Nors lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė nustatė pažeidimą, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) neskuba keisti moksleivius su negalia diskriminuojančios tvarkos.
Viceministras Arūnas Plikšnys teigia, kad esama švietimo sistema užtikrina negalią turinčių asmenų teises. Tačiau A. Skardžiuvienė ir Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas prof. Jonas Ruškus pabrėžia, jog ši sistema yra ydinga ir laužo tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus.
Išmetami „už borto“
Pagal teisės aktus (kuriuos keisti siūlo kontrolierė), moksleivis, dėl savo negalios besimokantis pagal pagrindinio ugdymo individualizuotą programą, neįgyja pagrindinio išsilavinimo. Tai reškia, kad vėliau jis negali mokytis gimnazijoje, dalyje profesinio ugdymo programų, stoti į universitetą ar kolegiją.
Pabaigę šią programą moksleiviai gali mokytis profesinių įgūdžių, tačiau jų galimybės yra ribotos ir nelygiavertės jaunuolių be negalios atžvilgiu. Jie (arba jų tėvai, globėjai) gali rinktis socialinių įgūdžių ugdymo programą. Pagal ją asmenys ugdomi specialiose grupėse, o įgytos žinios nėra tapačios nei pagrindiniam, nei viduriniam išsilavinimui. Jaunuoliai, turintys nežymius intelekto sutrikimus, gali mokytis profesinėse mokyklose pagal II kvalifikacinio lygio profesinio rengimo programas (kartu su kitais). Mokiniai, kurių negalia sunkesnė, gali lavintis specialiose grupėse.
Tokia tvarka pažeidžia JT neįgaliųjų teisių konvenciją, kurią Lietuva ratifikavo jau prieš dešimtmetį. Šiame dokumente įtvirtinta valstybių pareiga asmenims su negalia užtikrinti lygiateisį įtraukųjį pradinį, pagrindinį išsilavinimą, lygias galimybes gauti profesinį mokymą, kad visi negalią turintys vaikai mokytųsi ne atskirtyje, specialiosiose įstaigose, o bendrojo ugdymo sistemoje drauge su visais vaikais. Žvelgiant plačiau, esama Lietuvos švietimo sistema iš esmės neatitinka šios nuostatos.
A. Skardžiuvienė primena, kad konvencijoje apibrėžta įtraukaus švietimo koncepcija numato lanksčias mokymo programas bei mokymo ir mokymosi metodus, pritaikytus atsižvelgiant į skirtingus jaunuolių gabumus, poreikius bei mokymosi stilius. „Formalus vaikų su negalia įtraukimas į bendrojo lavinimo klases ar profesinio rengimo grupes nėra įtrauktis, jei kartu nėra įgyvendinami struktūriniai pokyčiai. Pavyzdžiui, nepritaikius ugdymo strategijų bei metodų, moksleiviai su intelekto negalia neturi galimybių išnaudoti tikrojo savo potencialo“, – sako kontrolierė.
ŠMSM argumentuoja, kad galimybės mokytis priklauso ne nuo jaunuolių negalios, bet jų įgytų gebėjimų ir pasirengimo tęsti mokymąsi pagal pasirinktą aukštesnio lygmens programą. Tačiau prof. J. Ruškus atkreipia dėmesį, kad toks požiūris praktikoje neveikia. Žmonių su intelekto negalia gebėjimai nėra tinkamai ugdomi. „Kai sakoma „žmogus neturi gebėjimų“, kyla klausimas, o kas padaryta, kad asmenų su negalia gebėjimams ugdyti būtų tinkamai pritaikytos bendrojo bei profesinio ugdymo mokymosi programos? Mūsų sistema, orientuota į akademinių gebėjimų testus ir brandos egzaminus, yra labai nelanksti. Lietuvos švietimo sistema yra diskriminacinė, nes sudaro kliūtis negalią turintiems vaikams ugdytis lygiai su visais kitais vaikais, be to, nėra nei įstatymo, nei strategijos, nei programos, kuri užtikrintų įtraukų ir kokybišką ugdymą negalią turintiems vaikams. Pagal individualizuotą programą besimokantys vaikai vėliau neatitinka Lietuvos kvalifikacijų sistemos, todėl, vadovaujantis labai formaliomis ir nelanksčiomis kvalifikacijų procedūromis, jie atsiduria už švietimo sistemos borto, kitaip tariant, patiria diskriminaciją dėl savo negalios“, – sako profesorius. Anot jo, būtina, kaip jau daroma kitose šalyse, kurti ne ribojančią ir diskriminuojančią, o mokymąsi visą gyvenimą skatinančią kvalifikacijų sistemą.
Išeičių tikrai yra
Pagrindinis dalykas, kurį akcentuoja ir A.Skardžiuvienė, ir prof. J. Ruškus – ne mokiniai turi prisitaikyti prie švietimo sistemos, bet sistema turi prisitaikyti prie skirtingų mokinių, įskaitant ir turinčių negalią, tinkamai pritaikant mokymosi sąlygas.
Vaikai ir jaunuoliai, kuriems nustatyti specialieji ugdymosi poreikiai, yra labai įvairūs, todėl vienas standartas, pagal kurį nustatomos jų galimybės toliau mokytis, iš esmės panaikina asmenų galimybę rinktis. „Moksleiviams, besimokiusiems pagal pagrindinio ugdymo individualizuotą programą, neturėtų būti atimama galimybė įgyti pagrindinį ir vidurinį išsilavinimą. Jie galėtų laikyti egzaminus, kurie patikrintų jų žinias ir leistų likti vidurinio ugdymo sistemoje“, – vieną iš pakeitimų siūlo lygių galimybių kontrolierė.
Kalbant apie asmenis su sutrikusiu intelektu, pasak prof. Ruškaus, Lietuvos švietimo sistemoje reikėtų užtikrinti jos „pralaidumą“. T. y., jaunuoliams su sunkia negalia pašalinti institucines ir administracines kliūtis bei sudaryti sąlygas patekti į jų galimybes atitinkantį profesinį rengimą, vėliau – ir į darbo rinką. „Mokymosi visą gyvenimą koncepcija turėtų būti vertinama ir per negalios perspektyvą – kad vaikai, vėliau tampantys paaugliais ir jaunuoliais, galėtų įgyti tam tikrus įgūdžius. Niekas nesako, jog jie privalo mokytis programavimo, bet žmonės su intelekto negalia gali labai sėkmingai dirbti įvairius kitus darbus. Ir tam reikia pritaikyti profesinio rengimo programas“, – teigia JT Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas.
Kaip pavyzdį jis pateikia viešojo maitinimo sektorių. Restorane „Pirmas blynas“ dirba darbdavio apmokyti darbuotojai su intelekto negalia. Pritaikius profesinio rengimo programas, ir kiti asmenys su negalia galėtų oriai dirbti įvairius jų gebėjimus atitinkančius darbus.
„Daugelyje Europos šalių yra ikiprofesinės programos, kai bendrojo lavinimo mokyklos bendradarbiauja su profesinėmis mokyklomis. Mokiniai su intelekto negalia sistemiškai pereidinėja į profesinį rengimą – mažėja specifinių akademinių dalykų ir kartu ugdomi įgūdžiai dirbti viešojo maitinimo, aptarnavimo, gėlininkystės ir kitose srityse“, – pasakoja prof. J. Ruškus, pridurdamas, kad ne tik programos, bet ir nacionalinė kvalifikacijų sistema turėtų būti pritaikyta žmonėms su negalia.
Abu pašnekovai sutinka, kad reikėtų pertvarkyti Lietuvos švietimo sistemą padarant ją tikrai įtraukią. Pradėti būtų galima ir iš Švietimo įstatymo pašalinus nuostatą, jog mokykla gali nepriimti negalią turinčio mokinio. Įstatymu valstybė turėtų užtikrinti negalią turinčių vaikų nediskriminavimą ir įteisinti tinkamą sąlygų pritaikymą visiems vaikams mokytis kartu. Taip ŠMSM ir kiti švietimo sistemos atstovai būtų labiau suinteresuoti siekti sisteminių pokyčių tiek bendrojo, tiek profesinio ugdymo srityse.
