Per pastaruosius kelis mėnesius Lietuvoje įvyko nemažai incidentų, kuriuos dar prieš keletą metų turbūt būtume lengviau įsivaizdavę kur nors svetur, bet tikrai ne pas mus. Prie Kauno mečetės penktadienio maldos metu susirinkę baikeriai demonstravo kiaulės galvą. Vilniaus centre galimai buvo deginamas Koranas arba jo vertimas. Viešose diskusijose apie migraciją vis dažniau prabilstama apie „invazines rūšis“, o per protestus susirinkusieji vėl drąsiai šaukia „Lietuva lietuviams“.
Keičiasi ne tik tokių pasisakymų kiekis ar intensyvumas, bet ir jų vieta viešojoje erdvėje. Tai, ką ilgą laiką buvo lengviau nurašyti anoniminiams interneto komentarams, kasdieniams pokalbiams ar pavieniams žmonėms, vis labiau tampa viešos politinės kalbos dalimi.
Visa tai gana lengvai kituose kontekstuose ir kitose šalyse būtų įvardijama rasizmu. Ir vis dėlto pats žodis „rasizmas“ Lietuvoje vis dar dažnai skamba tarsi per stiprus, netikslus arba iš visai kito istorinio konteksto pasiskolintas apibūdinimas. Galime kalbėti apie radikalėjimą, ksenofobiją, neapykantos kalbą, kultūrinius skirtumus, nesėkmingą integraciją, visuomenės baimes, migracijos kontrolę ar grėsmes nacionaliniam saugumui, bet rasizmas dažnai lieka kažkur už šio žodyno ribų.
Žinoma, ne kiekviena kritinė pozicija imigracijos atžvilgiu yra rasizmo išraiška, kaip ir ne kiekvienas klausimas apie valstybės migracijos politiką, integracijos galimybes ar nacionalinį saugumą savaime yra nepriimtinas. Demokratinėje visuomenėje apie visa tai ne tik galima, bet ir reikia kalbėti. Tačiau kai tam tikros žmonių grupės pradedamos apibrėžti kaip savaime pavojingesnės, mažiau suderinamos su mūsų visuomene ar savo kilme keliančios grėsmę jos stabilumui, darosi vis sunkiau apsimesti, kad tai – tik neutrali migracijos politikos diskusija.
Socialiniuose moksluose, ypač kritinėje sociologijoje ir antropologijoje, jau seniai atsisakyta biologinės žmonių rasių sampratos, pripažįstant, kad rasė nėra biologiškai apibrėžta žmonių kategorija, o socialinis ir istorinis konstruktas. Tačiau, kaip pabrėžė kultūros teoretikas Stuartas Hallas, nors rasė neturi biologinio pagrindo, jai visuomenėje suteikiamos reikšmės turi labai realių pasekmių žmonių gyvenimams. Rasizmas nebūtinai reiškiasi atvira neapykanta ar biologinių skirtumų deklaravimu. Jis gali veikti ir per įsitikinimus, kad tam tikrų žmonių kilmė, kultūra ar religija daro juos mažiau tinkamus būti mūsų visuomenės dalimi. Tačiau kodėl mums vis dar taip sunku šiuos reiškinius atpažinti ir įvardyti rasizmu?
Ar rasizmui būtinos kolonijos?
Rasizmas mums daug lengviau atpažįstamas kaip Vakarų kolonijinių imperijų istorijos dalis – vergovė Jungtinėse Amerikos Valstijose, kolonializmas, apartheidas, o kraštutiniu pavidalu – nacistinė rasinė politika. Lietuvoje neretai pasigirsta argumentas, kad mūsų valstybė neturėjo užjūrio kolonijų, pati patyrė okupacijas ir represijas, todėl rasizmas esą nėra mūsų istorijos dalis.
Lietuvos modernioji istorinė savivoka iš tiesų stipriai susijusi su valstybės praradimu, okupacijomis, rusifikacija, sovietine priespauda ir kova už nacionalinį išlikimą. Šie istorijos išgyvenimai giliai įsirėžė į mūsų kolektyvinę atmintį ir tapo svarbia visuomenės tapatybės dalimi. Tačiau mūsų pačių patirta priespauda neturėtų užgožti klausimo, kaip įvairiais laikotarpiais Lietuvoje buvo elgiamasi su skirtingomis žmonių grupėmis. Juk tam, kad visuomenėje egzistuotų rasizmas, nebūtina turėti kolonijų ar būti kolonijine imperija.
Lietuvos visuomenė niekada nebuvo izoliuota nuo platesnių Europos politinių, kultūrinių ir intelektinių procesų. Čia, kaip ir kitur Europoje, plito Renesanso humanizmo ir žmogaus orumo idėjos, barokinės rengimosi mados, klasicistinės architektūros principai, romantizmo literatūros bruožai ar elgesio prie stalo etiketas. Tačiau kartu su šiais kultūriniais reiškiniais keliavo ir žmonių klasifikavimo bei krikščioniškosios Europos civilizacinio pranašumo sampratos, glaudžiai susijusios su kolonijine ekspansija ir vėlesniais bandymais moksliškai pagrįsti žmonių nelygybę. Būtų naivu manyti, kad Lietuvą pasiekė tik Europos kultūros ir intelektinės minties laimėjimai, o rasinių hierarchijų ir europiečių pranašumo idėjos mūsų visuomenę kažkokiu būdu aplenkė.
Kad žmonių kilme ar priklausymu tam tikrai grupei grindžiama atskirtis nebuvo svetima ir Lietuvos istorijai, liudija romų patirtys. Romai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyveno jau XV amžiuje, tačiau ilgainiui jų padėtis keitėsi. 1566 m. ir 1588 m. Lietuvos Statutuose atsirado nuostatų, numatančių klajojančių ir naujai atvykstančių romų išvarymą iš valstybės. Tokie ribojimai nebuvo išskirtinai lietuviškas reiškinys – jie atspindėjo platesnę Europoje vykdytą romų persekiojimo, išvarymo ir marginalizavimo politiką.
Skirtingais istorijos laikotarpiais romų atskirtis įgydavo nevienodas formas ir buvo grindžiama skirtingais argumentais. Tragiškiausią mastą ši atskirties politika pasiekė Antrojo pasaulinio karo metais, kai nacistinės Vokietijos vykdyto genocido aukomis tapo šimtai tūkstančių Europos romų, tarp jų ir Lietuvos romai. Tačiau net ir pasibaigus karui romų marginalizacija neišnyko. Iki šiol Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse romai susiduria su diskriminacija švietimo sistemoje, darbo rinkoje, ieškodami būsto ir kitose gyvenimo srityse.
Šiandieninės romų patiriamos nelygybės negalime aiškinti vien individualiais pasirinkimais ar socialinėmis problemomis, atsietomis nuo istorinio konteksto. Ilgalaikė diskriminacija ir ribotos galimybės naudotis visuomenės ištekliais gali būti perduodamos iš kartos į kartą, sukurdamos sunkiai įveikiamą atskirties ratą. Būtent todėl kalbėdami apie rasizmą turime matyti ne tik pavienius priešiškumo ar neapykantos atvejus, bet ir ilgalaikius procesus, kurie formuoja žmonių gyvenimo galimybes.
Kai kalba tampa atskirties įrankiu
Prisiminkime ir neseniai kilusią diskusiją dėl žodžių „čigonas“ ir „negras“ vartojimo. Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas Audrius Valotka gynė šių žodžių vartojimą, remdamasis jų istorine vartosena ir įsitvirtinimu lietuvių kalboje. Diskusijoje nuskambėjo ir mintis, kad romai neturėtų reguliuoti lietuvių kalbos.
Žodis „čigonas“ per šimtmečius įgijo daugybę neigiamų konotacijų, yra siejamas su nusikalstamumo, apgavysčių, valkatavimo ir kitais romus stigmatizuojančiais stereotipais. Šios reikšmės įsitvirtino kasdienėje kalboje, literatūroje, tautosakoje ir viešajame diskurse. Todėl vien tai, kad žodis istoriškai vartotas ar įtrauktas į žodynus, nepanaikina jo socialinio krūvio. Kalba nėra sustingęs laike muziejinis eksponatas – jos reikšmės keičiasi kartu su visuomene.
Tačiau labiausiai šioje diskusijoje stebina ne pats nesutarimas dėl žodžio, o tai, kaip lengvai romų bendruomenės prašymas nevartoti ją stigmatizuojančio pavadinimo tampa tariama grėsme lietuvių kalbai. Kodėl taip svarbu apginti teisę vartoti žodį, kurio pati bendruomenė prašo vengti? Ir kodėl diskusijoje apie romų orumą pačių romų balsas taip lengvai nustumiamas į antrą planą? Juk galiausiai tai ne vien kalbos normų, bet ir pagarbos, galios bei teisės pačiam apibrėžti savo tapatybę klausimas.
Praėjus vos kelioms savaitėms po šių A. Valotkos pasisakymų, Šeduvoje kilo muštynės, kuriose, policijos duomenimis, dalyvavo trylika žmonių, dauguma jų – romai. Kaip pranešė žiniasklaida, pirminiais duomenimis, konfliktas įsiplieskė po romams mestos replikos, kad „čia Lietuva ir čia reikia kalbėti lietuviškai“.
Žinoma, nėra duomenų, leidžiančių tiesiogiai susieti šį konfliktą su VKI vadovo pasisakymais. Tačiau verta klausti, kokį poveikį visuomenei daro valstybės institucijų vadovų pareiškimai apie tautines mažumas. Juk kalbame ne apie anoniminius interneto komentarus, o apie viešus pasisakymus, kuriems institucinis autoritetas suteikia papildomo svorio.
Kai rasizmo priežasčių ieškome kitur
Nacionalinio saugumo klausimai šiandien užima itin svarbią vietą Lietuvos viešajame diskurse, taip pat ir kalbant apie migrantus, tautines bei religines mažumas. Šiame kontekste priešiškumas tam tikroms žmonių grupėms pradedamas reikšti susirūpinimo valstybės saugumu kalba, o rasistinių išpuolių priežasčių kartais pirmiausia ieškoma už valstybės ribų. Pavyzdžiui, komentuodami pastaruosius antimusulmoniškus išpuolius, aukščiausi šalies vadovai svarstė apie galimas priešiškų valstybių provokacijas.
Gyvenant šalia Rusijos ir stebint jos plataus masto karą prieš Ukrainą, būtų absurdiška neigti hibridines grėsmes ar pastangas kurstyti visuomenės susipriešinimą. Tačiau ar tam, kad Lietuvoje prie mečetės atsirastų kiaulės galva, būtinai reikia išorinio priešo? Net jeigu priešiškos valstybės mėgina kurstyti tokias įtampas, jos gali pasinaudoti visuomenėje jau egzistuojančiomis baimėmis, stereotipais ir išankstinėmis nuostatomis. Nacionalinio saugumo argumentas nebūtinai yra klaidingas, tačiau tapęs pagrindiniu paaiškinimu jis gali nukreipti dėmesį nuo rasizmo pačioje Lietuvos visuomenėje.
Viena didžiausių kliūčių atpažinti rasizmą Lietuvoje gali būti pernelyg siauras jo supratimas. Juk rasizmas reiškiasi ne tik atvira neapykanta ar kraštutiniais smurto atvejais, bet ir daug kasdieniškesnėmis formomis. Darbo pokalbyje, kai žmogaus galimybės vertinamos pagal jo kilmę. Mokykloje, kai iš vienų vaikų tikimasi mažiau nei iš kitų. Būsto rinkoje, kai atsisakoma išnuomoti butą dėl tautybės ir/ar odos spalvos. Viešojoje diskusijoje, kai bendruomenės problemos aiškinamos tariamai jai būdingomis kultūrinėmis savybėmis. Arba situacijoje, kai žmogui, kurio šeima Lietuvoje gyvena jau kelis šimtmečius, vis dar siūloma „grįžti namo“.
Galiausiai klausimas nėra vien tai, ar Lietuvoje egzistuoja rasizmas. Ne mažiau svarbu klausti, kodėl vienų žmonių priklausymas Lietuvos visuomenei laikomas savaime suprantamu, o kitų – nuolat svarstomas, tikrinamas ir ginčijamas. Ir galbūt svarbiausia – kas apskritai turi galią nustatyti sąlygas, kuriomis „svetimas“ gali tapti „savu“?

