniasklaidai pasiūlyti nevaidinti, jog ji nėra tik verslas, ir neapsimetinėti, kad vykdo visuomenės informavimo misiją. Kažkas ir pasiūlytų. Kaip diskusijoje teigė Aušra Maldeikienė, jai juokinga, kad žurnalistai nėra lobistai. „Jie ne tik lobistai, bet dar ir labiausiai korumpuoti lobistai. Ir nepasakokit man pasakų“. Deja, kai diskusija pakrypsta link „visi jie vienodi“ retorikos, bet kokios kalbos apie misiją, idėjas ir vertybes yra tiesiog pasmerktos skambėti naiviai.
Taip, ir politika kažkam tėra verslas. Darbo partijos vadovas, buvęs Vilniaus meras – tik keli pavyzdžiai. Tačiau šį kartą Vilniuje žmonės ir rinkosi tarp verslo politikoje ir politikos politikoje. Išsirinko politiką, nes politika visų pirma ir yra apie politines idėjas, politinę moralę, viešąjį gėrį, visuomeninę naudą, o ne privačių interesų tenkinimą.
NVO taip pat privalo dirbti viešai ir atskaitingai, nesinaudoti savo ne pelno statusu siekiant asmeninės naudos, ir neapsimetinėti, kuo nėra, taip pat ir lobistais. Kad visuomenė daugiau žinotų apie NVO darbą, galima pildyti veiklos viešumo principais NVO plėtros įstatymą, tobulinti Teisėkūros pagrindų įstatymą. Šiuo metu Seimas svarsto Viešųjų įstaigų ir Asociacijų įstatymų pakeitimus, gerinančius šių organizacijų atskaitomybę. Itin patiko ne kartą diskusijoje išsakyta mintis, kad patys politikai turėtų savo iniciatyva skelbti, su kuo jie susitiko ir su kuo derino įstatymų iniciatyvas.
Bandymas sureguliuoti NVO veiklą kaip lobistinę yra ir naudingas, nes verčia ieškoti atsakymo, kas mes esame ir kas nesame. Jis taip pat rodo, kad NVO turėtų aktyviau ginti savo misiją visuomenėje – savo teisę kritikuoti valdžios institucijų darbą, vertinti politikų sprendimus, teikti pasiūlymus, garsiai kalbėti apie ydingus įstatymų projektus, ir daryti tą be išankstinio valdžios institucijų leidimo ir be rašytinių pasižadėjimų Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai.
