2026 m. Jungtinių Tautų Asmenų su negalia teisių komitetas dar kartą atkreipė Lietuvos dėmesį į teisinio veiksnumo reformos būtinybę. Tai verčia klausti ne tik to, kodėl reforma vis dar stringa, bet ir to, kodėl žmogaus teisė priimti sprendimus vis dar susiduria su sistema, kuri pernelyg dažnai pasirengusi spręsti už jį, o ne sudaryti sąlygas jam spręsti pačiam?
Dar 2021 m. XVIII-osios Vyriausybės programoje buvo numatytas ambicingas ir labai reikalingas uždavinys – spręsti itin ydingą ir šiurkščiai asmenų su negalia teises pažeidžiančią veiksnumo atėmimo politiką. Šis politinis įsipareigojimas tuo metu liko neįgyvendintas, o kelią iki jo bando skintis jau XXI-oji Vyriausybė.
Veiksnumo atėmimo kelias ilgas, tačiau tą kelią už asmenį eina kiti – nuo veiksnumo atėmimo statuso iniciavimo iki galutinio sprendimo – neveiksnus (tam tikroje srityje). Vertinant žmogų, dažnai pirmiausia fiksuojama tai, ko jam „trūksta“: nustatoma negalia, įvardijama diagnozė, įvertinami jo gebėjimų ir kasdienių įgūdžių apribojimai, atkreipiamas dėmesys į menkesnį raštingumą ar sunkumus suprantant informaciją. Tačiau ar toks vertinimas iš tiesų atskleidžia žmogaus galimybes priimti sprendimus, ar tik aprašo jo sunkumus? Raštingumo stoka nėra valios stoka, sunkumas suprasti sudėtingą informaciją nėra nesugebėjimas pasirinkti, o pagalbos poreikis savaime nereiškia negalėjimo spręsti. Jei vertinant žmogų neatsižvelgiama į tai, kaip jis supranta informaciją, kai ji pateikiama prieinamu būdu, kokius sprendimus gali priimti padedamas kito žmogaus ir kokios aplinkos sąlygos jam trukdo, individualūs sunkumai gali būti klaidingai paverčiami argumentais riboti jo teises. Tuomet vertinamas ne tik žmogus – atsiskleidžia ir sistemos negebėjimas pritaikyti pagalbą prie jo poreikių.
Teisinio veiksnumo ribojimas dažnai grindžiamas ir apsaugos argumentu: žmogų reikia apsaugoti nuo finansinių nuostolių, išnaudojimo, neapgalvotų sprendimų ar tariamo pavojingumo sau ir kitiems. Kartais prie šių argumentų prisideda ir praktiniai patogumai – globėjui paprasčiau tvarkyti žmogaus reikalus, priimti sprendimus už jį, o institucijoms lengviau organizuoti paslaugas ar spręsti sudėtingas situacijas. Tačiau čia būtina sustoti ir paklausti – ar žmogaus teisių ribojimas yra tinkamas atsakas į problemas, kurias turėtume spręsti užtikrindami socialinę apsaugą, sveikatos priežiūrą, prieinamą teisinę pagalbą, apsaugą nuo smurto ir veiksmingas teisines garantijas? Jei žmogui gresia finansinis išnaudojimas, reikalingos priemonės, padedančios užkirsti kelią sukčiavimui ir piktnaudžiavimui, o ne automatinis jo teisės disponuoti savo turtu ar priimti kitus gyvenimo sprendimus apribojimas. Jei kyla krizė ar įtarimų dėl pavojingumo, būtinas individualus situacijos vertinimas ir teisėtos, proporcingos procedūros, o ne prielaida, kad negalia savaime reiškia pavojų. Lygiai taip pat globėjo galimybė inicijuoti hospitalizavimą neturėtų būti painiojama su paties žmogaus valia ar informuotu sutikimu. Apsauga tampa ydinga tada, kai, užuot mažinusi konkrečią riziką, ji apriboja žmogaus teises apskritai.
Kol kalbama apie naujų teisinių institutų sukūrimą, reformos kontekste svarbu galvoti ne tik apie tai, kokias teisines kategorijas turėtume pakeisti ar sukurti, bet ir apie tai, kaip apskritai matome žmogų. Ar vertiname jį pagal vienkartinio, fragmentiško vertinimo rezultatus, ar siekiame suprasti jo galimybes bendroje pagalbos sistemoje ir įvertinti, kokios pagalbos jam reikia, kad jis galėtų mokytis, augti, priimti sprendimus ir gyventi kuo savarankiškiau? Dabartiniame teisinio veiksnumo vertinimo procese paties žmogaus balsas gali likti antrame plane, o skirtingų specialistų – socialinių darbuotojų ir teismo psichiatrijos ekspertų – išvados ne visada sutampa. Tai kelia klausimą ne tik dėl vertinimo kriterijų, bet ir dėl paties proceso patikimumo: ką iš tiesų pasako apie žmogaus galimybes skirtingais metodais atlikti vertinimai, kurių rezultatai išsiskiria? Diagnozė nėra tapati negaliai, o negalia savaime neatsako į klausimą, kokius sprendimus žmogus gali priimti ir kokios pagalbos jam reikia. Be to, žmogaus galimybės gali būti vertinamos aplinkoje, kurioje jis nesijaučia saugus, nepasitiki vertintojais arba neturi galimybės suprantamai išreikšti savo valios. Tokiu atveju vertinimo rezultatas gali atspindėti ne tik žmogaus gebėjimus, bet ir pačios situacijos poveikį. Todėl teisinio veiksnumo reforma turėtų apimti ir nuoseklios pagalbos sistemos kūrimą: pagalbos poreikių nustatymą, prieinamą informaciją, sprendimų priėmimo palaikymą ir skirtingų specialistų bendradarbiavimą. Jos tikslas turėtų būti ne vien pakeisti teisinį statusą, bet ir mažinti socialinę atskirtį bei žmogaus priklausomybę nuo artimųjų ar institucinės globos. Svarbiausia klausti ne vien to, ar žmogus gali spręsti pats, bet ir to, ką turime pakeisti, kad jis galėtų tai daryti.
Šių problemų sprendimo kontekste, svarbu atsispirti nuo trijų pagrindinių aplinkybių. Pirma, žmogus turi būti vertinimo dalyvis, o ne jo objektas. Teisinio veiksnumo vertinimo procese žmogus neturėtų tapti vien specialistų išvadų objektu, apie kurį sprendžiama remiantis diagnoze, gebėjimų aprašymu ar kitų asmenų pateikta informacija. Jo paties patirtis, norai, pasirinkimai ir tai, kaip jis supranta savo situaciją, turi būti ne papildoma vertinimo dalis, o viena iš jo ašių. Tačiau tam būtina sudaryti sąlygas žmogui dalyvauti – informaciją pateikti jam suprantamu būdu, skirti pakankamai laiko atsakyti, leisti išreikšti valią jam priimtina forma ir užtikrinti saugią aplinką. Jei žmogus nesupranta klausimo, nepasitiki vertintoju ar negali žodžiais tiksliai išreikšti savo minties, tai dar nereiškia, kad jis neturi nuomonės ar negali pasirinkti. Vertinimas, kuriame žmogaus balsas neišgirstamas, rizikuoja jo negalėjimą dalyvauti paversti įrodymu, kad jis negali spręsti.
Ypatingo dėmesio šioje reformoje nusipelno žmonės, turintys sunkią kompleksinę negalią, kurių galimybės išreikšti savo valią įprastais, visuomenei priimtinais būdais gali būti ribotos. Jų gebėjimai neretai nuvertinami todėl, kad komunikacija neatitinka įprastų lūkesčių, o valios išraiškai atpažinti reikia daugiau laiko, specifinių žinių ir individualiai pritaikytų būdų. Tačiau negalėjimas kalbėti, sudėtinga komunikacija ar didelis kasdienės pagalbos poreikis savaime nereiškia, kad žmogus neturi norų, preferencijų ar galimybės dalyvauti priimant sprendimus. Didžiausia rizika kyla tada, kai tai, ko sistema nemoka atpažinti, ji ima laikyti neegzistuojančiu. Todėl reforma turi atsakyti ir į klausimą, kaip užtikrinti šių žmonių valios bei preferencijų atpažinimą, kaip įtraukti jiems artimus ir juos gerai pažįstančius žmones, kartu išvengiant situacijų, kai kitų asmenų interpretacijos visiškai pakeičia paties žmogaus balsą.
Antra, vertinimo aplinkybės gali būti klaidingai palaikytos žmogaus gebėjimų įrodymu. Žmogaus gebėjimai nėra atsieti nuo aplinkos, kurioje jie atsiskleidžia. Tas pats žmogus gali sunkiai orientuotis nepažįstamoje institucijoje, nesuprasti sudėtingai suformuluotų klausimų ar sutrikti patirdamas stresą, tačiau gebėti priimti kasdienius sprendimus pažįstamoje aplinkoje, gavęs aiškią informaciją ir patikimo žmogaus pagalbą. Todėl svarbu klausti, ką iš tiesų parodo konkretus vertinimas: ilgalaikius sunkumus, konkrečios situacijos poveikį ar tai, kad nebuvo pritaikytas tinkamas bendravimo būdas? Ypač jautri situacija susiklosto tada, kai žmogus vertinamas aplinkoje, kurioje nesijaučia saugus, o jo reakcijos į stresą ar nepasitikėjimą interpretuojamos kaip jo gebėjimų trūkumas. Jei nevertiname aplinkos poveikio, galime žmogui priskirti tai, ką iš tikrųjų sukūrė pati situacija.
Ir trečia, kone svarbiausia, reforma turi kurti pagalbos sistemą, o ne tik keisti teisinį statusą. Net ir tiksliau įvertinus žmogaus gebėjimus, esminė problema liks neišspręsta, jei nebus atsakyta, kokią pagalbą jis gali gauti kasdieniame gyvenime. Teisinio veiksnumo reforma neturėtų baigtis naujų teisinių institutų sukūrimu ar formaliu perėjimu nuo vieno statuso prie kito. Ji turėtų apimti nuoseklų pagalbos poreikių nustatymą, prieinamą informaciją, pagalbą priimant sprendimus, specialistų bendradarbiavimą ir realias galimybes dalyvauti bendruomenės gyvenime. Priešingu atveju žmogui gali būti formaliai pripažinta teisė spręsti, tačiau nesuteikta priemonių šia teise pasinaudoti. Kai nėra prieinamos pagalbos, pasirinkimas gali susiaurėti iki priklausomybės nuo artimųjų arba nuo esamos pagalbos sistemos. Todėl reformos sėkmę reikėtų vertinti ne vien pagal pakeistus įstatymus, bet ir pagal tai, ar žmogus įgyja daugiau galimybių gyventi bendruomenėje, palaikyti santykius, tvarkyti savo reikalus ir priimti jam svarbius sprendimus. Tikrasis reformos rezultatas – ne naujas žmogaus teisinis statusas, o pasikeitusios jo gyvenimo galimybės.
Tačiau norint, kad ši reforma iš tiesų pakeistų žmogaus gyvenimo galimybes, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kam jos kūrimo procese kol kas, regis, skiriama nepakankamai dėmesio – skirtingų sektorių gebėjimui veikti kartu ir kurti žmogaus poreikius atliepiančią pagalbos sistemą. Teisinio veiksnumo klausimas negali būti sprendžiamas atsietai nuo deinstitucionalizacijos politikos, nes teisė priimti sprendimus ir galimybė gyventi bendruomenėje yra glaudžiai susijusios. Žmogus negali visavertiškai naudotis teise spręsti, jei neturi realių galimybių pasirinkti, kur ir su kuo gyventi, kokias paslaugas gauti, kaip tvarkyti savo kasdienį gyvenimą ir kokios pagalbos jam reikia.
Šioje reformoje susitinka trys skirtingi sektoriai, turintys savas atsakomybes, kompetencijas ir veikimo logiką – tai teisingumas, socialinė pagalba ir sveikatos priežiūra. Kiekvienas jų gali vertinti, ką pajėgtų pakeisti savo sistemos ribose, kokias paslaugas galėtų teikti ir kokius sprendimus galėtų įgyvendinti savarankiškai. Tačiau žmogaus gyvenimas nevyksta atskirais sektoriais, todėl ir jo poreikiai negali būti patenkinti vien atskiromis, tarpusavyje nesusietomis priemonėmis. Tai, ką viena sistema gali pasiūlyti pati, nebūtinai sukuria veiksmingą pagalbą, jei nėra suderinta su kitų sistemų galimybėmis ir atsakomybėmis. Todėl esminis klausimas yra ne tik tai, ką kiekvienas sektorius gali padaryti atskirai, bet ir tai, kaip jie gali veikti kartu, kad žmogus neliktų tarp skirtingų institucijų kompetencijų, procedūrų ir atsakomybių ribų.
Toks bendras reformos kūrimas neišvengiamai atskleidžia ir skirtingus požiūrius į negalią, savarankiškumą, riziką bei pagalbą. Skiriasi ne tik institucijų galimybės, bet ir tai, kaip suprantamas pats žmogus: kaip teisių turėtojas, galintis priimti sprendimus su reikiama pagalba, ar kaip asmuo, kurio sprendimus būtina kontroliuoti ir kurį reikia apsaugoti net nuo jo paties pasirinkimų. Kartu skiriasi ir interesai, kuriems atstovaujama, bei balsai, turintys didesnę įtaką sprendimų priėmimui. Kyla svarbus klausimas – kieno požiūris reformoje tampa atspirties tašku – žmogaus su negalia, jo artimųjų, specialistų ar institucijų, vertinančių pirmiausia savo veikimo galimybes? Ar žmogaus patirtis ir teisė rinktis iš tiesų formuoja bendrą sprendimą, ar jos pritaikomos prie to, ką esama sistema jau pasirengusi pasiūlyti?
Jeigu reformą kuriantys sektoriai pirmiausia sieks išsaugoti savo veikimo ribas, įgaliojimus ar nusistovėjusią negalios sampratą, kyla rizika, kad bus pakeistos teisinės procedūros, tačiau išliks tie patys žmogaus galimybes ribojantys santykiai. Todėl būtina ne tik susitarti dėl naujų teisinių instrumentų, bet ir sukurti bendrą požiūrį į žmogaus teises, pagalbą bei atsakomybės pasidalijimą. Deinstitucionalizacija šiuo požiūriu yra ne vien paslaugų perkėlimas iš institucijų į bendruomenę. Tai ir pokytis, kuriuo siekiama, kad žmogaus gyvenimo nebeapibrėžtų sistemos sprendimai, o pačios sistemos būtų kuriamos atsižvelgiant į jo valią, pasirinkimus ir individualius poreikius.
Galiausiai reformos sėkmė priklausys ne vien nuo to, ar pavyks susitarti dėl naujo teisinio veiksnumo modelio, bet ir nuo to, ar skirtingi sektoriai sugebės peržengti savo atskirų sistemų ribas. Nes žmogaus teisė priimti sprendimus negali priklausyti nuo to, kuri institucija jį vertina, kurios sistemos galimybės tuo metu yra didesnės ar kurio požiūris į negalią dominuoja. Reforma turėtų prasidėti ne nuo klausimo, kiek žmogaus pasirinkimų sistema gali leisti, o nuo bendro įsipareigojimo kurti tokią pagalbą, kuri leistų žmogui kuo daugiau sprendimų priimti pačiam ar su tokia pagalba, kuri jam yra reikalinga.
Žmogaus sunkumai gali būti realūs, tačiau sistemos pareiga – ne automatiškai paversti juos teisių ribojimo pagrindu, o ieškoti būdų, kaip žmogus galėtų kuo labiau dalyvauti priimant sprendimus.
