Birželį išdalyti Nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimai. Metų proveržio kategorijoje lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė apdovanojimą įteikė iniciatyvai, kurios savanoriai vienišiems vaikams ligoninėse teikia emocinę paramą.
Vos per keletą metų organizacija „Niekieno vaikai“ išsiplėtė į 5 miestus, taip jau padėdama vaikams devyniose ligoninėse. Alternatyvų Lietuvoje neturinti savanorystė, anot iniciatyvos vadovės Ievos Šuipės, ne tik padeda įveikti mažųjų vienatvę, bet kartu buria ir atsidavusių savanorių bendruomenę.
Palaikymo ženklas
Iniciatyvos „Niekieno vaikai“ kūrėjai apdovanoti už parodytą rūpestį ir teikiamą pagalbą vienišiems vaikams. 2019 metų pabaigoje „Niekieno vaikai“ gavo ir LRT apdovanojimą „Metų pokyčio“ nominacijoje. I. Šuipė teigia, kad šie įvertinimai tapo paskatinimu, parodžiusiu, kiek daug visuomenės paramos sulaukia organizacijos darbas.
„Tai yra didžiulis palaikymas, kuris svarbus, nes būtent dėl žmonių palaikymo mes galime tęsti savo veiklą. Kai tas palaikymas toks didelis, mes galime sėkmingiau siekti savo tikslų. Lengviau galime bendradarbiauti su ligoninėmis, sėkmingiau vykdyti plėtrą bendradarbiaujant su kitomis institucijomis, besirūpinančiomis vaikų gerove“, – pastebi ji.
I. Šuipė sako pati palaikanti visas apdovanojimams nominuotas iniciatyvas, kurias išvydo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ir Nacionalinio lygybės ir įvairovės forumo organizuotos iškilmingos jų įteikimo ceremonijos metu. „Šaunu matyti, kad Lietuva auga, keičiasi žmonių požiūris. Mes nebesame tokie konservatyvūs žmonių įvairovės atžvilgiu, pripažįstame tiek lyčių, tiek tautų, tiek religijų lygybę. Šie apdovanojimai tokį požiūrį skatina ir stumia visuomenę į priekį“, – įsitikinusi „Niekieno vaikų“ vadovė.
Budėjimai – ne kritika
„Niekieno vaikų“ savanorystės idėja gimė ligoninėse matant vienišus vaikus, atvežtus iš globos įstaigų ar paimtus iš nesaugios namų aplinkos. Savanoriai pasikeisdami budi prie vaiko jį ramindami, palaikydami, žaisdami ar apkabindami sunkiomis akimirkomis.
Prieš keletą metų pradėjusios mąstyti, kaip turėtų atrodyti tokia paslauga, iniciatyvos autorės neieškojo, iš ko galėtų pasiskolinti modelį – jos pačios sugalvojo, kaip tai įgyvendinti. Tiesa, besteigiant organizaciją paaiškėjo, kad Baltarusijos ligoninėse yra specialūs darbuotojai, pasamdyti tam, kad leistų laiką su vienišais vaikais. Vėliau I. Šuipė atsitiktinai sužinojo, kad panaši savanorystė vykdoma ir Ispanijoje. Taigi, nors Lietuvoje tokio pobūdžio organizacijų nėra, pasaulyje panašių pavyzdžių esama.
Ieva Šuipė ir Agneta Skardžiuvienė, Martyno Ambrazo nuotr.
„Niekieno vaikų“ vadovė neslepia, kad iniciatyvos pavadinimas kartais supykdydavo aplinkinius žmones. „Kaip jūs niekieno vaikais galite vadinti tuos vaikučius, jie gi yra kažkieno“, – pasipiktinę klausdavo pašaliniai. „Tada kildavo kitas klausimas – o kur yra tas „kažkas“ kieno tie vaikai, vieni verkiantys nuo ryto iki vakaro, arba jau nebeverkiantys, pripratę, kad prie jų niekas neprieina…“ – kalba I. Šuipė. Jos vadovaujama organizacija būtent ir siekia, kad tie vaikai, kurie tarsi yra „niekieno“, taptų „mūsų“.
Vos pradėjusios veiklą, iniciatyvos atstovės, atėjusios į ligonines tartis dėl bendradarbiavimo, sulaukdavo skepticizmo. „Administracija teigdavo, kad yra žaidimų kambariai, rezidentai, darbuotojai, kurie vaikams padeda. Na, bet realybė vis tik rodo, kad to neužtenka. Vaikams, ypač mažiems, nepakanka, kad kažkas pas juos ateitų keletą kartų per dieną. Vaikams reikia, jog kažkas nuolat būtų šalia, teiktų pagalbą, paramą, bendrautų tada, kai jiems kyla toks poreikis“, – paaiškina I. Šuipė. Ji labai pagarbiai atsiliepia apie slaugos darbuotojus, dirbančius vaikų ligoninėse – jie vaikus valgydina, vysto bei atlieka visas kitas būtinas procedūras. Tačiau įsisukę į darbus jie paprasčiausiai neturi laiko, kurį galėtų skirti vienišų vaikų emociniams poreikiams. „Mes neateinam nei jų darbo dirbti, nei jų kritikuoti. Mes ateiname siekdami užpildyti spragą, kuri atsiranda ligoninės darbuotojams neturint galimybių nuolat būti prie vienišų vaikų“, – sako „Niekieno vaikų“ vadovė.
Anot jos, ligoninės personalo žmonės tikrai greitai įsitikina, jog savanoriai, leidžiantys laiką su vaikais, sukuria didelę pridėtinę vertę ne tik patiems pacientams, bet ir darbuotojams. „Yra buvęs tikrai ne vienas džiugus atvejis, kai man lankantis ligoninėje skyriaus slaugytoja sako: „Kaip dabar gerai, kai jūs esat. Praeini palatą, kurioje guli vieniši vaikai, ir širdies nebeskauda. Anksčiau, turėdavai 15–20 laisvų minučių, užeidavai pabūti. Bet kas iš to, kai greitai vėl turi išeiti, nes visas vaikų skyrius laukia procedūrų? Per tas 15 minučių vaiką tik suerzini ir paskui vėl palieki.“ – apie girdėtus įspūdžius pasakojo I. Šuipė. Dabar, kai vienišas vaikas praktiškai iš viso nelieka vienas, ramu ir visam personalui – ir fiziologiniai, ir emociniai jo poreikiai yra patenkinami.
„Niekieno vaikų“ komanda kartais išgirsta ir nuogąstavimų, kad prie šilumos ir rūpesčio, gauto ligoninėje, pripratusiam vaikui bus sunku grįžti į savo gyvenimą už sveikatos priežiūros įstaigos ribų. Tad galbūt nevertėtų taip trikdyti jų realybės. Į tokius pasvarstymus I. Šuipė atsako, jog net ir trumpas emocinio palaikymo laikas gali turėti teigiamos įtakos vaiko vystymuisi. „Tariausi su psichologais, vaiko raidos ekspertais, kurie patvirtinto faktą, kad vaiko raidoje kiekviena diena yra svarbi. Net ir kelios dienos, ką jau kalbėti apie savaites ar mėnesius, to pozityvaus santykio gali turėti ir dažnai turi įtakos tolimesniam vaiko gyvenimui. O jei net ir nekuriame didelės naudos, tai bent jau apsaugome vaiką nuo žalos. Įsivaizduokite, ką reiškia vienumoje praleisti savaitę, gal net kelis mėnesius… Suaugusį žmogų tai stipriai paveiktų, ką jau kalbėti apie vaiką“, – savanorių veiklą komentuoja psichologės išsilavinimą turinti I. Šuipė.
Nelengva savanorystė
Šiuo metu „Niekieno vaikai“ veikia penkiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Juose organizacija vienija daugiau nei 200 savanorių. Visi jie pereina atranką, gauna mokymus. Pastarieji yra būtini, kadangi aplinkybės, kuriomis veikia savanoriai, ne visada būna lengvos.
„Kartais savanoriai ateina galvodami, kad nueis pas meilės ir šilumos išsiilgusius vaikučius, pabus porą valandų, paskaitys knygutę, paglostys galvytę ir išsiskirs abu laimingi. Tačiau realybė yra visai kitokia. Taip, tie vaikai išsiilgę ryšio, labai laukia mūsų savanorių, bet vaikai yra vaikai. Jie yra visokie, kartais dūksta, bando ribas. Dažniausiai mes susiduriame su vaikais, gyvenančiais labai sudėtingomis aplinkybėmis. Tai vaikai, turintys raidos sutrikimų (intelekto ar fiziologinių), vaikai paimti iš nesaugios aplinkos, tad savanoriams tenka matyti tą vaiko nepriežiūrą, apleistumą. Jie susiduria su skaudžia vaiko realybe, kurios iš esmės negali pakeisti“, – savanorių budėjimų specifiką apibūdina I. Šuipė.
Nepaisant to, iniciatyva „Niekieno vaikai“ savanorių stokos nejaučia. Žmonės noriai registruojasi, laukia atrankų, o esami savanoriai labai džiaugiasi savo veikla. I. Šuipė yra girdėjusi ne vieno savanorio pasakojimą, kaip jie atėjo savanoriauti tikėdamiesi pasidalyti savo meile ir šiluma, tačiau prisipažino gavę daugiau nei davę. Jie įgyja neįkainojamos patirties, jaučia augantys kaip asmenybės, džiaugiasi vaikų grįžtamuoju ryšiu, bendruomeniškumo jausmu.
Savanoriais gali tapti asmenys, sulaukę pilnametystės. Nors organizacija netaiko nei amžiaus, nei lyties apribojimų, didžiąją jų dalį sudaro 30–60 metų amžiaus moterys. Kiekviename mieste yra bent po vieną savanorį vyrą, bet, kaip teigia I. Šuipė, jų norėtųsi pritraukti daugiau. „Savanoriai vyrai yra labai svarbūs berniukams, prie kurių budime. Retai kada tie vaikai yra matę tokį pozityvų vyro vaidmenį. Todėl vyrus stengiamės labiau priskirti prie berniukų, kad jie turėtų elgesio modelį, kuriuo galėtų sekti“, – sako I. Šuipė.
Norėdami sužinoti apie savanorystės iniciatyvoje „Niekieno vaikai“ galimybes susisiekite su organizacijos komanda.
Šis tekstas yra Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų 2019 dalis. Apdovanojimus organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su Nacionaliniu lygybės ir įvairovės forumu.
Šiemet apdovanojimus rėmė AB „Swedbank“, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Atviros Lietuvos fondas, Britų taryba, Europos socialinis fondas, Norvegijos ambasada Lietuvoje, UAB „Rimi Lietuva“, AB „Telia Lietuva“. Organizaciniai partneriai – AB „Lietuvos geležinkeliai“.
