Diskusija dėl burkinio draudimo Prancūzijoje į viešumą dar kartą iškėlė visuomenės požiūrio aspektus į moteris, kurių kilmė – ne europietiška, tikėjimas – ne krikščioniškas ir oda – ne kaukaziškai baltos spalvos. Musulmonės moterys, dėvinčios burkinį, sulaukė dvigubos bausmės: iš patriarchalinės visuomenės, kuri vis dar nurodinėja moterims, kaip jos turėtų ar neturėtų rengtis, ir iš moterų gynėjų – geresniu atveju, visiško abejingumo, blogesniu – pašaipos, neva jos – moterų judėjimo išdavikės.
Mažumų (ne)feminizmas
Didžiausias baltojo feminizmo skaudulys yra visiškai nesėkmingas mažumų moterų atstovavimas tiek feminizmo susikūrimo pradžioje XIX a., tiek feminizmo aukso amžiaus – XX a. antrosios pusės – laikotarpiu. Nors feminizmo šaknys JAV siekia abolicionistų judėjimą, feminizmas pasuko kita linkme, nuošalėje palikdamas rasinės tapatybės aspektus. Ankstyvuose feminizmo darbuose nėra jokių užuominų apie rasę, rasizmo paplitimą ar kovą su juo, ko gero, todėl, kad feminizmas smarkiai susipyko su abolicionistų judėjimu XIX a. pab. dėl 15-ojo JAV konstitucijos papildymo. Juo buvo siūloma leisti suteikti balsavimo teisę visiems vyrams, nepaisant jų rasės, tuo pat metu vykstant aršiai diskusijai dėl balsavimo teisės suteikimo moterims.
Feminizmo pradininkė Elizabeth Cady Stanton neištvėrė minties, jog juodaodžiai vyrai balsavimo teisę gaus anksčiau nei baltaodės moterys. E. Stanton neslėpė rasistinių savo pažiūrų, esą baltaodės moterys vertos daugiau nei juodaodžiai vyrai. Feminizmo judėjimas ilgą laiką buvo persmelktas tikėjimu, jog baltaodės, heteroseksualios, sveikos ir kitaip visuomenės apibrėžtas normas atitinkančios individės yra aukščiau už kitas moteris. Dėl šių priežasčių feminizmo judėjimas skaudžiai nuvylė čiabuves, juodaodes, LGBT+ atstoves bei moteris su negalia. Jos, atsidūrusios dvigubos diskriminacijos sandūroje, negalėdavo apsiginti ir turėdavo rinktis, kurį jų tapatybės ar gyvenimo aspektą svarbiau apginti – moters, juodaodės, homoseksualės,…
1989 m. Kolumbijos universiteto teisės profesorė Kimberle Crenshaw pirmoji pavartojo terminą intersekcionalumas (arba intersekcionalumo teorija). Taip ji apibūdino reiškinį, kai juodaodės moterys sulaukdavo dvigubos bausmės: dėl to, kad jos moterys, ir dėl to, jog jos juodaodės. Ankstyvojo civilinių teisių judėjimo laikotarpiu industriniuose fabrikuose fiziškai sunkiems darbams buvo įdarbinami juodaodžiai vyrai, o fiziškai lengvesniems bei administracinėms pareigoms – baltaodės moterys. Juodaodės moterys negaudavo jokio darbo, atsidurdavo užribyje, tačiau, pagal tuomet galiojusią teismų sistemą, negalėjo apsiginti nei dėl diskriminacijos dėl lyties, nes baltaodės moterys esą darbą gaudavo, nei dėl rasės – nes juodaodžiai vyrai buvo įdarbinami.
Užribyje atsidūrusios juodaodės, LGBT+, neįgaliųjų atstovės būrėsi į naujus feministinius judėjimus, tačiau iš bendrojo – baltojo – feminizmo atstovių susilaukdavo ne tik visiško abejingumo, bet ir kaltinimų moterų bendruomenės skaldymu, išdavyste, pagalių kaišiojimu į feminizmo vežimo ratus.
Religija vs lygybė?
Musulmonės feministės nėra išimtis. Išsaugodamos savo religinę tapatybę bei kultūrinį paveldą, musulmonės feministės kovoja su iššūkiais, nesvetimais ir vakarietėms: atlyginimų nelygybe, su lytimi susijusiais stereotipais, vyrų įtaka moterų reprodukcijai, seksualiniu priekabiavimu ir t. t. Nors musulmonėms labai praverstų vakariečių feminisčių palaikymas, pagalba ir patirtis, tačiau dauguma baltojo feminizmo atstovių negali net įsivaizduoti islamiško feminizmo egzistavimo. Feministė, dėvinti hidžabą? Ne, ne. Besidengianti veidą? Jūs juokaujate?!
O juk musulmonių feminisčių tikslai panašūs – siekti, kad jų teisės būtų gerbiamos ir nepažeidinėjamos. Žurnalistė, dienraščio „The Daily Maverick“ apžvalgininkė ir moterų teisių aktyvistė iš Pietų Afrikos Respublikos Khadija Patel teigia: „Dauguma feminisčių mano, kad aš esu engiama to, kas yra mano identiteto dalis (religijos – aut. past.). O tam, kad būčiau „išvaduota“, aš turiu pripažinti, kad mano kognityviniai gebėjimai yra nepilnaverčiai, todėl kiti (feministės – aut. past.) turi teisę priimti sprendimus už mane.“
Pasak moterų teisių šauklių, savanoriškas priklausymas religijai terodo patriarchato muilu išplautas jų smegenis, taigi, galimybių laisvai rinktis neturėjimą. Ironiška, jog feministės, kovojančios dėl to, kad jų balsas būtų išgirstas, nenori išklausyti kitų moterų, sužinoti, ko nori ir ką renkasi jos. Šis reiškinys ypač pastebimas Lietuvos feminizmo padangėje, socialinėje erdvėje, kuri burkinio diskusijos metu buvo kaip niekada tyli ir tuščia. Peršasi išvada, kad musulmonės feministės yra ne bendražygės, o patriarchato atributas arba, geriausiu atveju, gelbėjimo objektas. Blogesniu atveju, musulmonės nusipelno feminisčių paniekos – vienas iš Lietuvos žmogaus teisių žurnalistikos šviesulių viešoje erdvėje prilygino musulmonę šuniui, kuris „už tai, kad šeimininko gerai šeriamas mielai ir antkaklį nešioja“. Panašaus požiūrio susilaukia ir uolios krikščionės, ir religiją pakeitusios arba už „vyrų dominavimą palaikančių“ kultūrų atstovų ištekėjusios tautietės, kurioms baltosios feministės taip pat atsuka nugarą. Anot šių feminisčių, „tikroji“, solidarumo bei lojalumo nusipelniusi feministė būtinai turi būti sekuliarių pažiūrų.
Ne tik religinės, bet ir etninės grupės sulaukia baltųjų feminisčių strėlių. Štai kitos feministės, pretenduojančios į absoliutumą, šaiposi, kaip galima padėti romėms be jų perrengimo iš sijonų į kelnes, „feminizmą paliekant už (taboro trobos – aut. past.) durų“?
Tokios pažiūros neretai demonstruojamos atvirai, nesislepiant. Kol tokių pažiūrų feministės dirba su diskriminaciją, nelygybę, smurtą patyrusiomis moterimis, negalime turėti jokių iliuzijų dėl galimo pozityvaus pokyčio: moteris, smurtautojo sužlugdyta fiziškai ir morališkai, (ne)gelbėtojų yra sutraiškoma dar ir dvasiškai. Iš jos asmenybės, individualumo, vertybinio pasaulio, kuris galėtų tapti stipria atrama moters atsigavimui, lieka tik griuvėsiai.
Jei norime pagerinti moterų padėtį šiandieniniame multikultūriniame pasaulyje, privalome ne tik savyje atpažinti aplinkos vertinimo kriterijus, kurie gali būti paveikti baltosios privilegijos, bet ir pripažinti kur kas kompleksiškesnius iššūkius, su kuriais susiduria moterys. Vieni iššūkiai būdingi tik tam tikrų rasių ar etninių grupių, kiti – tam tikrų religijų moterims. Nereikia pamiršti, kad kiekviena bendruomenė žengia pirmyn savo tempu, atspindėdama, o ne atsikratydama savo kultūrine, rasine, religine savastimi. Niekam, nei patriarchališkai visuomenei, nei kitoms feministėms nevalia nuspręsti už moteris, ko joms iš tikrųjų reikia.
