Ar gali feministai, negalią turintieji ar romai kovoti tik už savo teises? Dažnai nenorime kišti nosies į „ne savo“ daržą, bet nepastebime, kad ir anapus sienos, šioje pusėje, įvairovė kur kas didesnė nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: kai kurie romai būna ir su negalia, pusė jų yra moterys, o dar dalis priklauso ir LGBT bendruomenei. Dr. Redi Koobak iš Linčopingo universiteto (Švedija) sako, kad sąveikinis požiūris gali padėti suvokti sąsajas ir geriau jas išnaudoti.
Pirmiausia – kas yra sąveikinis požiūris?
Šį terminą (angl. intersectionality) sugalvojo ir 1989-aisiais pradėjo vartoti Kimberlé Crenshaw, norėdama atkreipti dėmesį į tai, kaip juodaodžių moterų patirtys ir sunkumai, susiję su lyties ir rasės sąveika, galėtų būti apibūdinti tiek feminizmo, tiek antirasizmo diskursais. Ji ir kitos juodaodės feministės teigė, kad teoretikai turi atkreipti dėmesį tiek į lytį, tiek į rasę ir parodyti, kaip jie sąveikauja, formuodami juodaodžių moterų patirtis. Sąveikinio požiūrio teorija išsiplėtė ir dabar įtraukia tokias sociokultūrines ir viena kitą formuojančias hierarchijas ir kategorijas kaip lytis, rasė, klasė, tautybė, etniškumas, seksualumas, negalia.
Pateikite skaitytojams sąveikinio požiūrio teorijos pavyzdį.
Man visada patinka priminti Kimberlé Crenshaw sąveikinio požiūrio pavyzdį, nes jis aiškiai parodo, kaip veikia diskriminacija rasės ir lyties pagrindu.
Vienoje iš savo knygų ji perpasakojo tokį atsitikimą: „Papasakosiu Jums istoriją. Vienas mūsų studijų draugas Harvarde buvo pirmasis juodaodis, patekęs į baltosios rasės dominuojamą klubą. Vieną dieną jis pakvietė mane ir kitą mūsų draugą, kuris taip pat buvo juodaodis, į tą klubą. Mes pasibeldėme, jis greitai atvėrė duris, išlindo laukan ir vėl užvėrė duris. Jis teigė jaučiąs gėdą, nes pamiršo mums pasakyti apie vieną taisyklę, galiojusią įeinantiems į klubo pastatą. Mano draugas tuoj pat susinervino ir pasakė, kad jei juodaodžiai žmonės negali įeiti pro priekines duris, tuomet jis išvis ten neis. Bet mūsų draugas pasakė: „Ne, ne, ne, tai ne tai, bet moterys turi įeiti pro galines duris“. Ir mano draugas su tuo sutiko.
Suprantu, kad galime būti vieningi, kol galvojame, kad mus vienodai veikia kurio nors tipo diskriminacija, bet tuo momentu, kai mums taikomi skirtingi barjerai, solidarumas greitai išnyksta“. [1]
Ten pat ji pateikia kitą istoriją apie Harvardo mėginimą pritraukti daugiau moterų ir etninių mažumų: „Buvo sukurti du komitetai, vienas dirbo su moterimis kandidatėmis, kitas ‒ su etninių mažumų kandidatais. Nieko nuostabaus, kad etninių mažumų moterys nebuvo svarstomos.“
Šis dvigubas ryšys tarp diskriminacijos rasės ir lyties pagrindu yra panašus į daugelį kitų diskriminacijų kontekstų. Galime pagalvoti, pavyzdžiui, ar į susirinkimus, kuriuos organizuojame, gali patekti asmenys, sėdintys neįgaliųjų vėžimėliuose? Arba kaip darbo rinka diskriminuoja vyresnes moteris, kurios priklauso etninėms mažumoms? Kaip šeimos politika yra naudinga tik vidutinių pajamų, išsilavinusioms moterims?
Bet sąveikinis požiūris turbūt, kaip ir kiekviena kita teorija, turi savo apribojimų?
Taip, nors sąveikinis požiūris tapo dominuojančia metodologija lyčių studijų kontekste, ne visada aišku, kokios tokio požiūrio taikymo implikacijos. Kitaip tariant, ką reiškia mąstyti sąveikiniu būdu? Ką reiškia atlikti sąveikinio požiūrio analizę? Nors daugelis įsitikinę, kad sąveikinis požiūris yra feminizmo teorijai būtinas, dažnai nėra aišku, kaip šią teoriją pritaikyti ir kokius klausimus užduoti. Vienas iš dažniausiai gluminančių klausimų yra ‒ „Kurios kategorijos priklauso sąveikinio požiūrio teorijos analizei?“. Pavyzdžiui, Helma Lutz (2002)[3] sudarė sąrašą net iš keturiolikos kategorijų (lytis, seksualumas, rasė arba odos spalva, etniškumas, tautybė, klasė, kultūra, religija, įgalumas, amžius, fizinis aktyvumas, nuosavybė, geografinė lokacija, tradicijos ir išsivystymo lygis). Sąrašas, aišku, galėtų būti daug ilgesnis. Bet ar iš tikrųjų įmanoma apmąstyti ir numatyti potencialią kiekvienos kategorijos sąveiką?
Taigi kai kurie mokslininkai teigia, kad vienas iš sąveikinio požiūrio teorijos ribotumų yra tai, kad ji per daug žada: suprasti sudėtingas sąveikas, išspręsti skirtumus ir veikti kaip analitinis įrankis, todėl sąveikinio požiūrio teorija turi potencialą „nugesinti“ svarbius vidinius konfliktus feminizmo teorijoje. Carbin ir Edenheim netgi teigia, kad institucionalizuotas sąveikinis feminizmas pradėjo ignoruoti kapitalizmą kaip opresijos priežastį ir tai yra problemiška vis labiau neoliberalėjančioje ir konservatyvioje Europoje. Bet yra daug feminizmo prieigų, kurios „nesvajoja“ apie šią daug žadančią teoriją, ir svarbu įsidėmėti, kad šie feminizmai neturėtų būti įtraukti ir jų nereikėtų įtraukti į sąveikinio požiūrio teoriją.Dar viena problema susijusi su tuo, kad analizuojant sąveikinį požiūrį visada reikia atkreipti dėmesį į kontekstą, kuriame jis analizuojamas. Didėja tendencija šią metodologiją „importuoti“ ten, kur ji nėra iki galo suprasta.
Skirtingi feminizmai (juodaodžių, lesbiečių, liberalus, t.t.) – koks Jūsų požiūris į šią feminizmų įvairovę? Ar tokia įvairovė yra žalinga pagrindiniam tikslui (lyčių lygybei pasiekti) ar leidžia mums suprasti tai, ką kitu atveju „praleistume pro akis“?
Feminizmų įvairovė yra labai svarbu ir turi būti išsaugota. Bet koks siekis visus feminizmus suvienyti yra įtartinas ir problemiškas. Globalaus feminizmo idėja savyje slepia tam tikrą kultūrinį imperializmą ir moterų iš Trečiojo pasaulio šalių patirčių sumenkinimą. Terminas „transnacionalinis feminizmas“, priešingai, naudoja sąveikinio požiūrio prieigą ir įtraukia lytį, rasę, etniškumą ir ekonominę padėtį taip sukuriant diskursą, kuris reprezentuoja skirtingas moteris iš skirtingų pasaulio šalių.
Vadinamoji „Rytų Europa“ transnacionalinio feminizmo kontekste nėra taip aiškiai apibrėžta. Čia feministiniai ir queer judėjimai dar tik užima savo vietą ir dažnai lyginami su Vakarų Europos istorija ir geneologija. Reikia galvoti, kaip galime mąstyti atsisakydami varginančio ir pasenusio diskurso, kad Rytų Europa „atsilieka“ nuo Vakarų Europos.
Kaip gali būti skatinama taikyti sąveikinį požiūrį?
Sąveikinio požiūrio metodologija pradėta taikyti naudojant, atrodo, lengvą prieigą, kuri vadinasi „klausk kitokio klausimo“. Pavyzdžiui, Maria Matsuda sako: „Kai matau ką nors, kas atrodo rasistiška, klausiu, kur čia slypi patriarchija, kai matau, kad kas nors atrodo seksistiška, klausiu, kur čia slypi heteroseksualumas, kai matau ką nors, kas atrodo kaip homofobija, klausiu, kur čia slypi ekonominis interesas??[2] Sakyčiau, kad „kitokio klausimo kėlimas“ yra geras būdas pradėti mąstyti sąveikiniu požiūriu: tai padeda mums pamatyti ir mąstyti apie tai, kas kitu atveju galbūt liktų nepastebėta. Tačiau tai nėra taip lengva, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Tie, kas taikė sąveikinio požiūrio metodologiją, žino, kad tai tik pradžia. O kas toliau? Kaip suprasti sąveiką tarp skirtingų kategorijų ir jas interpretuoti? Nėra teisingų atsakymų į šiuos klausimus. Aišku tik tai, kad mums reikia daugiau atvejų ir patirčių. Reikia daugiau skirtingų feminizmų, daugiau įvairovės ir pamatyti savo pačių privilegijas.
[1]Crenshaw, Kimberlé. 2004. Intersectionality: The Double Bind of Race and Gender. Interview with Kimberlé Crenshaw. Perspectives, published by Commission on Women in Professions.
[2]Matsuda, Maria. 1991. Beside my sister, facing the enemy: legal theory out of coalition. Stanford Law Review 43(6), 1189.
Interviu parengtas remiant Rozos Luxemburg fondui.
