Skaitinys

Kodėl taip bijome lytiškumo ugdymo? (pasirašyk peticiją)

Vilma Gabrieliūtė, edukologė, VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ direktorė, jau kelerius metus  kartu su psichologais rengia lytiškumo ugdymo seminarus tėvams ir švietimo srityje dirbantiems specialistams. Dažniausiai seminaruose dalyvauja tėvai, kurie nori savo vaikus auginti kitaip, nei augino juos pačius.

Vilma Gabrieliūtė, Ievos Budzeikaitės nuotr.

Nors ne viena karta užaugo patirdama gėdą dėl visko, kas susiję su seksualumu, edukologė sako, kad šiuolaikiniai tėvai ir pedagogai supranta, jog savivertė priklauso nuo pozityvus požiūrio į savo kūną. Dalyviai ateina ieškodami atsakymų, kaip reaguoti, kai vaikas tyrinėja  save  ar laksto nuogas, arba kaip elgtis, kai auklėtiniai susiduria su seksualiniu priekabiavimu bei pornografija.

Tačiau atskirų tėvų iniciatyvos nesprendžia sisteminių problemų mokyklose – praėjusiais metais „Įvairovės ir edukacijos namų“ atliktas tyrimas parodė, kad du penktadaliai vaikų ir paauglių patyrė patyčias dėl tariamos ar tikros jų lytinės tapatybės. Vilma Gabrieliūtė tvirtina, kad dėl tokios situacijos labiausiai kalta švietimo sistema – neturint mokslu grįsto lytinio ugdymo mokyklose, nenuostabu, kad klesti  su lytiškumu susiję mitai ir patyčios.

Kodėl yra svarbus lytiškumo ugdymas?

Lytiškumas – neatsiejama kiekvieno žmogaus dalis, tiesa, Lietuvoje jis suvokiamas gana siaurai – tik kaip įrankis kurti šeimai. Specialistė sako, kad iš tikrųjų lytiškumas pirmiausia susijęs su lyčių vaidmenų, seksualinės orientacijos, intymumo, malonumo, reprodukcinės sveikatos ir svarbiausia – tapatybės klausimais: „Lytinė tapatybė apima ne tik savijautą, bet ir kasdien tam tikrai lyčiai priskiriamas normas. Dabartinė karta auga stereotipiškų lyčių vaidmenų persisunkusioje kasdienybėje, kur spaudimą patiria ir mergaitės, ir berniukai, todėl tiek daug jau pradinio amžiaus vaikų turi žemą savivertę, juos kamuoja valgymo sutrikimai,  neigiamas savo kūno vertinimas“.

Edukologė sako pastebinti, kad lyčių vaidmenys taip įsišakniję, kad netgi gana sąmoningi mokytojai dažnai jų neatpažįsta. Anot jos, kalbėdami apie tam tikras profesijas, pedagogai, kaip ir didžioji dalis visuomenės, išskirtinai vartoja vyrišką giminę, apie kai kurias – tik moterišką;  jau ikimokykliniame ugdyme nejučiomis su berniukais kalbama apie gaisrininkus, chirurgus, statymą, konstravimą, o su mergaitėmis – apie seseles, auklėtojas, gaminimą ir kruopštumo reikalaujančias veiklas. Nejaučiame, tačiau berniukus labiau drąsiname ir vertiname jų pasiekimus, mergaičių pastangas priimame kaip savaime suprantamas.

 „Lyčių vaidmenys daro įtaką moksleivių suvokimui apie savo galimybes ir gebėjimus, tad tiesiogiai nulemia jų profesinį pasirinkimą. Taip prarandame potencialias specialistes ir specialistus,  neužtikriname lygiavertiško požiūrio į abiejų lyčių atliekamą darbą, nesuteikiame galimybės vyrams pakankamai įsitraukti į vaikų priežiūrą bei rūpinimąsi buitimi“.

Kita, ne mažesnė problema – dažnai retai atpažįstamos patyčios lyties pagrindu, seksualinio priekabiavimo priskyrimas prie „įprasto bendravimo tarp lyčių“. Pedagogams nestabdant komentarų, kurie žemina merginas ar vaikinus, tai tampa kasdienio bendravimo dalimi.

„Vaikai labai greitai suvokia, ką reiškia „norma“ ir stengiasi ją atitikti. Iš tikrųjų ir berniukai, ir mergaitės turėtų būti skatinami bei giriami lavinant tiek technines, tiek socialines kompetencijas, mokant prisiimti atsakomybę už save bei puoselėjant lygiavertišką bendravimą“, – tvirtina V. Gabrieliūtė.

Kada ir ko reikia pradėti mokyti

Specialistė akcentuoja, kad nors nemažai daliai tėvų ir pedagogų kalbėjimas apie lytiškumą kelia baimę, tačiau tyla – tik žaloja vaikus, verčia gėdytis savęs ir savo kūno. Todėl, atsižvelgiant į amžiaus tarpsnius ir pagal tai pritaikant informaciją, vaikai turi būti supažindinami su žmogaus kūno pokyčiais. „Žinodami apie asmens kūno brendimą, žmogaus kūno įvairovę vaikai gali lengviau priimti save ir vykstančius pokyčius, sumažėja patyčių dėl išvaizdos mastas“, – pasakojo pašnekovė.

Anot jos, vaikai taip pat turi būti mokomi kritiškai vertinti žiniasklaidoje ir visuomenėje formuojamus „idealių“ mergaičių ir berniukų vaizdinius, kurie dažnai turi neigiamą įtaką vaikų ir paauglių kūno bei savęs matymui, taip pat žinoti apie savo kūno privatumą – niekas neturi teisės liesti jų be jų pačių sutikimo: ,,Svarbu vaikus mokyti pasakyti „ne“, aiškinti apie abipusio sutikimo svarbą. Vaikai turi gebėti atpažinti seksualinį priekabiavimą, smurtą, žinoti, kam pranešti, jei iškyla tokios problemos – pabrėžia edukologė bei prideda – taip pat jauniems žmonėms reikia saugios aplinkos, kur jie galėtų kalbėti apie tarpasmeninius santykius, suvoktų, kas yra seksualinė orientacija, gebėtų diskutuoti apie šeimos ir karjeros derinimą, lygias galimybes kuriant šeimą ir pan.“

Moksleiviai turėtų būti informuoti apie rizikingą seksualinį elgesį ir jo įtaką sveikatai, kūno higieną, saugius ir  efektyvius šeimos planavimo metodus,  teikiamas reprodukcinės sveikatos paslaugas. „Kiekvienas jaunas žmogus vieną dieną turės priimti jo gyvenimą keičiančius sprendimus, susijusius su jų lytine ir reprodukcine sveikata, tad mūsų pareiga užtikrinti, kad paaugliai ir jaunimas galėtų priimti šiuos sprendimus atsakingai“, -akcentavo pašnekovė.

Žmogaus teisės Lietuvoje – dar tik skinasi kelią

Mokyklos turėtų ugdyti, tačiau reali situacija Lietuvoje kol kas prasta: pašnekovės vardijami žmogaus teisių ir mokslinėmis žiniomis grįsti principai ne tik nediegiami, bet neretai kvestinuojamas ir jų pagristumas. Anot pašnekovės, tam labiausiai įtakos turinti Katalikų bažnyčia bei su ja siejamos organizacijos: „Bažnyčios ir su ja susijusios organizacijos aktyviai dalyvauja politikos kūrime, nors teisiškai bažnyčia yra atskirta nuo valstybės valdymo“.

V. Gabrieliūtės įsitikinimu rengiant lytiškumo ugdymo programą turėtų būti įtraukti specialistai, kurie dirba tiek žmogaus teisių, tiek įvairovės bei lytiškumo ugdymo srityse. Pasak jos, ne mažiau svarbus aspektas – ir kaip tokios programos bus įgyvendinamos: ,,Neužtenka parengti programos, reikia paruošti ir specialistus, kurie remtųsi žmogaus teisių principais, gebėtų taikyti interaktyvius metodus ir laisvai kalbėti visuomenėje vis dar ,,nepatogiomis“ temomis. Tik tokiu atveju pasieksime programos užsibrėžtų tikslų“, – reziumuoja pašnekovė.

Peticiją dėl lytinio ugdymo LR Švietimo ir mokslo ministrei pasirašyti čia.

Komentarai (1)
  1. TODĖL!

    Vaiko amžius – imitacijos amžius. Toks GAMTOS dėsnis – kad imituodami suaugusiųjų veiksmus ir reakcijas, jie ruošiasi gyvenimui. Vaikai, paaugliai NEkritiškai mėgdžioja suaugusius, nes pagal amžių to dar negeba. Paauglius kankina prasidedančios hormonų audros, jų keliamas nerimas, ieškojimas „to, pats nežinau ko“ ir autoritetų. Paauglystėje sunkiai įmanomi subalansuoti jausmai ir santykiai, ankstyvojoje paauglystėje ir draugai, ir priešai „mirtini“ – audringai draugauja berniukas su berniuku, mergaitė su mergaite (nes priešingos lyties bendraklasiai yra „durniai“), taip pat audringai vakarykštis draugas „iki mirties“ šiandien tampa mirtinu priešu.
    Štai dabar LABAI „tinkamas“ metas jiems paaiškinti, jog ir nerimas, ir draugystė su tos pačios lyties draugu yra visai ne normali jų amžiui būsena, bet kad jiems tiesiog BŪTINAS seksas, kaip visų nerimų sprendimas. Jei fiziologiškai berniukai dar negeba patys būti aktyvūs, tai PASYVIAIS gali pabūti, „pasimokyti“. To ir siekiama – brendimo proceso nerimą PAVERSTI seksualiniu nerimu. Juk dalis PRISIJAUKINTŲJŲ taip ir lieka visam gyvenimui sužalotos orientacijos.
    Ar senesnių kartų paaugliai jautė tokį nerimą? Dauguma ne! Kodėl? – Nes jiems nebuvo taip brutaliai „spaudomi taškai“, skatinantys seksualinių potroškių per ankstyvą pabudimą – viešoji erdvė nebuvo persotinta sekso temos. Taip, jautė jaunatvišką nerimą, bet jis būdavo visai kitokio pobūdžio – širdies, o ne tarpukojo lygyje. Tai yra, NEBUVO DIRBTINAI KURIAMAS SPAUDIMAS GREIČIAU PRADĖTI LYTINĮ GYVENIMĄ, juolab, KITOKĮ, nenatūralų.

    2016 06 22 / IP: 88.118.185.211


    Netinkamas komentaras?

Susiję straipsniai