Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį

Sudalyvaukite apklausoje

Kviečiame pasidalinti savo nuomone trumpoje (iki 2 min.) apklausoje apie žmogaus teises Lietuvoje.

Komentaras

Vyriškumo krizė

Aurelija Auškalnytė, asmeninio archyvo nuotr.

Aurelija Auškalnytė, asmeninio archyvo nuotr.

Aurelija Auškalnytė | 2022 10 12

Kalbant apie mizoginiją, Chantal, keistas dalykas, kad nėra visiškai aišku, kas mizoginiška, o kas – ne. Pavyzdžiui, jei mane užknisa žmona, ar aš mizoginiškas? Nemanau. Tačiau ar galiu būti tikras? Nepaisant visų pastangų suprasti, aš jaučiuosi tik dar piktesnis nei anksčiau… kai laidydavau mizoginiškus juokelius – linksmai ir draugiškai. (…) Ką galiu tau pasakyti, Chantal? Nebesijaučiu savimi. Aš sutrikęs.

Ši ištrauka – iš kanadiečių filmo „Auklė“ (rež. Monia Chokri, 2022). Vėlyvą vakarą žvakių šviesoje inžinierius Sedrikas rašo laišką TV žurnalistei Šantalei, kurią pabučiavo per tiesioginę transliaciją. Socialiniuose tinkluose videoįrašas, kylant peržiūrų skaičiui, kaip magnetas pritraukė riebiausius ir gličiausius komentarus, žeminančius konkrečią žurnalistę ir visas moteris. Sedrikas neribotam laikui nušalintas nuo pareigų.

Gerai, kad apie filmą daugiau nieko nežinote. Parymokime prie Sedriko dilemos. Išmesto iš darbo už vieną nekaltą pakštelėjimą į žandą, susijaudinus po šaunių bokso varžybų. Vyro, kuriam liepiama nustoti spoksoti į krūtis, nors jos pačios jį persekioja, liūliuoja ir hipnotizuoja. Esą turinčio išmanyti menstruacijų cik­lus ir pripažinti, kad vyriškumas būna toksiškas. Jis ir taip naktį priverstas klausytis nelemto kūdikio verksmo, kai yra nusikalęs nuo apmąstymų apie mizoginiją. Žėruojančiame vakarėlyje jį atstumia ir išjuokia. Niekam jis toks nebereikalingas, neįdomus. O miške žmona pasirodo su prisegamu peniu. Griūdamas ir keldamasis Sedrikas mėgina pasprukti.

Neatsitiktinai į pagalbą pasitelkiu komediją ir palengva suku link to, kas man svarbu, – kaip turėčiau kalbėti su vyrais, kurie jaučiasi skriaudžiami feminizmo, moterų, #metoo, gyvenimo. Ypač kai skundas apkaišomas patikinimu, esą siekis atstatyti vyriškumą neturi nieko bendra su seno raugo patriarchalizmu. O visuomenė strimgalviais lekia gelbėti nuskriaustų vyrų ir pulti netikusių moterų.

Žinoma, vyrai patiria reikšmingų išbandymų. Tiesą sakant, net ir visko pertekę žmonės patiria išbandymų. Visi patiria. Bet vyrų, kaip grupės, problemų centre – kultūriniai reikalavimai pačiam vyriškumui. Pavyzdžiui, nerimas ir nesaugumas apima tuos, kurie jaučiasi neatitinkantys fizinio ar seksualinio pajėgumo standartų, todėl niekas niekada su jais neina į pasimatymus. Tai sukelia gniuždančią vienatvę ir gėdą. Antai kultūros srityje dirbantiems vyrams tenka ieškoti savų strategijų pasijausti vyriškais. Trečių gebėjimas kalbėti apie savijautą ir jausmus neišvystytas. Neretai žlugimą pagreitina psichoaktyvios medžiagos. Galiausiai vyrai gyvena trumpiau.

Šis vyriškumo paketas atkeliauja su vienu ypatingu ingredientu. Jei neatitinki kriterijų – esi boba. Būti nevyriškam reiškia būti mažiau vertingam, taigi būti prilygintam moteriai. Jei (išties) norime padėti šiems besikamuojantiems vyrukams, turime kažką daryti ir su šiuo aspektėliu. Todėl sakyti, pavyzdžiui, kad „viskas OK, tu gali išsiverkti, tai tavęs nepavers boba“, būtų iš esmės klaidingas kelias.

Nepaisant skaudžių vyrų patirčių, vyrai, kaip socia­linė grupė, turi daugiau ekonominės, socialinės, simbolinės, politinės ir t. t. galios nei moterys. Smurto griebiasi ir valdovai, ir nykiausi nelaimėliai, prisisunkę noro atgauti pažadėtąją galios ir kontrolės žemę. Vyrų smurto mastai prieš moteris išlieka šokiruojantys. Seksualinis priekabiavimas ir moterų kaltinimas dėl prievartos, įvykdytos prieš jas, tebėra kasdienis reiškinys. Tai visiškai nereiškia, kad vyrai iš prigimties smurtautojai. Gyvename kultūroje, kur vyrų gyvenimai, vyrų rūpesčiai, vyrų kūnai, vyrų patirtys ir balsas tebėra žmogiškos patirties etalonai. Kiekvienas to etalono klibinimas sukelia didžiulį visuomenės pasipiktinimą.

Visgi galia tarp vyrų paskirstyta netolygiai. Homoseksualūs, translyčiai vyrai, migrantai, romai, gyvenantieji skurde, elgesiu, išvaizda ar charakteriu neati­tinkantys įsisenėjusių vyriškumo stereotipų, dažnai patiria kitų vyrų smurtą, panašiai kaip ir daugybė moterų.

Ši realybė jau kuris laikas reflektuojama. Tai daro ir vyrai. Tuomet išties turi nuryti karčią vyriškumo sąsajų su smurtu piliulę. Labai nemalonu. Be to, tenka spręsti ir daugybę problemų, pavyzdžiui, kuriant tinkamas paslaugas nusikaltusiems vyrams, sistemingai griaunant mitą, kad vyrai yra labiau žmonės nei moterys. Visose srityse. Nuo kasdienės kalbos iki mokslinių tyrimų praktikos.

Šiame kontekste svarbus tampa kvietimas permąstyti ir pačią lyties kategoriją. Tai nėra vien teorinis pratimas. Gyvenimo audinyje randame įvairių moterų, vyrų bei žmonių, nepriskiriančių savęs nė vienai iš šių kategorijų. Lyties vainikavimas svarbiausia žmogaus tapatybe yra klaidinantis, kaip ir netolimoje praeityje rasės suabsoliutinimas apibrėžiant žmogaus asmenybę, intelektą, talentus ir vietą visuomenėje. Rasės reikšmei aiškinti pasitelkti biologiniai argumentai galiausiai subliuško. Tas pat vyksta ir su lytimi.

Su feminizmu savęs nesiejantys vyrų judėjimai atskleidžia vyriškumo krizę pasitelkdami tuos pačius statistinius faktus apie savižudybes, priklausomybes ar gyvenimo trukmę. Tačiau sprendžia ją kitaip. Tipišku atspirties tašku tampa specifinės vyrų grupės – aukštesnės vidurinės klasės, baltųjų, heteroseksualių vyrų – problemos. „Daugybei kaubojų skauda“, – prieš tris dešimtmečius konstatavo vienas iš mitopoetinio vyrų judėjimo lyderių JAV Robertas Bly’us. Pasitelkę mitus, pasakas ir poeziją judėjimo dalyviai siekė padėti vyrams atsisakyti toksiško vyriškumo. Taip! Jie ir nukalė šį terminą. Buvo siekiama reformuoti vyriškumą ugdant psichologiškai brandesnes asmenybes, nepiktnaudžiaujančias jėga.

Visgi idėjinės judėjimo nuostatos priverčia kilstelti antakį. Viena iš svarbiausių vyriškumo krizės priežasčių nurodoma, kad berniukus augina mamos. Ironiška, nes priežiūra ir rūpestis būtent nuo R. Bly’aus minimos industrinės revoliucijos sistemiškai užkrautas ant moters pečių ir nuvertintas. Iš vienų atimta galimybė lavintis, dirbti, būti savarankiškoms, netgi pabėgti nuo smurto. Kitos iki šiol dirba dvi darbo pamainas ne ką išsimiegodamos. O vyrų judėjimas iš esmės sako, kad bėda yra ne ši neteisybė, o tai, kad jos yra nepakankami geros mamos. Anot R. Bly’aus, mamų užauginti berniukai tampa neryžtingi, švelnūs ir paklusnūs moterims. Kitaip tariant – ištižę. Arba tiesiog pavirsta woody allenais. Jiems sunku tapti lyderiais versle ir politikoje. Nekeliamas klausimas, kodėl per visą XX a. visgi atsirado pakankamai vyrų lyderių, o moterų – nelabai. Kai kurie šio judėjimo atstovai nevyniodami į vatą teigė, kad vyriškumą naikina feminizmas. Pavyzdžiui, seksizmo ir vyrų smurto prieš moteris atvejų viešinimas žaloja vyrus, jų tapatybę sutepa gėda. Dėl vyrų orumo natūralu ignoruoti moterų prievartos atvejus? R. Bly’us buvo atsargesnis ir akcentavo, kad vyrų judėjimas nesikerta su moterų judėjimo tikslais. Tiesiog reikia padėti ir kaubojams. Kaip tai būdavo daroma? Susirinkę stovyklose vyrai riaumodavo liūtų balsais. Vykdavo pasakų inscenizavimas, pavyzdžiui, raganos nužudymo ritualas gelbėjant jaunamartę. Vien skaitant šiuos pavyzdžius mane ima šiurpas. Įsivaizduoju tuos kaubojus, atgavusius savo vyriškumą ir grįžtančius namo. Nenorėčiau jų sutikti.

Mitopoetinis vyrų judėjimas būtų paika istorija, tačiau jis savotiškai atgyja Lietuvoje. Prieš keletą metų gimė ir vis plečiasi vyrų saviugdos bendruomenė „Gentys“. Jos kūrėjai padeda suburti nedideles vyrų grupes, paskiria fasilitatorių, kuris lydi grupelę kelis mėnesius. Vyrai savo gentyse atranda ryšį, palaiko vienas kitą, lavina „įgūdžius: disciplinos, klausymosi, sąmoningumo, atgalinio ryšio, konfliktų valdymo, jausmų pažinimo“. Vėliau gali savarankiškai tęsti savo grupės veiklą arba dalyvauti įvairiose bendruomenėse renginiuose. Įprastai dalyvavimas mokamas, tačiau dalis genčių buvo finansuotos ir mokesčių mokėtojų pinigais per visuomenės sveikatos biurus.

Judėjimas gerokai skiriasi nuo akivaizdžių mačistinių grupių. Raginama atsiriboti nuo smurtaujančio ir buko vyriškumo, sąlyginai klibinami tam tikri lyčių stereotipai, deklaruojama, kad veikla nesikerta su moterų teisėmis. Judėjimui atstovauja gana homogeniška, iš pažiūros gana sėkmingų ir barzdas mėgstančių grupė. Visgi aš, stebėdama bendruomenės veiklą, jaučiu vis didesnę grėsmę. Vienalytės savitarpio pagalbos grupelės iš esmės yra gera metodika sprendžiant lyčių nelygybės pasekmes. Įprasta praktika yra programavimo klasės tik mergaitėms ar verslumo kursai moterims, nes dėl kultūrinio seksizmo mergaitės ir moterys mažiau linkusios imtis šių pelningų veiklų. Taip pat ir vyrų grupės, kuriose kalbama apie jausmus, gali padėti spręsti jų emocinio raštingumo spragas. Vyrai Lietuvoje nusižudo kelis kartus dažniau nei moterys, tačiau yra mažiau linkę kreiptis pagalbos, lankytis saviugdos seminaruose ar psichologių ir psichologų kabinetuose. Tačiau tik vyrams ar moterims skirtos veiklos nesprendžia lyčių nelygybės priežasčių. Taigi yra laikinos priemonės. Galutinis tikslas, kad, paskelbus programavimo būrelį, jis būtų vienodai patrauklus ir mergaitėms, ir berniukams. Apie emocijas ir vidinius patyrimus taip pat turėtų gebėti kalbėti visi.

„Gentys“ įžengia norėdamos veikti amžinai. Be to, nėra lengva išsiaiškinti, kokiomis ideologinėmis prielaidomis ar vertybėmis remiamasi. „Genčių“ bend­ruomenė decentralizuota, todėl sunku atskirti, kurie asmenys yra oficialūs judėjimo šaukliai, o kas tiesiog lankė grupeles ir reiškia savo asmeninę nuomonę. Faktus rankiojau iš pabirų pristatymų ir interviu.

Ir koks gi atsivėrė vaizdas? Pirmiausia – „Gentyse“ remiamasi griežtai dvinare lyties samprata. Pasaulį sudaro vyrai ir moterys, kurie iš esmės skiriasi vienas nuo kito biologija, psichologija ir socialinėmis patirtimis. Daug dėmesio skiriama testosteronui, kurio perdėta reikšmė, tiesą sakant, jau nuvainikuota. Minimi nepatikimi tyrimai, esą vyrų ir moterų smegenys struktūriškai skiriasi. Be to, vyriškos tapatybės centre iškeliama vyro tvirtybė. Ji kaldinama ne tik pokalbiais, bet ir ėjimu per žarijas ar vinis.

Visa kita – tarsi R. Bly’aus aidas. Teigiama, kad viešas dėmesys moterų diskriminacijos ir prievartos patirtims verčia vyrų kančią nematoma, iš jų atimama pozityvi tapatybė. Akcentuojama, kad klystkeliais nueina (suprask – smurtauja) ne visi vyrai, todėl smurtas neturėtų būti siejamas su vyriškumu kaip tokiu. Ypač pabrėžiama psichologinė žala berniukams, augantiems tik su mama. Skamba sąvokos „sveiki individai“, „sveika šeima“, vis implikuojami heteroseksualūs santykiai. Neteko pastebėti, kad būtų stengiamasi permąstyti kultūrines vyrų privilegijas, gilintis ar suprasti feminizmą, moterų patiriamą sisteminę diskriminaciją ar pripažinti, jog egzistuoja vyrų ir moterų galios disbalansas. Visa tai tarsi nesvarbu, nes moterys, anot „Genčių“ atstovų, jau ir taip gerai gyvena.

Ypač nerimą kelia, kad bendražmogiškos patirtys ar savybės pristatomos kaip išimtinai vyriškos. Pavyzdžiui, pabrėžiama, kad vyrai neišmokomi pastovėti už save ir savo poreikius, jų karingumas gėdinamas. Tačiau tik ypač mažame burbule gyvenantys vyrai gali puoselėti iliuziją, kad moterų poreikiai gniuždomi mažiau, kad kultūra negėdina jų pykčio ar karingumo išraiškų.

Tenka pastebėti, jog išlenda ir grubus moterų objektyvizavimas, seksistiniai juokeliai. Pavyzdžiui, kultūringumu nepasižyminčioje tinklalaidėje „Vėl tie patys“ aiškinant, kodėl grupės skirtos tik vyrams, „šmaikštaujama“: „…nes ne bobų reikalas, jūs galit b… žemaičių blynus kepti.“ Nugirsti galime ir tai, kad „Gentyse“ fiziškai ir emociškai sutvirtėję vyrai tiesiog „gaus daugiau p…“. Neteko pastebėti oficialių atsiprašymų ar atsiribojimų nuo minėtų pasisakymų.

Tokie pasisakymai neturėtų nuvertinti viso psichologinio darbo, kuris vyksta vyrų grupelėse. Panašu, dalyvaujantys „Gentyse“ tikrai gauna realios naudos. Savitarpio parama gydo žaizdas, nesvarbu, bendraujant su vyrais ar su moterimis. Skatinimas prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, laikytis miego ir sveiko maisto režimo, stiprinti pasitikėjimą savimi – naudinga kiekvienam žmogui. Kita vertus, įsitraukimas į kokią nors sukarintą grupuotę irgi gali turėti teigiamą psichologinį poveikį. Taigi asmeninė gerovė nebūtinai yra veiksnys, užtikrinantis, kad viena ar kita iniciatyva nėra žalinga visuomenei.

Akimirkai grįžkime prie Sedriko. Jis gyvena visuomenėje, kuri feminizmui daug atviresnė. Tad galbūt jis yra žingsniu toliau? Juk nenori atstatyti galingojo vyriškumo, yra pasirengęs atpažinti savo mizoginiją. Tačiau šalia jo – daugybę parų nemiegojusi, motinystės pareigų nualinta ir viena vargstanti partnerė. Nušvitęs Sedrikas nė kiek nekeičia savo kasdienio elgesio – nepuola rūpintis vaiku ar paklausti, ką patiria ir kaip jaučiasi žmona. Panašu, net šioks toks supratimas apie vyriškas privilegijas savaime nekeičia kasdienių praktikų. Lyčių nelygybė tebėra įsikabinusi nagais į visą mūsų gyvenimo struktūrą.

Vyriškumo judėjimams Lietuvoje, jei nori prisidėti prie vyrų problemų sprendimo, užsidaryti savo terpėje yra pavojinga. Joje per lengvai užmirštamos sisteminės ir realios nelygybės problemos. Mano ir mūsų skausmas tampa unikalus. Kitų balsų ir perspektyvų nebelieka. Lengva grįžti prie tikėjimo, kad vyrai ir moterys kilę iš skirtingų planetų. O kai manai, kad tavo planeta nuskriausta, tik laiko klausimas, kada imsi reikalauti galios pasitelkdamas prievartą. Tokios grupelės ypač pavojingos nestabiliais laikotarpiais valstybėje. Tuomet lengvai išmušami paskutiniai saugikliai ir glaudūs sambūriai radikalizuojasi. Tikiu, kad Lietuvoje spausti stabdį ir keisti kursą dar nėra vėlu. Norint tai padaryti vyrų judėjimams būtina aktyviau bendradarbiauti su moterimis, tyrinėjančiomis lyčių nelygybės apraiškas, nuolat tikrinti savo prielaidas ir prieigas.

Savaitraščio Literatūra ir menas logotipas

Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki