Auksinis seksizmas

Pradėsiu nuo prisipažinimo. Mintis apie auksinį seksizmą atėjo į galvą būtent todėl, kad ilgą laiką visai mėgdavau žiūrėti per LRT televiziją transliuojamą intelektinį žaidimą „Auksinis protas“, vedamą Andriaus Tapino ir Arūno Valinsko. Žiūrėjau, kol galiausiai įgriso beveik kiekvieno žaidimo metu kuriama nemaloni seksistinė atmosfera, jei žaidime dalyvaudavo nors viena moteris.

Vedėjai beveik į kiekvieną moterį reaguodavo kaip į egzotišką laidos puošmeną, pabrėždami dalyvės lytį ir neretai nukrypdami į ironišką flirtą. Jie atitinkamai pradėdavo vertinti ir klausimus: vieni staiga tapdavo „moteriški“, kiti „vyriški“. O žaidimo metu imituojama „lyčių kova“ (a la „vyrai prieš moteris“) taip pat būdavo dažnas motyvas.

Pastebėjau, kad tokią pačią seksistinę atmosferą stengiasi kurti ir šio žaidimo komunikacijos komanda. Štai kaip skamba kelios atrinktos laidos anonsų antraštės:

„Auksinis protas“: paguodos kvantas, mergina ir futbolas,

„Auksiniame prote“ – ledo ritulininkė su aukštakulniais,

„Auksiniame prote“ – tik moterys,

„Auksinis protas“ – labai įžeista dama prieš arogantišką vyriškį,

Lapė snapė apsuko galvas „Auksinio proto“ vyrams,

Pavasaris „Auksiniame prote“ – gėlių ir moterų laikas.

Pastarajame rašoma: „Pavasaris jau pažadino pirmuosius gėlių žiedus, o įkandin jų visu grožiu pražydo ir dailioji lytis. Į LRT intelektinį žaidimą „Auksinis protas” susirinkusios moterys apstulbino vyrus ne tik grožiu, bet ir žiniomis”. Kitame anonse pastebima panaši linija: „Intrigų, emocijų, netikėtų ir tikrai nesurežisuotų siužeto linijų „Auksinio proto” paguodos finale, netrūks. „Paguodos finalą” kaip ir visus filmus apie Džeimsą Bondą papuoš viena žavi moteris. Ryškiai raudona suknele ir neišnykstančia šypsena pasipuošusi 22 metų politikos mokslų magistrantė įkvėpė žaidimo vedėjus”. Tai tik keli pavyzdžiai iš daugybės.

Įdomu, kad nors intelektinis žaidimas yra populiaresnis tarp moterų, jame dalyvauja daugiau vyrų. Spaudos pranešime šis faktas irgi įvelkamas į tą patį seksistinį formatą: „Galbūt moteris ateiti filmuotis stabdo keli dalykai – kaip jos atrodys ekrane, kaip nesusimaut atsakinėjant į klausimus ir ką apsirengt…” – samprotauja žaidimo vedėjai Andrius Tapinas ir Arūnas Valinskas ir tikisi, kad moterys bus drąsesnės. Beje, kai laidoje filmuojasi dailiosios lyties atstovės, ir žaidimo dalyviai, ir vedėjai tampa tikrais džentelmenais – vieni stengiasi jų iš žaidimo nepašalinti, kiti akies mirktelėjimu ar paslaptinga šypsenėle stengiasi užvesti ant kelio.”

Žodžiu, intelektinėje plotmėje, kurią simbolizuoja žaidimas, moteris vaizduojama kaip egzotika, keistenybė ar įdomybė (angl. curiosity), komiškai atsidūrusi tarp kvanto ir futbolo. Tačiau jos pasirodymas niekada nebus lygiavertis vyrui, nes jai leidžiama tik puošti, įkvėpti, žydėti ir spinduliuoti grožį. O kad toje plotmėje nepasimestų ir nepaklystų, jai reikia džentelmenų, kurie „akies mirktelėjimu“ ar „paslaptinga šypsenėle“ užvestų ant kelio. Geriausiu atveju jos žinios bus įvertintos kaip smalsumas, gudrumas ar apsukrumas (kaip tos lapės snapės), bet ne intelektualumas.

Deja, toks auksinis seksizmas nėra išskirtinai šio žaidimo produktas. Jis gimsta bei skleidžiasi ir kituose „auksiniuose“ protuose. Auksinis seksizmas, galima sakyti, yra platus fenomenas, atsirandantis nuomonių lyderių tekstuose ir pasisakymuose. O „auksinis“ jis todėl, kad nuomonių lyderių lūpose jis įgauna vertę ir tampa patrauklus bei ginamas, ir tarsi netenka savo nekorektiško krūvio. Tai nėra atskiras seksizmo žanras ar rūšis, o labiau tam tikra forma ar formatas, kai seksizmas sklinda iš pripažintų viešosios erdvės veidų ir protų, kitų akyse tapdamas bemaž vertybe ar bent jau gero tono ženklu.

„Auksinis seksizmas“ gali būti įvairių žanrų. Pavyzdžiui, infantilizuojantis ir de-intelektualizuojantis seksizmas. Toks kaip „Auksiniame prote“.

Gali būti tiesiog paprastas, plikas ir neužglaistytas seksizmas. Tačiau kai tokia mizoginija eina iš, pavyzdžiui, rašytojo Andriaus Užkalnio, tai vadinama tiesiog rašymo stiliumi. Tokiu būdu seksistiniai įžeidimai sumetami į krūvą kartu su kitokių žeminimų tiradomis. Ir tada nelabai kam rūpi, kur jau seksizmas, o kur – tiesiog eilinis įžeidinėjimas. Tai tampa individualiu rašymo stiliumi, kurio fanais gali būti net ir tie, kurie nuoširdžiai pasipiktintų, jei su seksistiniu pasisakymu susidurtų kitame kontekste, kai tuos pačius žodžius ištartų kas nors kitas, o ne (šiuo atveju) A. Užkalnis.

Šio autoriaus tekstuose nesikuklinama aptariamas moteris pavadinti „šliundromis“, „patelėmis“, „kiaunėmis“ ir „senomis raganomis“, dažnai atakuojant jų išvaizdą ir vartojant, pavyzdžiui, taip: dainininkę Adelę jis vadina „kaukiančiu depresijos maišu“ su „nuskriausto buldogo veidu“, o nevyriausybininkes – „surūgusiomis politkorektinėmis stervomis smailiomis nosimis ir vielos formos lūpomis“. Dar visai neseniai buvo plačiau diskutuojama ir dėl šio autoriaus komentarų apie vieną žinomą moterį, kurią savo tekste žemino pajuokdamas jos figūrą ir dėvimus drabužius. Visi šie epitetai ir apibūdinimai minėto autoriaus tekstuose tampa lyties atžvilgiu formuojamais argumentais, kurių funkcija – įrodyti pasirinkto asmens menkavertiškumą.

Tačiau „auksinis seksizmas“ gali būti ir subtilus, rafinuotas. Pavyzdžiui, politologo Vladimiro Laučiaus tekstuose valstybingumas, kurį privalu puoselėti, prilyginamas vyriškumui, o pernelyg liberali demokratija, kurios reikėtų vengti – moteriškumui. Kalbėdamas apie politinės drąsos, tvirtumo, stuburo būtinybę, V. Laučius rašo: „Mūsų valstybės herbas yra Vytis. Šarvuotas raitelis ant sidabrinio žirgo su iškeltu kalaviju. Norėtųsi tikėtis, kad Vytis ir jo simbolizuojamas vyriškumas puošia ne tik valstybės institucijų sienas ir vėliavas, bet ir Lietuvos piliečių širdis.”  Šiam pozityviam „vyriškam valstybingumui“ priešinama negatyvi „moteriškėjanti demokratija”. Kitame tekste V. Laučius bando įrodyti „moteriškėjančios demokratijos“ grėsmę, remdamasis antikine Aristofano komedija pavadinimu „Moterys taryboje“, gąsdinusią, kuo demokratija gali pavirsti be stiprios, vyriškos lyderystės:

„Praksagoros [komedijos veikėjos] mąstysenos ypatumą (…) apibūdina taikli Harvey Mansfieldo interpretacija. „Tai, kaip jos (Praksagoros) nauja tvarka keičia Atėnų demokratiją, liudija moterų nenorą kelti ginčytinus klausimus. Jos komunistiniai užmojai šalina ginčą iš valstybės gyvenimo, šitaip atskirdami demokratiją nuo politikos; demokratija vis labiau demokratizuojasi, moteriškėja ir depolitizuojasi, idant visi jaustųsi laimingi“. Nevyriškų vyrų, nesiginčijančių politikų ir nepolitinės, diskutuotinų klausimų vengiančios demokratijos idealai savitai sieja M. Jankauskaitės, D. Mikutienės ir Praksagoros nuostatas.“

Galima sakyti, kad V. Laučius šią diskusiją konstruoja aiškiai įvardindamas savo vertinimą: valstybingumas turi būti puoselėjamas ir siejamas su vyriška lyderyste, stipriu politiniu stuburu, o šiuolaikinė demokratija – pernelyg skysta, moteriška ir demokratiška – vertinama kaip grėsmė tiek vyrų vyriškumui, tiek valstybės vyriškumui.

Tai buvo keli „auksinio seksizmo“ pavyzdžiai, kurie jau ilgą laiką įstrigę mano galvoje. Tačiau jie tikrai nėra vieninteliai.

O dabar sunkioji dalis: ką ir kaip daryti, kad „auksinis seksizmas“ nebūtų įprastas ir natūralus viešosios erdvės reiškinys? Nemanau, kad galime rasti vieną efektyviausią būdą. Mano požiūriu, yra bent dvi vienodai svarbios strategijos, kurių svarbu nepamiršti. Pirma – tai problemizavimas. Didelė dalis seksistinio diskurso taip ir lieka natūralia ir savaime suprantama viešojo kalbėjimo savybe ir tik visai neseniai pradėta plačiau problemizuoti seksizmą, dažniau atkreipti dėmesį į tai viešose plotmėse. Geras šios strategijos pavyzdys – tinklaraštis „Kasdienis seksizmas“. Jame publikuojami įvairiausi atrasti seksizmo pavyzdžiai ar atvejai. Tai, galima sakyti, archyvas, kurio idėją tikrai įmanoma plėsti ir pritaikyti kitoms formoms.

Kita strategija galėtų būti atsvaros – t. y. seksizmą atsveriančio turinio – kūrimas. Feministinės literatūros, meno, aktyvizmo, akademinės ir dėstymo tradicijos, kanalų socialiniuose tinkluose kūrimas. Puikiai žinome, kad daugiau ar mažiau visa tai daroma, bet norėtųsi padidinti garsą, kad jį išgirstų kuo didesnė auditorija.

Donatas Paulauskas yra Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro lektorius. 

Komentaras remiasi pranešimu, skaitytu diskusijoje „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje 2017“, vasario 17 d. vykusioje Nacionalinėje dailės galerijoje.