Pamirštas jubiliejus

Valstybingumo pamatus padėjome prieš šimtą metų – vasario 16 d. Tačiau demokratijos gimimas Lietuvoje įvyko vėliau – 1918-ųjų lapkričio 2 d. Tai diena, kai buvo priimti Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai, kuriuose paskelbta, kad Lietuvos Respublikoje rinkimų teisę turės visi – ir moterys, ir vyrai be jokių tautybės, tikėjimo, turto ir, žinoma, lyties apribojimų.

Taigi Lietuvoje balsavimo teisė moterims suteikta prieš šimtą metų. Nes būtent joms, o ne vyrams dėl šios teisės dalyvauti nepriklausomos valstybės politiniame gyvenime teko kovoti. Juk nė minties nebuvo, kad pastarieji galėtų šios teisės neturėti. Galbūt dėl to šimtmečio metais valstybės vadovams pasimiršo šis jubiliejus – trispalvių fone bendros šnekos apie išorinius išnaudotojus yra paprastesnės nei konkretus kalbėjimas apie savo vidines kovas ir išbandymus.

O kova nebuvo nei lengva, nei savaime suprantama. Lietuvos valstybingumo judėjime dalyvavo tikrai daug aktyvių ir pasišventusių moterų – jų dėka 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime prabilta ir apie būtinybę siekti lygių balsavimo teisių vyrams ir moterims Lietuvoje. Tas pats siekis išsakytas ir 1917 m. Rusijos lietuvių suvažiavime Petrapilyje. Tačiau deklaracijos nevirto į greitą politinį pripažinimą: kai 1917 m. rudenį rinkta Lietuvių taryba – joje moterims vietos nebuvo.

Būtent dėl to ir vasario 16 d. signatarų nuotrauka yra tokia, kokią turime. Nuotraukos pasakojama valstybingumo radimosi istorija yra ne tik nepilna, ji iškreipusi mūsų optiką. Juk dabar ši, taip smarkiai ištiražuota nuotrauka reprezentuoja ankstyvuosius valstybingumo didvyrius ir pameta, pavyzdžiui, Feliciją Bortkevičienę, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Oną Mašiotienę, Liudą Purėnienę ar Jadvygą Chodakauskaitę-Tūbelienę.

Kai Mykolas Šleževičius, II Vyriausybės ministras pirmininkas norėjo paskirti F. Bortkevičienę – itin talentingą organizatorę ir vadybininkę – viena savo kabineto ministrių, pagrindinis pasipriešinusiųjų argumentas buvo jos lytis, kartu atsikalbinėjant, jog ne vyriausybėje, o Steigiamajame Seime klausimas dėl moterų dalyvavimo politikoje turi būti sprendžiamas. Ir bendrai, kaip pastebi istorikė Virginija Jurėnienė, to meto pagrindiniai valstybės vyrai moterims, kalbančioms apie politines teises, siūlė užsiimti humanitarine labdaringa veikla, nes esą ten „reikalingas ypatingas taktas, užuojauta ir patyrimas“ (cit. iš Virginijos Jūrėnienės straipsnio „Lietuvos moterų judėjimas XIX a. pabaigoje XX a. Viduryje“).  Tad neabejotinai, dalis visuomenės bei politinio elito tikrai nebuvo nei „pribrendę“, nei „pasiruošę“.

Tačiau nacionalinės valstybės kūrimas atkaklių aktyvisčių ir aktyvistų dėka jau buvo susietas su demokratinės valstybės kūrimu – kitoks sprendimas jau galbūt buvo nebeįmanomas. Išorinis kontekstas sprendimui irgi buvo palankus – maždaug tuopat metu tokie pat sprendimai buvo padaryti Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje,  Austrijoje. Tuo tarpu moterims JAV, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje ar Šveicarijoje teko laukti ilgiau. Neabejotinai tai, kad buvo kuriama nauja valstybė padėjo – draudimus daug sunkiau panaikinti, nei jų neįvesti. Tai, beje, dar viena nuolatinė pamoka mūsų XXI amžiaus demokratijai. Tad pasaulinis Zeitgeist irgi buvo palankus tiek spausti, tiek apsispręsti.

Tad 1920 m. Steigiamojo seimo rinkimuose moterys ir dalyvavo, ir kandidatavo, penkios jų pateko į Seimą, o iš viso Steigiamajame Seime besikeičiant jo nariams dirbo aštuonios. Steigiamojo Seimo pirmajam posėdžiui pirmininkavo G.Petkevičaitė-Bitė, sekretore jis pasirinko O.Muraškaitę-Račiukaitienę – vieną jauniausių Seimo narių. Tai buvo graži simbolinė diena ir neįprastas vaizdas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, anot Kazio Griniaus, „pasaulinė sensacija“. Norėdami pasidžiaugti Lietuvos pažangumu mes ir dabar mėgstame prisiminti šį faktą.

Tačiau reikia prisiminti ir tai, kad po to proginio posėdžio moterų svarbiausiuose valstybės postuose nei Seime, nei Vyriausybėje neatsirado. Kitame, 1923 m. Seime, jų liko jau tik trys, dar vėlesniuose – keturios, o paskutiniajame, išrinktame 1936 m. – nė vienos. Po perversmo prezidento postą užėmęs Antanas Smetona viename iš moterų kongresų jau aiškino, kad „ne politikoje ir viešame gyvenime didysis moterų pašaukimas. Šeimos židinyje pasireiškia šviesi ir įvairi moters galybė“ (cit. Iš ten pat). Tautiniam autoritarizmui moterys buvo reikalingos tik kaip motinos ir namų šeimininkės.

Būtent dėl to lapkričio 2 d. yra išskirtinė proga – tai ne tik diena, kai moterys Lietuvoje gavo teisę balsuoti, tai kartu ir diena, kuri primena, kad apie savo turimas teises būtina nuolat galvoti ir būti pasirengus jas ginti, kad demokratija nėra vien tik Konstitucijos tekstas, bet ir kasdienė veikla ir įsitraukimas tam, kad viskas, kas joje užrašyta, būtų praktikuojama ir su tuo gyvenama.

Galbūt dėl to balsavimo teisių šimtmetis ir nėra valstybės lygiu minimas, nes tada tektų kalbėti ne tik apie gražią ir sėkmingą istorijos dalį, bet ir apie Lietuvos dabartį, apie savo poziciją lyčių lygybės klausimu, gal reikėtų net ištarti žodį „feminizmas“. Tada reiktų pamatyti Lietuvą, kurioje kovą su smurtu lyties pagrindu gali nutildyti bažnyčia, kurioje bijomasi seksualinio švietimo, kurioje vis dar galima baimintis abortų draudimo, ir kurioje leidžiami vadovėliai apie moteriškus ir vyriškus darbus ir daiktus.

Pasidžiaugti, beje, taip pat būtų kuo – bet panašu, kad nesinorėjo ir apie tai pagalvoti.

Dovilė Jakniūnaitė yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė.