Nuo rugsėjo Lietuvoje startuoja įtraukusis ugdymas – mokyklos ir darželiai į klases ir grupes priims ir specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Nors kai kuriems tai gali atrodyti nemenkas iššūkis, tačiau patirties su įtrauktimi turintys pedagogai bei specialistai pabrėžia – toks ugdymas naudingas visiems, bei siūlo konkrečių priemonių, kaip užtikrinti, kad kiti mokiniai empatiškai priimtų vaikus, turinčius specialiųjų poreikių.
Teks mokytis, bet tai – tobulėjimo kelias
Nuo rugsėjo – pokytis. Jis panaikins galimybę darželiams ir mokykloms atsisakyti priimti vaikus su specialiaisiais poreikiais. Vadinasi, į klases gali sugužėti ir įvairių poreikių bei negalių turintys mokiniai.
Klasė, asociatyvi unsplash.com nuotr.
Nepaisant to, pedagogų bendruomenėje atsiranda nerimaujančių. Kaip pasakojo Vilniaus Fabijoniškių gimnazijos pradinių klasių mokytoja Laima Dešukaitė, pedagogai jaudinasi dėl resursų – materialiųjų ir žmogiškųjų. Jie nerimauja, ar turės užtektinai laiko, pagalbos, mokymosi priemonių, kad galėtų tinkamai dirbti su įvairių gebėjimų ir poreikių turinčiais mokiniais. Jie jaučia, kad bus reikalinga nuolatinė parama iš mokyklos vadovybės ir specialistų, tokių kaip specialiųjų pedagogų, logopedų ar psichologų. Kai kurie baiminasi ir to, kad jiems trūksta žinių, patirties dirbant su tokiais vaikais.
Laima Dešukaitė, asmeninio archyvo nuotr.
„Baimės dažniausiai kyla iš nežinomybės ir nepasitikėjimo savo gebėjimais. Mokant 25 mokinius, tarp jų būna ne vienas vaikas su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, o ir sutrikimai bei sunkumai neretai būna visiškai skirtingi. Mokytojai turi rasti balansą tarp individualizavimo ir visos klasės pažangos užtikrinimo“, – teigė ji.
L. Dešukaitei yra tekę ir iki šiol tenka dirbti su spec. poreikių turinčiais vaikais. Ji pripažino, kad pirmaisiais metais buvo nelengva, mokytoja nežinojo, ką daryti, kaip padėti tokiems vaikams. Tuomet ji daug skaitė, ieškojo atsakymų, bet juos dažniausiai rasdavo klasėje, kasdien iškilusiose situacijose. Pagelbėjo ir kiti mokykloje esantys specialistai.
Dabar ji patirties jau turi ir į įtraukųjį ugdymą žvelgia kitomis akimis – tai tapo ir jos pačios būdu tobulėti.
„Kuo ilgiau dirbu, tuo labiau matau, kad jie ne klasę keičia, bet mane joje. Jaučiuosi lankstesnė ir įvairiapusiškesnė, plačiau galiu apimti įvairias situacijas, jose randu daugiau galimybių“, – sako mokytoja.
Įtraukusis ugdymas – visuomenės veidrodis
Buvęs Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Jonas Ruškus atkreipia dėmesį, kad įstatyminė bazė dėl įtraukiojo ugdymo jau parengta, mokyklos turėjo ketverius metus tam pasiruošti, yra nemažai gerosios praktikos pavyzdžių, galima mokytis iš labiau pažengusių ir patirties turinčių mokyklų Lietuvoje.
Jonas Ruškus, Jono Petronio nuotr.
J. Ruškus taip pat kalba, kad nerimauti yra natūralu, tačiau nerimo jausmas kartais gali kilti ir iš nenoro keistis, įsivaizduojamų baimių, su negalia ar žmonių įvairove siejamų stigmų. Tai, jo nuomone, liečia ir mokyklas, ir tėvus, ir savivaldybes, nuo kurių valios labai daug priklauso.
„Įtraukusis ugdymas yra visuomenės veidrodis. Negalia yra žmonijos įvairovės dalis. Negali būti taip, kad mokykla yra kitokia nei visuomenė. Visuomenė yra įvairi, ją sudaro įvairūs žmonės. Taip ir mokykla – klasė turi būti įvairi. Tad įtraukiojo ugdymo baimė rodo socialinės įvairovės baimę.
Įtraukusis ugdymas yra procesas, o tai reiškia, kad priėmus vaiką su negalia vyksta nuolatinis mokymasis – mokosi mokytojai, mokyklos administracija, tėvai, vaikas su negalia, visi kiti vaikai. Niekada nebus taip, kad nieko nebereikės keisti, nebesimokyti. Kiekvienas vaikas su negalia turi skirtingų ugdymo sąlygų pritaikymo poreikių, tad kaskart reikia ieškoti naujų sprendimų“, – teigė jis.
Nauda visiems
Mokytoja L. Dešukaitė sako, kad įtraukusis ugdymas naudingas ne tik jos moksleiviams, bet padėjo ir pačiai, dar sėdinti mokyklos suole, suprasti ir priimti, kad žmonės yra įvairūs. Gimnazijoje, kurioje ji mokėsi, vaikų su spec. poreikiais buvo ne vienas. Pirmosiomis dienomis ji jautėsi sutrikusi, bet ne dėl to, kad klasėje ar koridoriuose matydavo specialiųjų poreikių turinčių mokinių, o todėl, kad visi kiti šių vaikų „nerūšiavo“.
Berniukas su Dauno sindromu, asociatyvi Carlos Palácio/ Publicdomainpictures.net nuotr.
„Taip turėtų būti visose mokyklose, – pabrėžia mokytoja – šalia esantys mokiniai, kurie neturi spec. ugdymosi poreikių, mokydamiesi kartu su įvairiais bendraamžiais, įgyja svarbių socialinių įgūdžių, mokosi bendradarbiauti, suprasti ir gerbti kitų skirtumus. Tai skatina empatijos ugdymą ir toleranciją, kurios yra būtinos šiuolaikinėje visuomenėje.“
Įtraukusis ugdymas naudingas ir patiems spec. poreikių turintiems vaikams. Būdami tarp įvairių mokinių, jie greičiau mokosi, nes dažniausiai kartoja tai, ką daro kiti. Pasak L. Dešukaitės, tai apima kalbėjimą, atsakinėjimą, reagavimą, sustojimą, kada reikia, ir kt. Šiuos įgūdžius vaikai išsineša už mokyklos ribų: taip jie pasiruošia gyvenimui, įvairioms situacijoms, kurias teks spręsti, išmoksta bendradarbiauti su skirtingais žmonėmis ir, kaip sako mokytoja, „suprasti, kad tie skirtumai yra vertybė“.
Dokumentinis kinas padeda įsijausti į kitų žmonių patirtis
Kaip normalizuoti klasėje egzistuojančius skirtumus? Kaip išvengti patyčių? Pasak L. Dešukaitės, mokytojai gali rengti diskusijas apie skirtumus ir įvairovę, paaiškindami, kad visi žmonės yra unikalūs, o skirtumai – normalu. Praverstų ir pokalbiai apie empatiją, toleranciją, įtrauktį. Anot jos, į naudą ir komandinės užduotys. Jos skatina bendradarbiavimą, kuria stipresnį ryšį tarp vaikų. Be to, visus vaikus įtraukiančios veiklos, tokios kaip sporto varžybos, kūrybinės dirbtuvės ar kultūros renginiai, leidžia vaikams pažinti vienas kitą ir neformalioje aplinkoje.
Autistiškas vaikas, asociatyvi Pexels.com nuotr.
Dokumentinis kinas taip pat gali tapti puikia priemone, skatinančia diskusijas apie spec. poreikių ar negalias turinčius asmenis.
„Dokumentinis kinas padeda vaikams, jaunimui įsijausti į kitų žmonių patirtis, „pasimatuoti jų batus“, pamatyti jų gyvenimo iššūkius bei geriau suprasti kito žmogaus ar jo aplinkoje esančių žmonių jausmus. Tai – itin paveiki priemonė, kai norime suteikti mokiniams galimybę permąstyti savo įsitikinimus, kurie dažnai yra suformuoti jų aplinkos, ar daugiau sužinoti apie egzistuojančius skirtumus bei įvairovę“, – sako platformos „Nepatogaus kino klasės“ vadovė.
Sandra Gaučiūtė, asmeninio archyvo nuotr.
„Nepatogaus kino klasė“ – tai nemokama edukacinių filmų ir įrankių platforma, skirta formaliam ir neformaliam vaikų bei jaunimo švietimui ir ugdymui. Platformoje užsiregistravę mokytojai, švietimo pagalbos specialistai bei edukatoriai savo pamokų bei edukacijų metu gali nemokamai naudoti daugiau nei 50 dokumentinių filmų įvairiomis žmogaus teisių temomis. Nemaža dalis jų skirti negaliai, psichikos sveikos sunkumams ir kitoms su įvairove susijusioms temoms aptarti.
Prasidėjusiems naujiems mokslo metams, S. Gaučiūtė rekomenduoja peržiūrėti tris platformoje esančius filmus: 1–3 klasėms skirtą trumpametražį dokumentinį filmą „Broliai ir seserys“, kuris padeda suprasti, ką reiškia turėti brolį ar seserį su negalia; 6–12 klasėms skirtą „Du pasauliai“, kuris pasakoja dvylikametės, tapusios negirdinčių tėvų lūpomis ir ausimis, istoriją; 10–12 klasių mokiniams skirtą filmą „Suaugėliai“, pasakojantį apie Dauno sindromą turinčių žmonių bendruomenę.
Fillmo „Du pasauliai“ stop kadras.
„Šių metų festivalio „Nepatogus kinas“ metu kviesime pažinti autizmą, užsidėjus virtualios realybės akinius. Ji leis pasaulį patirti taip, kaip jį patiria Lu, jaunuolis su autizmo spektro sutrikimu. Tai puiki galimybė padėti jauniems žmonėms patraukliu būdu geriau suprasti ne neurotipiškų vaikų patirtis. – sako S. Gaučiūtė – Dažnai bijome to, ko nepažįstame baimė gali būti įveikta, kartu įgyjant naujų patirčių, bendrai mokantis, dalijantis savo žiniomis bei žiūrinti dokumentinius filmus ar patirtis!“.
Virtualios realybės edukacija, organizatorių nuotr.
Festivalis „Nepatogus kinas“ šiais metais vyks spalio 8 – 27 dienomis.
