Gyvename ne tik savo kūne, bet ir prote, arba kitaip – psichikoje. Ši, lygiai kaip ir kūnas, nuolatos svyruoja sveikatos-nesveikatos švytuoklėje. Ir nors kiekvienas žmogus turi absoliučią teisę į savo sveikatos būklės privatumą, nes jo kūnas – ir psichika – priklauso tik jam pačiam, o ne kitiems ir jokiu būdu ne valdžios institucijoms, pradėję atviriau kalbėtis apie psichikos sveikatą visi tik laimėtume. Psichikos sveikata neturėtų būti apipinta gėdos ir kaltės jausmais, psichikos sveikatos sunkumų ar sutrikimų patiriantys žmonės neturėtų būti nurašomi į šeimos ir visuomenės paraštes. Kaip to pasiekti?
Apie psichikos sveikatą, nesveikatą, žmogaus teisių ir socialinį kontekstą pasakoja nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ projektų vadovė ir ekspertė Ugnė Grigaitė.
Kodėl reikia tokios organizacijos kaip „Psichikos sveikatos perspektyvos“
„Psichikos sveikatos perspektyvos“ (PSP) yra 2000 m. įkurta nevyriausybinė, pelno nesiekianti organizacija. Organizacija veikia psichikos sveikatos, negalios ir žmogaus teisių srityje tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje – pagal vystomojo bendradarbiavimo projektus. Remiantis mūsų atliktais tyrimais bei žmogaus teisių stebėsena, vykdome visuomenės švietimo ir sąmoningumo didinimo veiklas bei advokaciją, dalyvaujame psichikos sveikatos ir negalios politikos formavime, vedame mokymus specialistams bei kitoms grupėms.
PSP unikali tuo, kad visada vadovaujamės žmogaus teisių principais ir jomis grįstu požiūriu tiek į negalią, tiek į psichikos sveikatą. Deja, šioje srityje tai ganėtinai pamiršta dimensija, nes dažniausiai remiamasi fiziniu-biologiniu požiūriu, t. y. vadinamuoju medicininiu modeliu. Bet mes žiūrime per žmogaus teisių prizmę: juk psichikos sveikata yra žmogaus teisė! Visi turime ir psichikos sveikatą, ir teisę į ją, tačiau, deja, psichikos sveikatos sutrikimų turintys žmonės patiria įvairiausių žmogaus teisių pažeidimų – pažeidžiama jų teisė į darbą, švietimą, teisė gyventi bendruomenėje, nebūti atskirtyje, nebūti diskriminuojamiems. Lietuvoje tikrai daug organizacijų dirba tiek negalios, tiek psichikos sveikatos srityje, bet nebūtinai tiesiogiai tai sieja su žmogaus teisėmis.
Kuo daugiau, kuo dažniau, kuo garsiau
Vis dar yra daug stigmos kalbant apie psichikos sveikatą, dažnos diskriminacijos apraiškos. Todėl psichikos sveikata yra tema, kuria reikia kalbėti kuo daugiau, kuo dažniau ir kuo garsiau. Per gyvenimą visi 100 procentų patiriame psichikos sveikatos sunkumų. O psichikos sveikatos sutrikimų, Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, patiria bent vienas iš keturių žmonių pasaulyje – tačiau, žinoma, oficiali statistika neatskleidžia tikrųjų skaičių.
Drįstu teigti, kad apie psichikos sveikatą kalbama nepakankamai, tai vis dar ganėtinai tabu tema tiek viešajame diskurse, tiek asmeniniuose ratuose, kur nėra įprasta ir priimtina apie tai kalbėtis atvirai, be jokių baimių ir teisimo iš kitų. Bet ji liečia kiekvieną, todėl psichikos sveikatą reikėtų priimti kaip mūsų visų kasdienybę. Vietoj to, dabar susidaro įspūdis, kad yra „jie“ – tie su sutrikimais, ir „mes“, kurie jų „neturim“. To rezultatas – atskirtis, stigma, nepriėmimas ir diskriminacija, nors iš tiesų kiekvienas iš mūsų kažkuriuo gyvenimo metu gali patirti psichikos sveikatos sutrikimų.
Andrew Neel nuotr. (Pexels)
Socialinė dimensija
Skirstymas į „mus“ ir „juos“ kyla iš medicininio požiūrio, teigiančio, kad egzistuoja biologiniai ar neurologiniai sutrikimai, kuriuos reikia gydyti. Tai pateikiama kaip paties individo problema – esą jį reikia išgydyti, jei nepavyksta – nurašyti. Tačiau psichikos sveikatą veikia ne tik biologiniai, bet ir psichologiniai bei socialiniai faktoriai. Vadinamoji psichosocialinė negalia gali atsirasti tuomet, kai vidinė būsena sąveikauja su išorinėmis galiomis ir socialiniais veiksniais, tokiais kaip požiūris, visuomenės reiškiniai, smurtas ar skurdas. Būtent todėl mes kalbame apie psichosocialinę negalią ir visų patiriamus psichikos sveikatos sunkumus – visai kitą dimensiją šalia biologinių, genetinių, neurologinių aspektų.
Anksčiau tai buvo vadinama psichikos negalia, o JT Žmonių su negalia teisių konvencijoje, kurią Lietuva ratifikavo 2010 m., įtvirtintas naujas požiūris, teigiantis, kad negalia kyla ne tik iš pačio žmogaus sutrikimų, bet ir iš tų sutrikimų sąveikavimo su išorinėmis kliūtimis. Jei kliūčių nebūtų, nebūtų ir negalios, arba, jei tas kliūtis įmanoma pašalinti, žmogus gali gyventi pilnavertį gyvenimą nepaisant tam tikrų jo psichikos sveikatos simptomų ar sutrikimų. Tad tai nebėra kažkas, ką neva reikia išgydyti, o labiau kiekvieno žmogaus atsigavimo kelias.
Vystant šią teoriją vienas iš argumentų buvo vadinamasis socialinis negalios modelis, kilęs iš pačių žmonių su negalia. Jie teigė, kad būtina patraukti kliūtis, kurios priklauso ne nuo žmogaus vidinės būsenos, o nuo išorės. Pvz., fizinės kliūtys – laiptai žmogui, kuris juda vežimėliu, ar informacinės kliūtys, tokios kaip tekstas mažu šriftu ir technine kalba žmogui su intelekto negalia – užtektų jį tinkamai pritaikyti, ir žmogus viską suprastų be jokios pagalbos iš šono. Tokios kliūtys sudaro socialinę aplinką, tad socialinis negalios modelis atkreipia dėmesį, kad negalia yra konstruktas: tai nėra tik individuali problema; tai ir socialinė problema, kuri išsispręs išsprendus socialines problemas. Tai akivaizdu ir žinant, kad psichikos sveikata labai priklauso nuo skurdo lygio. Skurde gyvenantys žmonės žymiai labiau rizikuoja patirti psichikos sveikatos sutrikimų. Jų sumažėtų išsprendus skurdo problemą.
Kuo skiriasi sunkumai ir sutrikimai?
Psichikos sveikatos sunkumų patiriame visi, tai yra kasdienė gyvenimo dalis. Į tai įeina ir mūsų savijauta patyrus nesėkmes, kai kuriam laikui tampa sunku funkcionuoti, kaip esam įpratę; jie gali būti ir netekčių, gedėjimo pasekmė. Tai sunkumai, kurių patiriam visi ir kurie kartais būna, kartais ne: jie ateina ir praeina. Visa tai – natūrali psichikos sveikatos spektro dalis. Juk kiekvienas esame kažkur tame plačiame spektre. Psichikos sveikata nėra gera arba bloga – ji yra visokia ir keičiasi priklausomai nuo įvairiausių įtakų ir vidinių būsenų.
Dėl psichikos sveikatos sutrikimų galima daug diskutuoti, nes medicininis modelis remiasi diagnozėmis, o mes stengiamės su jomis elgtis atsargiai. Sutrikimą apibrėžiu kaip lygmenį, kai artėjama prie negalios – žmogus kažko nebegali, jam per sunku, sunkumų lygis daug didesnis nei įprastai ir tęsiasi ilgesnį laiką, žmogui reikia pagalbos iš išorės arba aplinkos pokyčių, kad arba išmoktų gyventi su savo sutrikimu, arba atsigautų ir viskas su laiku praeitų. Tad vieno tikslaus apibrėžimo nėra, skirtingose pasaulio vietose žmonės įvairiai apibūdina, kas yra sutrikimas, o kas ne. Tai reliatyvu: vienam kažkas jau yra sutrikimas, kitam galbūt ne, nes žmonės skirtingai reaguoja. Be to, diagnozė nebūtinai yra lygu sutrikimui, o sutrikimas nebūtinai lygus diagnozei: aš galiu turėti sutrikimą, bet nesikreipus į psichiatrą ir negavus diagnozės, sutrikimo „oficialiai“ neturėsiu, nors jį kasdien jausiu. Ir atvirkščiai. Tai labai individualūs dalykai, skirtingi kiekvienam žmogui.
Prieš dešimtmetį keliaudama po Indiją vykdžiau tyrimą. Viename miestelyje besikalbant su studentais, kalba pasisuko apie psichikos sveikatos sutrikimus, kuriuos jie vadina piktųjų dvasių apsėdimu arba kažkuo, kas nepaaiškinama medicininiais terminais. Sakau jiems: pas mus Vakaruose toks dalykas vadinamas depresija. Jie atsako: „Aha, taip sako jūsų gydytojai. Mes galvojam kitaip.“ Man staiga viskas susisuko: o ką aš iš tiesų žinau? Ir Vakaruose šioje srityje daug kas nėra žinoma, psichikos sveikatos sutrikimo neįmanoma tiksliai išmatuoti jokiais tyrimais. Todėl egzistuoja teorijos. Vakaruose turim vieną teoriją, kuri remiasi medicina, o pvz. Indijoje žmonės tai dažnai suvokia kaip dvasinį lygmenį, išorinius gerųjų-piktųjų dvasių žaidimus ir pan.
Terminologijos svarba
Dažnai ir darbe, ir gyvenime pataisau žmonių kalbą arba atkreipiu dėmesį, kad tam tikras jų vartojamas terminas yra atgyvenęs ir nebetinkamas. Neretai žmonės įsižeidžia ir net supyksta: „Juk nieko blogo nenorėjau, tiesiog taip sakoma, mes taip pripratę.“ Bet juk kiekvienas žodis ar terminas ne tik velka paskui save šydą, iš kur jis kilęs ir ką reiškė, kai buvo pradėtas vartoti, bet ir ką jis reiškia šiandien. Galbūt įžeisti nenorima, bet įžeidi žinutė išsiunčiama. Pavyzdžiui, schizofrenijos diagnozę turintį žmogų pavadinti šižofreniku – tai sutapatinti jį su diagnoze; taip žmogus yra nebe žmogus, o tiesiog „šizofrenikas“ – kad ir ką tai bereikštų. Be to, šis žodis paskui save tempia daug neigiamų stereotipų. Ir nors galbūt neturėta to omenyje, bet tai de facto egzistuoja ir gali žmogų įžeisti, stiprinti stigmą visuomenėje bei neigiamus stereotipus.
Žodžiai vis dėlto turi reikšmę ir todėl manau, kad svarbu jautriai į juos žiūrėti ir stengtis kiek įmanoma keisti pasenusius, atgyvenusius, neigiamų konotacijų kupinus žodžius į naujus. Su kolegėmis PSP neseniai parengėme leidinį „Žodžiai yra svarbūs – kaip etiškai kalbėti ir rašyti apie psichikos sveikatą“ – kviečiu susipažinti ir pasinaudoti jame pateiktais patarimais.
Psichikos sveikatos perspektyvos iliustr.
Baltarusijoje
Per 20 savo gyvavimo metų PSP vykdė nemažai vystomojo bendradarbiavimo projektų – pvz. Tadžikistane, Sakartvele ir kitur. Tiek Baltarusijoje, tiek Ukrainoje projektai psichikos sveikatos ir negalios srityje buvo susiję su JT Žmonių su negalia teisių konvencijos įgyvendinimu. Kai pradėjom dirbti Baltarusijoje, ši konvencija ten dar nebuvo ratifikuota, bet projekto eigoje ją ratifikavo. Mums tai buvo vienas džiugių momentų. Kartu su vietiniais partneriais stengiamės, kad tose šalyse – kaip ir Lietuvoje, kur dirbame su ta pačia problema – atsirastų alternatyvios paslaugos bendruomenėse, kad žmonės su psichikos sveikatos sutrikimais ir negalia nebebūtų segreguojami globos įstaigose, kurios yra didelės ir nužmoginančios.
Vienas pavyzdys iš Baltarusijos gerai iliustruoja, kad projektų su užsieniu metu ne tik vieni iš kitų mokomės, bet ir atsiveria naujų perspektyvų tiek mums, tiek partneriams. Kartą su jais tarėmės, jog reikėtų ir Baltarusijoje įkurti NVO ir ekspertų koaliciją, kokia jau veikia Lietuvoje ir siekia pokyčių psichikos sveikatos sistemoje. Mums žodis „koalicija“ yra įprastas, o partneriai sako: „Na ne, šitas žodis valdžiai nepaeis, Baltarusijoje mes jokių koalicijų nekursim“. Jie sutiko, jog formatas geras ir organizacijoms reikia bendradarbiauti, bet tas žodis juos labai nukratė. Pakeitėme jį „tinklu“, „bendradarbiavimo grupe“.
Tokių smulkmenų būna daug, todėl labai vertiname vietinių partnerių darbą ir indėlį. Vystomojo bendradarbiavimo projektuose mes, PSP, labiau atliekame koordinatorių vaidmenį: galime patarti, prisidėti, patys pasimokyti, bet didžiuosius darbus nuveikia vietiniai partneriai, kurie geriausiai žino, ko labiausiai reikia ir kaip tai pasiekti.
Apie kaltinimus raganavimu
Prieš beveik dešimt metų sumaniau pusmetį pakeliauti po Indiją ir Nepalą. Prieš išvykstant artimas mano ir mano vyro draugas Gary’is Foxcroftas paprašė, kad stebėtume, gal užmatysime ar nugirsime apie žmonių kaltinimą raganavimu. Jis pats daug metų Nigerijoje dirbo su raganavimu apkaltintais vaikais, kurie yra izoliuojami nuo visuomenės, žalojami, žudomi. Vėliau suprato, kad kaltinimo raganavimu problema yra gana globali, tai vyksta daugelyje pasaulio kraštų, tik skirtingomis formomis. Tas jo prašymas visiškai pakreipė mūsų kelionę.
Nepale pradėjau ilgametį tyrimą, kurio metu vykdėme interviu su raganavimu apkaltintomis ir smurtą bei kankinimus dėl to patyrusiomis moterimis, teisininkais, nevyriausybininkais, valdžios institucijų atstovais, kitomis visuomenės grupėmis. Tyrimo pagrindu Nepale lankiausi du kartus, bandydama geriau suprasti problemą ir šią smurto prieš moteris rūšį, iš kur ji kyla, kokios jos priežastys. Už galimybę vykti tęsti tyrimo antrą kartą esu dėkinga Vystomojo bendradarbiavimo platformai, kurios nariai esame su PSP. Mūsų tyrimo rezultatai, tikiu, padėjo ir vietiniams partneriams bei aktyvistams Nepale, kovojantiems su šia problema. Tačiau yra dar labai daug neištyrinėtų dalykų. Ypač svarbu būtų išsiaiškinti daugiau apie psichikos sveikatos ir negalios aspektą, kuris taip pat turi vaidmenį kaltinimo raganavimu fenomene. Pavyzdžiui, jei moteris turi psichikos sveikatos sutrikimų, ji gali būti apkaltinta raganavimu; jei sutrikimų turi kitas bendruomenės narys, moteris gali būti apkaltinta jį „užbūrusi“. Tad jei turėsiu galimybę grįžti, norėčiau labiau į tai pasigilinti.
Visuomenei naudingos valandos – ir metai
Mano pačios kelias į psichikos sveikatos sritį prasidėjo prieš maždaug dvidešimt metų, kai buvau vienuoliktoje klasėje. Tuomet mums, moksleiviams, reikėjo atlikti tam tikrą skaičių visuomenei naudingų valandų. Kas ėjo grėbti lapų kapinėse, o aš pasirinkau savanoriauti žmonių su intelekto negalia dienos centre „Šviesa“ Užupyje. Ten pirmąkart gyvenime susidūriau su žmonėmis, turinčiais intelekto negalią. Pasijutau atradus savo vietą. Man buvo labai gera ten dirbti, pažinti žmones su šia negalia, leisti su jais laiką. Tiek daug iš jų išmokau. Po mokyklos baigimo išvykau į Angliją studijuoti socialinio darbo, ten irgi dirbau su intelekto negalią turinčiais žmonėmis. Ir per profesines, ir asmenines patirtis dar labiau susidomėjau psichikos sveikatos tema. Grįžus į Lietuvą atsirado galimybė įsidarbinti PSP – šioje organizacijoje dirbu jau daugiau kaip aštuonerius metus.
Pokalbio įrašas: https://www.youtube.com/watch?v=gwrXT_04bgQ
