Eksperto komentaras

(Ne)įkainojama kova su stigma psichiatrijoje arba „everything is possible“

Liepos Želnienės žurnalistinis tyrimas 15min.lt portale „Netradiciniai mokymai vadovams – apsimetus studentais už pinigus bendrauti su psichikos ligoniais“ turėjo sukrėsti visą psichikos sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų sistemą.

K. Levickaitė. Daliaus Naginevičiaus nuotr.

Žurnalistė aiškinosi, kokiu būdu brangių komercinių kursų, skirtų vadovams, dalyviai pateko į Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrą, Vilniaus miesto nakvynės namus ir Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namus. Apsilankymų tikslas – padėti dalyviams išeiti iš „komforto zonos“ ir ieškoti „emociškai užkrauto patyrimo“. Tokiu būdu, neva, siekiama išmokyti įmonių vadovus rasti kontaktą su bet kokiais žmonėmis, stiprinti pardavimų įgūdžius bei emocinį intelektą.

Užsuktas ciniškas verslo modeliukas, paremtas pažeidžiamų asmenų išnaudojimu ir manipuliacija siekiant komercinės naudos, sukrėtė ir vieną pristatyti nepanorusį grupės dalyvį. Pastarasis kreipėsi į žiniasklaidą pasibaisėjęs ir įžvelgęs tyčiojimąsi ir išnaudojimą, o gal net ir nusikalstamą veiklą.

Nemažiau sukrėsti turėjo ir straipsnio autorės kalbinto Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos vadovo, Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidento teiginiai, kad nieko netinkamo neįvyko – neva, mažinama asmenų, besigydančių ligoninėje, stigma. Manipuliuojant psichikos sutrikimų turinčiais asmenimis, pasinaudojant jais kaip objektais mokant vadovus naujų įgūdžių už mokestį mažinama stigma? Na, taip mano psichiatras, užimantis svarbiausias pareigas akademiniame sektoriuje ir profesinėje sąjungoje. Tikrai?

Everything is possible – mokymų organizatorių „Augimo grupių“ tinklapyje skelbiamas šūkis pranašiškas. Tokius psichiatro pasisakymus turėtų labai rimtai įvertinti universiteto ir profesinės asociacijos bendruomenės. Šiandienos Lietuvoje labai norisi to tikėtis. Pagarba besigydantiems žmonėms ir jų teisėms niekaip negalėtų būti suderinami su tokiu požiūriu, kurį nuo dabartinių etikos ir gydymo standartų skiria šimtmečiai.

XIII a. Londone įkurta Betliejaus karališkoji ligoninė. Ji pasižymėjo žiaurumu, bausmėmis ir atviromis patyčiomis, kurias patirdavo ten uždaryti psichikos sutrikimų turintys asmenys. Šios ligoninės pavadinimas dar prieš 400 metų virto bendriniu anglų kalbos žodžiu bedlam. Jis iki šiol reiškia suirutę, chaosą ir neracionalumą. Tokiame kontekste verta prisiminti, kad be kito žiauraus elgesio, bado ir kankinimų, psichikos sutrikimų turintys asmenys Betliejaus ligoninėje atlikdavo ir žmonių cirko rolę: turtingieji už pasivaikščiojimą susimokėdavo po svarą, o vidurinės klasės atstovai – po kelis šilingus.

Akivaizdu, kad toks požiūris skatina stigmą, o ne ją naikina. Norint mažinti psichikos sutrikimų turinčių asmenų atskirtį ir diskriminaciją, galima ir reikia naikinti tas nematomas sienas visuomenėje, tačiau tam yra kitokių priemonių. Vienas pavyzdys – Gyvoji biblioteka, paremta tuo, kad asmenys, turintys savitos asmeninės patirties, savanoriškai (!) ir neatlygintinai (!) sutinka atskleisti savo patirtis susidomėjusiam žmogui. Stigmą mažinti galima ir mokant apie psichikos sutrikimus bei pagalbos būdus, tačiau mūsų organizacija tikrai nepatyrė svaiginančios sėkmės siūlydama tokias paslaugas verslui. Vieno žinomo banko darbuotojos atsakymas buvo toks: „Psichikos sutrikimai… Juk tai kažkaip negražu, pas mus to nėra, mes rūpinamės savo darbuotojais, juos į patyriminius seminarus išleidžiame, jie ten ant žarijų vaikšto ir panašiai.“

Pabandykite įsivaizduoti: jūs ar jūsų artimas žmogus, patiriantis psichikos sveikatos sutrikimų, atsiduria ligoninėje, o psichiatras atveda pas jį studentu prisistatantį komercinių kursų dalyvį tam, kad jis pagerintų savo pardavimo įgūdžius. Jūsų niekas neperspėja. O jeigu ir sužinote, tai jums paaiškinama, jog tokiu būdu mažinama pacientų stigma.

Šią istorija  aptarėme su vienu lietuviu psichiatru, dirbančiu Jungtinėje Karalystėje. Man paklausus, kas šiuo atveju nutiktų jo šalyje, gydytojas susiėmęs už galvos atsakė, jog būtų pateikti milijoniniai ieškiniai dėl asmenų konfidencialumo ir privatumo pažeidimo. Šie dalykai medicinoje šventi. Ir tai susiję ne tik su psichikos sveikatos priežiūra, bet ir visa gydymo sistema, nesvarbu, ar kalbame apie onkologinį susirgimą, ar paprasčiausią gripą.

Teisės į privatumą, į asmeninį apsisprendimą kam ir kada atskleisti informaciją apie save yra kertinės. Asmenys, kurie patiria krizę dėl psichikos sutrikimų ir yra gydomi ligoninėje, ne visada žino savo teises ir atsiduria tam tikroje hierarchinėje struktūroje, kurioje gydymo sistema užima aukštesnę poziciją. Todėl egzistuoja teisiniai mechanizmai, padedantys mums, visuomenei ir specialistams užtikrinti žmogaus teises visur nepaisant ligos ar negalios. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija, prieš septynerius metus ratifikuota Lietuvoje, įtvirtina principus, kurie turėtų užkirsti kelią įvairiems žmogaus teisių pažeidimams, patiriamus asmenų, turinčių sutrikimų ar negalią. Tačiau neteko girdėti, kad šios Konvencijos principai būtų dėstomi rengiant jaunuosius gydytojus psichiatrus, juolab, praktikuojančių gydytojų kvalifikacijos kėlime.

Prieš gerą dešimtmetį organizacija „Psichikos sveikatos perspektyvos“ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre bandė diegti paciento patikėtinio programą. Jis, kaip moderniausia sostinėje ar net šalyje esanti psichiatrijos ligoninė, priėmė tokį asmenį kaip žmogaus teisių pažeidimų saugiklį. Nors Vilniaus miesto savivaldybės skiriamas projektinis finansavimas buvo fragmentiškas ir vis mažėjo, ši programa veikė nuo 2006 m. ir tęsėsi iki 2012 m.  Nepaisant stipraus programos metodinio įdirbio, paciento patikėtinio paslaugai, kaip vienam iš žmogaus teisių apsaugos mechanizmų, iki šiol nepavyko įsitvirtinti Lietuvos psichikos sveikatos priežiūroje. Nebuvo sulaukta pakankamo įstatymų leidėjų, vykdomosios valdžios atstovų bei psichiatrų profesinės grupės palankumo. Paskutiniais šios programos gyvavimo metais jai buvo skirti juokingi penki tūkstančiai litų. Pabaigoje sulaukėme aukštos savivaldybės pareigūnės skambučio, kuri pakeltu tonu aiškino, kaip mūsų žmogaus teisių saugiklis neužtikrina kvadratūros, skiriamos vienam pacientui, normos. Tiesiog nenorėta tęsti šio projekto, kuris savo esme yra paslauga, skirta padėti psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms institucijoms išvengti žmogaus teisių pažeidimų, teismų ir pan.

Taigi, everything is possible. Ir dėl to iki šiol neišsiakiname, kodėl mūsų sveikatos priežiūros sistema, būdama, viena vertus, moderni ir turinti naujausią techniką, operacines ir vaistų prieinamumą, kita vertus, dažnai šlubuoja teikiant į klientą orientuotas ir individualius poreikius atliepiančias paslaugas.

Negyvename XIII amžiuje, tad pažvelkime į šiuolaikinį psichikos sveikatos diskursą pasaulyje. Profesorius, vaikų psichiatras dr. Dainius Pūras, šiuo metu turintis svarbų Jungtinių Tautų specialiojo pranešėjo teisei į sveikatą mandatą, prieš kelias dienas paskelbė ilgai lauktą ataskaitą. Joje jis išryškino vis dar egzistuojančius žmogaus teisių pažeidimus teikiant pagalbą asmenims, turintiems psichikos sveikatos sunkumų. „Kiekvienam iš mūsų reikalinga aplinka, kurioje užtikrinama visokeriopa parama gerai psichikos sveikatai ir apskritai gerovei išlaikyti – taigi mes visi esame potencialūs psichikos sveikatos paslaugų vartotojai“, – akcentuoja prof. D. Pūras. Paradoksalu, tačiau tokie pasaulinio lygio dokumentai ir rekomendacijos neįsilieja į Lietuvos psichikos sveikatos politiką ir praktiką.

Kažkodėl įsivaizduojama, kad su psichikos sutrikimais susiduria kiti, tik ne aš. Pasaulio sveikatos organizacija vis kartoja, jog vienas iš keturių asmenų savo gyvenime patiria psichikos sutrikimą. Diagnozuotą ar nediagnozuotą, sunkų ar lengvą – būna įvairiai, bet aišku, jog pasirengimo tvarkytis su gyvenimo krizėmis ar psichikos sutrikimais mūsų šalyje labai stinga. Taip nutinka dėl tos pačios stigmos, kuri atsigręžia prieš mus pačius.

Karilė Levickaitė yra psichologė, psichikos sveikatos ir žmogaus teisių ekspertė, „Psichikos sveikatos perspektyvų“ direktorė, pirmininkaujanti nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicijai „Psichikos sveikata 2030“.

Nevyriausybinė organizacija „Psichikos sveikatos perspektyvos“, gindama viešąjį interesą, šiandien kreipėsi į generalinę prokuratūrą prašydama ištirti situaciją ir pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo LR Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pažeidimo. Pasitvirtinus straipsnyje nurodytai informacijai, įžvelgtinas pacientų su negalia išnaudojimas, žeminimas bei asmens privatumo pažeidimai organizuojant neteisėtą ūkinę-komercinę veiklą. Vadovaujantis neseniai papildytu LR Baudžiamuoju kodeksu, taip pat prašoma ištirti, ar nebuvo atlikti veiksmai, kuriais siekta suvaržyti teises ir laisves dėl negalios, bei veiksmai, skatinantys neapykantą ar kurstantys diskriminuoti negalios pagrindu. 

Komentarai (0)
Susiję straipsniai