Šiandien turime naujų galimybių atkreipti dėmesį į psichikos sveikatos svarbą ir į būtinybę psichikos sveikatą saugoti ne bet kaip, o veiksmingais šiuolaikiškais būdais.
Šioje srityje Lietuva turi stipriai pasitempti, kad lygiuotųsi į geriausias pasaulio praktikas. COVID-19 pandemija ir jos pamokos galėtų būti proga seniai reikalingam proveržiui šioje srityje. To proveržio vis vien reikės, o krizės būna gera proga imtis būtinų permainų.
Psichikos sveikata yra lygiai taip pat svarbi visuomenei ir kiekvienam žmogui, kaip ir fizinė sveikata. Nėra geros sveikatos be geros psichikos (emocinės) sveikatos.
Visuomenės psichikos sveikatą ir emocinę gerovę visų pirma lemia tai, ar sveika yra aplinka, kurioje žmonės gyvena, bręsta, mokosi, dirba, ilsisi, gydosi. Ši aplinka, o ją lemia santykių tarp žmonių kokybė, ar tai būtų šeimoje, mokykloje, gydymo įstaigoje, darbo vietoje, bendruomenėje, ar apskritai valstybės politikoje – turi būti apsaugota nuo nelygybės, neteisybės, bet kokio smurto ir diskriminacijos bet kokiu pagrindu. Tenka apgailestauti, kad ligšiolinėje Lietuvos sveikatos politikoje į paraštes lieka nustumtas šiuolaikine žmogaus teisių samprata grįstas sprendimų priėmimo būdas, ir dėl to, išradinėjant lietuviškus dviračius, dažnai pasiklystama tarp trijų medžių.
Visuomenės psichikos sveikatą, gerą ar prastą, lemia ne psichikos ligonių skaičius, o visų visuomenės narių ir santykių tarp tų narių būklė. Dažnai lyginamės (kaip, pavyzdžiui, COVID-19 pandemijos sukurtame kontekste) su kitais kraštais ir sakome ar girdime – esą jų kitoks mentalitetas, jie išmokę bendrauti atsakingai ir su pasitikėjimu, jų nereikia moralizuoti ar bauginti didelėmis baudomis ar kitaip sukeliant baimę ir paniką. Tai gal būtų gerai kad Lietuvoje pagaliau susitartume – kad laikas nustoti gydyti visuomenę tuo, nuo ko ji yra susirgusi, ir imtis pagaliau kurti tokią visuomenę, kuri grįsta pasitikėjimu, tarpusavio pagarba, o ne smurto ir bejėgystės kultūra. Visa tai ir būtų plačiąja prasme visuomenės psichikos sveikatos stiprinimas. Nėra geresnės „vakcinos“ saugant emocinę sveikatą už pagarbą kiekvieno žmogaus orumui ir teisėms.
Geros psichikos sveikatos ir emocinės gerovės stiprinimas turi prasidėti nuo ankstyvos vaikystės, padedant tėvams sveikai, be smurto auginti vaikus ir užtikrinti visapusiškai sveiką jų raidą. Po to seka kiti vienodai svarbūs amžiaus tarpsniai, tokie kaip oraus gyvenimo užtikrinimas senatvėje.
Tai čia yra prevencijos pusė, kuri yra labai svarbi, ir kurioje Lietuvos laukia daug neatliktų namų darbų. Turime pripažinti, kad iki šiol mūsų valstybėje buvo per daug priešinimosi geriausiems pasaulio ir Europos pavyzdžiams, veiksmingoms tarptautinių organizacijų rekomendacijoms.
Dabar aptarkime kitą svarbią dalį – kas ir kaip turi padėti vaikams ir suaugusiems, kurie turi lengvų ar sunkesnių psichikos sveikatos problemų ar sutrikimų. Šie žmonės turi teisę į kokybišką pagalbą, bet tai turi vykti dažniausiai ne psichiatrijos įstaigose ir netgi ne psichotropiniai vaistai turi būti tos pagalbos esmė. Labai dažnai iki šiol tokia pagalba Lietuvoje nėra prieinama, ir per pandemiją ir iki jos.
Deja, Lietuva, paveldėjusi prieš 30 metų labai vulgariai medikalizuotą psichikos sveikatos sistemą, iki šiol iš esmės tęsia tas pačias tradicijas ir gali, netgi per dosniai, pasiūlyti tris tradicinius dalykus – psichotropinius medikamentus, psichiatrijos stacionarą ir nuolatinę globos įstaigą. Inovacijoms sistema yra alergiška, kaip ir paslaugų teikėjams, kai jie atstovauja NVO sektoriui bei privačiai iniciatyvai, o ne „savoms“ įstaigoms. Dar pridursiu liūdną tradiciją, kad Lietuvos psichikos sveikatos sistemos veiksmingumas nėra niekaip prižiūrimas, o nepriklausomų ekspertų atliktos analizės bei rekomendacijos ignoruojamos.
Apie tai kalbu COVID-19 kontekste štai kodėl. Kai klausiama – o ką daryti su psichikos sveikata dabar, per pandemiją, bendra rekomendacija būtų imtis permainų mažinant dideles spragas ir netolygumus. Blogiausias sprendimas būtų nieko nepakeitus, nukreipti naujas lėšas į vis tą pačią neefektyvią sistemą bei jos grandis, skatinančias stigmą ir atskirtį. Laikas atsakingai įvertinti, kas ir kodėl neveikia, ir imti šalinti spragas bei netolygumus šioje svarbioje sistemoje.
Pandemijos sukelta situacija – kai dabar dar aiškiau, kad ne vaistais reikia gydyti daugumą žmonių, kurie jaučiasi prastai, ir kad pavojinga tęsti investicijas į dideles nuolatinės globos įstaigas – turėtų mums padėti ryžtis seniai laukiamoms permainoms.
Lyginant su dauguma ES valstybių ir kitomis gerą socialinės ir ekonominės geroves lygį pasiekusiomis valstybėmis, Lietuva:
a) turi ženkliai prastesnius vaikų ir suaugusiųjų psichikos sveikatos ir emocinės gerovės rodiklius;
b) turi psichikos sveikatos priežiūros sistemą, kuri neatitinka šiuolaikinių mokslo žiniomis ir žmogaus teisių principais grįstų standartų.
Lietuvai būtinas proveržis, apimantis visus psichikos sveikatos politikos komponentus, nuo veiksmingos prevencijos iki institucinės globos ir perteklinės medikalizacijos atsisakymo.
Istoriškai susiklostė, kad Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros sistema turi daug spragų ir netolygumų, kuriuos būtina pašalinti, o ne, kaip buvo iki šiol – dangstyti. Kadangi į pagalbos teikimą kitaip negu psichotropiniais vaistais Lietuvos sveikatos sistemoje niekada nebuvo žiūrima rimtai. Bet kokios nemedikamentinės paslaugos iki šiol lieka neprieinamos dauguma žmonių, nes jos nėra adekvačiai kompensuojamos. Šias ir kitas spragas užpildo perteklinis ir todėl dažnai tampantis žalingu gydymas vaistais, per dažnos hospitalizacijos psichiatrijos stacionaruose ir vis dar labai paplitusi nuolatinė institucinė globa.
COVID-19 pandemija tik dar labiau išgrynina minėtas sistemines problemas ir būtinybę jas spręsti iš esmės. Pirma, būtina stiprinti galimybę vaikams ir suaugusiems, esant psichikos sveikatos problemoms ir sutrikimams, gauti kokybišką ir ne vien medikamentinę pagalbą. Šiai pagalbai teikti, atitinkamai kompensuojant, reikėtų pasitelkti privačiai praktikuojančius specialistus ir daug geros patirties turinčias nevyriausybines organizacijas.
Antra, būtina užkirsti kelią besitęsiančiam lengva ranka žmonių nukreipimui į nuolatinės globos įstaigas. Šiose totalitarinės sistemos mums paliktose diskriminaciją ir atskirtį įtvirtinančiose įstaigose yra visam gyvenimui uždaryta virš 6000 žmonių, ir dar nemažai yra nuolat į jas (tampančias užkrato židiniais) nukreipiama. Vien tai yra sisteminės nesėkmės rodiklis, bet sistemos dalyviams niekas iš valdžios iki šiol nepasakė, kokių rodiklių sistemos dalyviai turi siekti.
Apibendrindamas, noriu priminti, kad ydinga psichikos sveikatos apsaugos sistema mums brangiai kainuoja, ir ne tik prisidėdama prie likimų luošinimo, bet ir prie to, kad netenkama daug gyvybių. COVID-19 pandemija yra rimtas iššūkis, ir aišku, kad yra svarbu apsaugoti žmonių sveikatą ir gyvybes nuo šios ligos. Bet būtų gerai bent mažą dalį tokio dėmesio ir tokių lėšų skirti kitai epidemijai, kuriai mes abejingi jau daug metų. Tai prastos emocinės sveikatos, emocinio neraštingumo, save ir kitus naikinančio elgesio epidemija.
Dėl jos – dėl vadinamų mirčių dėl išorinių priežasčių (savižudybės ir kitos savinaikos nulemtos mirtys) ilgą laiką po Nepriklausomybės atkūrimo mirdavo apie 4000 žmonių kasmet, o dabar miršta, ir šiemet vėl bus panašiai kaip kurį laika vyksta kasmet – mirs virš 2000 žmonių. Ir tik tada, kai adekvačiai reaguosime ir į šią užsitęsusią epidemiją, galėsime vieni kitiems pasakyti, kad mums iš tikrųjų svarbi kiekvieno žmogaus sveikata ir gyvybė, nerūšiuojant pagal priežastis. Tai ir būtų modernios sveikatos politikos esmė.
Ši publikacija parengta vykdant projektą „Tvari parama žmogaus teisėms per advokaciją ir švietimą“, finansuojamą Europos ekonominės erdvės (EEE) ir Norvegijos finansiniai mechanizmų. Jos pagrindu darytas pranešimas per Lietuvos Respublikos Seime vykusią plenarinę diskusiją „COVID19 antroji banga, kaip Lietuva pasirengusi ją atlaikyti: problemos ir pasiūlymai“ 2020 m. lapkričio 5 d.
