Žiema žmogaus teisių aktyvistams ypač užimta – daug minėtinų dienų, renginių ir žinučių, kurias reikia perduoti sprendimų priėmėjams. Lietuvoje tai padaryti ne visada lengva, kaimyninėje Baltarusijoje – dar sunkiau, ypač blogėjančios Rytų situacijos kontekste. Kaip teigia Vilniuje įsikūrusių Baryso Zvozskau Baltarusijos žmogaus teisių namų direktorė Anna Gerasimova, pažeidimai Rusijoje kuria įspūdį, kad jos šalyje „ne taip ir blogai“, o tai, savo ruožtu, sunkina aktyvistų galimybes apie realias problemas kalbėti tarptautiniu mastu.
Kai buvau Minske, kalbėjausi su jaunais LGBT* teisių aktyvistais, kurie sutiko, kad situacija Baltarusijoje nėra gera, tačiau, palyginę savo kasdienybę su kaimynais, ištarė „Na, mes bent jau ne Rusija“. Ar šis argumentas iš tiesų padeda žmogaus teisių srityje?
Galbūt padeda psichologiškai, tačiau… Visada sakiau, kad Baltarusija yra treniruočių vieta Rusijai. Represiniai mechanizmai pirma pritaikomi Baltarusijoje, tada Rusija perima šias praktikas, jas dar labiau pablogina ir tada pereksportuoja į kitas regiono valstybes – jos pradeda sekti Rusijos pavyzdžiu.
Prasidėjus Ukrainos įvykiams, situacija Rusijoje dar labiau pablogėjo ir Baltarusijos padėtis nebeatrodo tokia baisi. Lukašenkos administracijai tai gana palanku, nes nereikia vykdyti jokių realių pokyčių. Užtenka sėdėti ir laukti, kol klimatas regione suprastės taip, kad Baltarusija atrodys kaip visai nebloga valstybė – gi ne Rusija ar Azerbaidžianas.
Deja, bet teisinėje sistemoje niekas iš tiesų nepasikeitė, o dėl represijų kaimyninėse valstybėse tapo sudėtingiau kalbėti apie žmogaus teisių pažeidimus Baltarusijoje.
Ar teko kada nors sulaukti grasinimų iš kokių nors Baltarusijos struktūrų?
Mums – ne. Įdomu tai, kad mus labiau mini Rusijos žiniasklaida įvardijanti Namus kaip grėsmę, kylančią iš Baltarusijos arba Lietuvos. Net juokinga. Nors, kita vertus, naujajame naratyve Baltarusija po truputį tampa Rusijos priešu.
Galbūt mes tiesiog linkę įsivaizduoti, kaip Baltarusijoje visus seka…
Šiais laikais žmones sekti labai paprasta ir, ko gero, taip vyksta, ypač su gerai žinomais žmonėmis. Na, bet yra priemonių, kaip nuo to apsisaugoti.
Kai atvyksti į Minską, pamatai, kad tai labai gražus miestas, ypač vasarą – visur žaliuoja lapai, gatvės plačios ir švarios. Jautiesi beveik kaip europietiškame mieste. Jokių represijų nematyti, nes Baltarusija – ne Šiaurės Korėja, palyginus, tai visai nieko šalis. Kai žmonės įsivaizduoja autoritarinę valstybę, ji – tamsi ir niūri, tad tikrai egzistuoja disonansas tarp to, ko tikiesi ir to, ką išvysti.
Galima sakyti, kad Baltarusijoje visai pakenčiama – tai saugi ir stabili šalis. Buvusioje Sovietų Sąjungoje, ir ypač Baltarusijoje, sukurta daug filmų apie Antrąjį pasaulinį karą. Atrodė, kad pergalė jame buvo vienintelis valstybės pasiekimas, tad stabilumo idėja tokia įsišaknijusi, jog daug metų juokavome, kad viskas gerai, kol nėra karo. Bet po Ukrainos įvykių anekdotas tapo tikrove – staiga stabilumas regiono kontekste iš tikrųjų tapo be galo svarbia savybe. Žmonės galvoja, kad, na, bent nėra karo, Rusija neokupuoja ir panašiai. Nors nesu tikra, ar jie labai priešintųsi tokiam scenarijui.
Kokios socialinės grupės Baltarusijoje labiausiai pažeidžiamos?
Nemanau, kad labai skiriamės nuo kitų valstybių. Romų padėtis tikrai nepavydėtina – iš visų tautinių mažumų jie labiausiai diskriminuojami. LGBT* žmonės taip pat susiduria su sunkumais – prodemokratinės bendruomenės, opozicinės partijos dažnai nenori jų matyti savo renginiuose. Išskirčiau ir asmenis, užsikrėtusius ŽIV.
Įdomu atskirai pažvelgti į nuo alkoholio prikausomų žmonių situaciją. Manau, kad Baltarusija yra vienintelė iš buvusios SSRS, kuri vis dar turi gydomąsias darbo stovyklas. Jei esi alkoholikas, teisėjas tave gali išsiųsti į šią stovyklą, kuri, iš principo, yra beveik kaip kalėjimas. Ir visuomenė remia tokią praktiką, nes nėra jokios į prevenciją orientuotos politikos. Niekas nedirba su šia problema: alkoholizmas labiau suvokiamas kaip nusikaltimas nei liga. Be abejo, tose stovykloje alkoholikai nėra išgydomi, tiesiog valstybė pasinaudoja jų darbu.
Žmonės su negalia, nors ir labiau matomi, vis dar susiduria su didele prieinamumo stoka, nuostatomis, ką jie gali daryti, o ko – ne. Migrantai ilgą laiką nebuvo problemiška grupė, bet čečėnai tapo pažeidžiami. Jie bėga į Lenkiją (kuri jų nepriimdama pažeidžia tarptautinius įsipareigojimus) ir įstringa Baltarusijoje, kurioje nėra labai laukiami, tačiau, kaip Rusijos piliečiai, turi teisę būti šalyje.
Ganėtinai diskriminuojama baltarusiškai kalbanti visuomenės dalis. Prieš keletą metų policija galėjo laisvai sustabdyti baltarusiškai šnekantį žmogų ir patikrinti jo dokumentus – manyta, kad jis priklauso opozicijai. Rusijai vis labiau atrodant kaip grėsmei, Lukašenka keičia poziciją, akcentuojama, kad turime savo kalbą ir t.t. Tačiau, pavyzdžiui, šia kalba neįgysi aukštojo išsilavinimo, dėl jos gali patirti diskriminaciją darbindamasis, būti nesuprastas parduotuvėje. Ir, nors staiga kalbėti baltarusiškai tapo madinga, tikrai ne daug valstybės pareigūnų bei tarnautojų ja kalba.
Baltarusijoje įgyvendinama nemažai tarptautinių projektų, finansuojamų Europos institucijų. Ar kitos šalys turėtų prisidėti prie demokratinių procesų šioje valstybėje?
Manau, kad taip, bet iniciatyva turi kilti iš baltarusių – mums reikalinga visa pagalba, kurią tik galime gauti. Svarbu matyti, kas padaryta kitose šalyse ir galvoti, kaip galime pritaikyti tuos metodus sau. Kartais atrodo, kad mūsų padėtis tokia išskirtinė, jog jokios priemonės netinka ir tikrai prireikia laiko, kol suprantame, kaip pasinaudoti sėkmės istorijomis. Kai gyveni kontekste, kuriame nieko gero nenutinka, labai sunku judėti pirmyn, tad kiekvienas geras pavyzdys padeda ir mums.
Šis straipsnis yra projekto „Keitimasis patirtimi ir LGBT* žmogaus teisių puoselėjimas Baltarusijoje“ dalis.
