Komentaras

Kokie vyrai smurtauja prieš savo žmonas, partneres, mylimąsias? Kaip juos atpažinti?

Daugiau nei dešimtmetį dirbant smurto prevencijos ir intervencijos srityje, labai dažnai susiduriu su klausimu, kas yra tie vyrai, kurie smurtauja prieš savo žmonas, partneres, mylimąsias? Koks jų psichologinis portretas, skiriamieji bruožai, kaip juos atpažinti?

Agnė Grušauskaitė, Ingridos Pociūtės nuotr.

Mano patirtis rodo, kad vyraujantis įsivaizdavimas apie smurtautoją vyrą vis dar yra labai šabloniškas, pernelyg siauras. O netiesioginis fizinis, psichologinis ar ekonominis smurtas prieš moterį nėra vertinami kaip prievarta, nusikaltimas, o tuo labiau, kaip rimtas pavojus moters psichologiniam ar fiziniam saugumui. Klaidingi įsivaizdavimai apie smurtą ir smurtautoją, autoritetų baimė apsunkina galimybes suteikti reikiamą pagalbą moteriai nesaugioje situacijoje daugelyje lygmenų: šeimos, darbovietės,  savivaldybės, policijos, medicinos, švietimo institucijose.

Į pareigūnų, bendruomenės akiratį dėl smurto artimoje aplinkoje dažniausiai pakliūna jau turintys įvairių teisinių, socialinių, finansinių problemų vyrai: menko išsilavinimo, menkų socialinių įgūdžių, bedarbiai, ar turintys tik laikinus darbus, anksčiau teisti. O kaip su išsilavinusiais, aukštą socialinį statusą, materialinį gerbūvį turinčiais vyrais? Ar jie nesmurtauja prieš savo partneres ir žmonas? Tyrimai rodo, kad vyro socialinis statusas ir/ar finansinė padėtis dar nėra pakankama garantija moteriai su juo jaustis saugiai, pripažįstamai, vertinamai. Teistų, bedarbių, turinčių finansinių problemų vyrų grupė bendruomenės bei institucijų yra labiau matoma, jų smurtinis elgesys dažniau identifikuojamas. Tačiau aukštą socialinį statusą turinčių (pvz. vadovų, teisininkų, pedagogų, gydytojų), gerai uždirbančių vyrų smurtinis elgesys dažniau ignoruojamas, dangstomas, nuvertinamas ar net romantizuojamas kaip rūpestis ar meilė. Kita vertus, tikėtina, kad socialiai pažeidžiamų moterų nusiskundimai dėl smurto dažniau pripažįstami bendruomenės, institucijų; o išsilavinusių ir/ar finansiškai apsirūpinusių moterų problemos dėl vyrų smurto žymiau rečiau priimamos kaip rimtos, keliančios grėsmę, jos rečiau susilaukia tinkamos pagalbos ir paramos.

Pernai metais buvo žiauriai nužudyta jauna moteris V. Martišiūtė. Žudiko R. Ambrozo darbdavys apie jį atsiliepia taip: „Nebuvo stiprus teisininkas, bet atrodė geros sielos – visada noriai padėdavo kitiems, patardavo, užjausdavo. Jis puikiai valdė kompiuterį, žmonėms sumontuodavo televizijos antenas. Žinojau, kad prieš penkioliką metų išsiskyrė, turėjo dukrą, ją mylėjo ir didžiavosi. Ji studijuoja neakivaizdžiai tame pačiame universitete kaip ir tėvas”. Atrodo, niekas net negalėjo įtarti tokio gero žmogaus. Kaip netikėta?  Galvoju, kad grėsmės signalai ir šioje istorije dar prieš žmogžudystę buvo „nurašyti“ ir nepakankamai įvertinti tiek pačių aukų, tiek aplinkinių.

2015 m. Emerson Dobash ir Russell Dobash  mokslinio tyrimo rezultatais  patvirtina, kad  smurtautojo prieš moterį psichosocialinis portretas labai įvairialypis[1]. Jis apima ne tik socialinių ir teisinių problemų turinčius vyrus. Mokslininkai tyrė savo žmonas ir partneres nužudžiusių vyrų bylas, kalbėjosi su pačiais žudikais. Tyrimas apėmė 866 smurtinių žmogžudysčių atvejus, įvykdytus vyrų prieš moteris JAV bei Jungtinėje Karalystėje. Autoriai teigia, kad didžioji dalis smurtininkų vyrų priklauso socialinės atskirties grupei: buvo pastovūs bedarbiai arba dirbdavo tik laikinus ir atsitiktinius darbus.  Dauguma žmogžudžių  jau turėjo kriminalinę istoriją. 76 proc. buvo bent vieną kartą teisti už įvairius nusikaltimus, 60 proc. buvo pastovūs teisės pažeidėjai, 45 proc. buvo teisti daugiau nei penkis kartus. 32 proc. buvo teisti už smurtinius nusikaltimus, 14 proc. už sunkius smurtinio nusikaltimus.  9 proc. teisti už seksualinę prievartą ne artimoje aplinkoje, 13 proc. teisti už seksualinę prievartą artimoje aplinkoje. Tačiau smurtininkų vyrų imtis neapsiribojo vien socialinių, finansinių ar/ir teisinių problemų turinčiais vyrais.  Tarp smurtininkų mažesnę, bet reikšmingą dalį sudaro  grupė vyrų, kurie neturėjo problemų įgyjant išsilavinimą, įsidarbinant, jie nebuvo teisti, juos darbdaviai ir/ar aplinkiniai apibūdino kaip gerus, patikimus, malonius žmones. Paviršutiniškai vertinant, atrodytų tai labai skirtingos vyrų imtys, nesuderinami tipažai. Tačiau ar tikrai? Emerson Dobash ir Russell Dobash  teigia, kad, nepriklausomai nuo skirtingos socialinės padėties, visi smurtininkai pasižymėjo diskrimanicinėmis, negatyviomis, šovinistinėmis nuostatomis visų moterų atžvilgiu, o ypač savo partnerės, žmonos ar mylimosios atžvilgiu. Smurtautojai moteris suvokia kaip menkesnes už vyrą, turinčias paklusti jo nurodymams, tenkinti jo norus (net neišsakytus),  seksualinius bei buitinius poreikius, ji privalo būti su juo tiek, kiek jam norisi ir likti jam ištikima, nepriklausomai nuo to, kad pats ištikimybės jai negarantuoja.  Tyrimo metu identifikuota, kad vyrai abiejose grupėse (tiek užimantys aukštesnę, tiek ir žemesnę socialinę padėtį) jau buvo smurtavę moters atžvilgiu dar prieš jų įvykdytą nužudymą, tik skyrėsi jų taikyto smurto formos. Labiau išsilavinusiųjų smurtas buvo labiau „rafinuotas“ (psichologinis, ekonominis), mažiau pastebimas visuomenėje.

Taigi žeminančios, menkinančios nuostatos moterų atžvilgiu, psichologinis, ekonominis smurtas yra vieni iš reikšmingiausių pavojaus signalų. Neleiskime, kad  vyro/ų  išorinis žavesys, socialinis prestižas ar galia būtų priedanga smurtui prieš moteris. Išdrįskime laiku, ryžtingai, jautriai ir rūpestingai reaguoti į smurto ir grėsmės signalus šeimoje, darbovietėje, gatvėje, savivaldybės institucijose, švietimo įstaigose, Seime ir kt.

[1] Emerson Dobash ir Russell Dobash. When men murder women. Oxford University Press, 2015 m.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai