Lietuvos negalios organizacijų forumas užima reikšmingą vietą šalies judėjimo už žmonių su negalia teises istorijoje. Analizuodami du organizacijos veiklos dešimtmečius, matome, kaip negalią turintys žmonės išsivaduoja iš jiems primesto „ligonių“, „invalidų“ ar „išlaikytinių“ vaidmens, atpažįsta ir priešinasi juos nugalinantiems sprendimams, siekia lygių teisių ir galimybių gyventi savarankiškai. LNF gyvavimo laikotarpis ir vykdomos veiklos sutampa su bendruomenei svarbių teisės aktų priėmimu, tarptautinių direktyvų atneštais įpareigojimais ir jų stebėsena, laimėtomis bylomis, palankiai išspręstais skundais, bandymais įgyvendinti esmines reformas, pozityviais visuomenės nuomonės ir požiūrio į negalią pokyčiais.
2001-iaisiais įkurta, siekiant derinti skirtingų negalios grupių interesus ir vieningai keisti žmonių, turinčių negalią, padėtį Lietuvoje, per du dešimtmečius asociacija nuėjo ilgą ieškojimų, bandymų, suklupimų ir laimėjimų kelią. Būta įvairių etapų, bet šiandien galime džiaugtis, kad Lietuvos negalios organizacijų forumas yra vienas pagrindinių valstybės institucijų partnerių ir ekspertų negalios politikos klausimais.
Mūsų stiprybė, be abejonės, yra asociacijos nariai, didelę patirtį sukaupusios ir arčiausiai savo žmonių esančios skirtingoms negalios grupėms atstovaujančios organizacijos. Taip pat per ilgą laiką sukurtos partnerystės su kitomis Lietuvos ir tarptautinėmis žmogaus teisių organizacijomis, valstybės institucijomis, negalią turinčių žmonių teisių aktyvistais. Be viso šio tinklo šiandien negalėtume džiaugtis pasiekimais, kuriuos norime prisiminti minėdami 20-ies metų sukaktį.
Kontekstas, kuriame skirtingų negalios organizacijų atstovams gimė idėja burtis į vieną asociaciją, turi mažai ką bendro su šiandienos situacija. Tuomet Lietuva dar nepriklausė Europos Sąjungai, nebuvo sukurta Neįgaliųjų teisių konvencija, neegzistavo bendri negalios teisių standartai. Kitaip nei šiandien, buvo visiškai įprasta negalios politikos sprendimus priimti be žmonių su negalia atstovų, o dėmesys žiniasklaidoje apsiribodavo sveikatos rubrikų žinutėmis. Negalią turinčiųjų ir jų šeimų atskirtis daug kam atrodė kaip medicininio kūno defekto, „karmos“, o ne sisteminės diskriminacijos pasekmė.
Šiandien mes vis dar kovojame su praktikomis ir nuostatomis, kurios primena anuos laikus, tačiau dabar turime daug daugiau įrankių ir gerokai stipresnę bendruomenę.
Vis dar per daug vaikų mokosi specialiosiose ugdymo įstaigose ar net namuose, bet jau priimtas teisės aktas, draudžiantis mokykloms atsisakyti vaiko dėl negalios. Vis dar gerokai per aukštas žmonių, turinčių negalią, nedarbo lygis ir per dažnas jų siuntimas į segreguotas įmones, bet jau matome iniciatyvų ir paslaugų, kurios padeda negalią turintiems žmonėms tvariai įsidarbinti atviroje darbo rinkoje. Vis dar per daug žmonių su negalia gyvena globos įstaigose, bet jau pradėta deinstitucionalizacijos reforma. Vis dar per daug mus supančios aplinkos sukelia kliūtis, bet prieinamumas pagaliau kyla į prioritetų viršų. Vis dar per dažnai pažeidžiamos įstatymais garantuotos žmonių su negalia teisės daugybėje gyvenimo sričių, bet jau yra palankiai išspręstų skundų ir laimėtų bylų, kurios padeda efektyviai keisti mūsų visų nuostatas, o su jomis ir kasdienybę.
Vienus procesus mes galėjome tik stebėti ir palaikyti, bet dažniausiai reikėjo dalyvauti, inicijuoti, priminti, įsiprašyti, konsultuoti, taisyti, kritikuoti, skųstis, net bylinėtis. Daryti viską, kas įprasta nevyriausybinėms organizacijoms. Tačiau praėjus dviem dešimtmečiams galiu džiaugtis, kad mes esame išklausomi, daug dažniau nei anksčiau išgirstami ir pagaliau vadinami partneriais, o ne tais, kurie „ir vėl kažko reikalauja“ arba „ir vėl kažkuo nepatenkinti“. Svarbus įvertinimas – nuosekliai augantis norinčių jungtis organizacijų skaičius. Tai leidžia derinti interesus, mokytis vieniems iš kitų ir visiems drauge stiprinti žmonių su negalia balsą.
Dėkoju visiems, kurie prisidėjo prie mūsų darbų. Net ir tiems, kurie savo neveiklumu skatino kovoti, reikalauti, ieškoti partnerių ir keisti tai, kaip suprantame ir tvarkome mūsų visų bendrą buvimą.
