Diskusijose apie stacionarios globos sistemos pertvarką, už neatidėliotiną reformą pasisakančių nevyriausybinių organizacijų retorikoje pasigirsta „kankinimų ir nežmoniško elgesio sąvoka“. Šis argumentas gerokai trikdo valdžios atstovus, politikus, visuomenę. Kokie įrodymai, kad įstaigos, kurių misija yra globoti socialiai pažeidžiamus visuomenės narius, kankina arba nežmoniškai elgiasi su savo gyventojais?
Vykdydami žmogaus teisių stebėseną ir lankydamiesi globos institucijose, nevyriausybinių organizacijų atstovai gauna žodinės informacijos apie priverstinius abortus, sterilizaciją, fizinės ir seksualinės prievartos, suvaržymo atvejus. Tačiau šie globos sistemą kompromituojantys faktai nėra dokumentuojami, ir dažnam teiginiui apie kankinimus pagrįsti įrodymų trūksta. Piliečiai vengia kreiptis į teisėsaugos institucijas ir nenori gadinti santykių su tų įstaigų administracijomis, kuriose jie ar jų artimieji gyvena ir gauna socialinę globą. Lietuvoje nėra nepriklausomos įstaigos, kuri nagrinėtų ar padėtų piliečiams spręsti specifines su žmogaus teisėmis susijusias problemas anapus institucijų sienų. Seimo kontrolierių įstaiga, vykdydama kankinimų prevenciją, vykdo žmogaus teisių pažeidimų stebėseną ir prevenciją bendra tvarka, tačiau šios institucijos mandatas neapima teisinės pagalbos asmeniniais atvejais.
Su VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ susiekė mama vaikino, turinčio sunkią proto negalią ir autizmo spektro diagnozę, kuris gyvena vienoje iš šiuo metu veikiančių daugiau nei trisdešimties Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavaldume esančių įstaigų. Jos sūnui globos įstaigoje neapibrėžtai ilgą laiką taikomos suvaržymo priemonės. Vaikino mama pasakoja, kad pats fiksavimo pobūdis atrodo skirtas maksimaliai sukelti kančią: naudojami tramdomieji diržai, rankas tvirtinant už nugaros bei tuo pačiu metu stipriai suveržiant pilvą, prie lovos fiksuojamos jo kojos ir rankos, kurios kartais būna iškeliamos ir pririšamos virš galvos. Nuotraukose (žemiau) matyti nuo ilgo fiksavimo sutinusios ir sužalotos žmogaus rankos. Apie rutininį suvaržymo priemonių naudojimą konkrečiam asmeniui galima spręsti ir iš vienoje nuotraukoje matomo fiksavimo diržo su užrašyta jaunuolio pavarde ir vardu.
Fizinio suvaržymo priemonių taikymas asmenims turintiems proto ar psichosocialinę negalią yra aptarinėjamas tarptautiniu mastu žmogaus teises ginančių organizacijų pareiškimuose, įvardijant jį kaip netinkamą priemonę ir siūlant jo apskritai atsisakyti. Kitos institucijos, tokios kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą, skatina Lietuvą reguliuoti suvaržymo priemonių naudojimą, siekiant humaniško ir profesionalaus požiūrio, užkertant kelią žiauriam elgesiui ir kančiai, kurią gali sukelti fizinės ar cheminės suvaržymo priemonės. Šiuo metu Lietuvoje apie tai nėra nei viešo ar akademinio diskurso, nei šių klausimų įtraukimo į politinę darbotvarkę.
Lietuvoje šiuo metu egzistuoja ydinga praktika, kai kiekviena psichiatrijos ar socialinės globos įstaiga fizinio suvaržymo priemones taiko savo nuožiūra ir nėra mechanizmų, kur gydymo ar globos įstaigoje esantis asmuo ar jo(s) artimieji galėtų kreiptis. Stinga teisinio reguliavimo, numatančio tarptautines rekomendacijas atitinkančių procedūrų laikymąsi naudojant suvaržymo priemonės.
Pradėjus domėtis ir viešinti šiuos faktus, mamai buvo užsiminta, kad viešumas labai pakenkė globos namams bei sūnus yra nepageidaujamas juose, globos įstaiga užsiminė apie ketinimus kreiptis į teismą dėl jaunuolio perkėlimo į Rokiškio psichiatrijos ligoninę, jaunuolio mamai argumentuojant agresyviu vaikino elgesiu. Mama mano, kad agresyvus elgesys yra išprovokuojamas dėl kankinimų, sukeliamų taikomų suvaržymo priemonių.
Šiuo metu mama siekia išspręsti šią situaciją bendraudama su globos namų administracija, nenori imtis kitų priemonių ir aštrinti konflikto, kad dar labiau nepakenktų savo sūnui. Tačiau vaikino mama sutiko paviešinti anonimiškai šį atvejį norėdama, kad visuomenė žinotų apie psichikos ir proto negalią turinčių asmenų žmogaus teisių padėtį Lietuvoje.
