Atkūrus nepriklausomybę ir pradėjus steigtis naujoms religinėms bendruomenėms, didžiajai daliai jų užklijuota sektos etiketė. Nors pats žodis savaime neigiamo atspalvio neturi, tačiau Lietuvos gyventojų vaizduotėje – tai totalitarinių lyderių paveiktos grupės, neadekvačiai suvokiančios realybę. Tyrimai atskleidžia ir kitą šokiruojančią tendenciją – ne katalikai arba jokio tikėjimo neišpažįstantys žmonės nemažos dalies visuomenės laikomi nepatikimais, negalinčiais eiti aukštų pareigų ar dirbti Seime.
Praėjusiais metais Nacionalinį lygybės ir įvairovės apdovanojimą už religijų įvairovės skatinimą pelniusiu dr. Milda Ališauskienė sako, kad nelygiavertis katalikų bei naująsias religijas išpažįstančių žmonių vertinimas atsispindi ir valstybės politikoje, nors tiek vieni, tiek kiti – Lietuvos piliečiai. Mokslininkė taip pat pastebi ir visuomenės norą privatizuoti religines praktikas, stumiant jas iš viešosios erdvės.
Kokios yra tos etiketės, klijuojamos įvairias, „netradicines“ religijas išpažįstantiems žmonėms?
Mūsų 2012 m. religinių mažumų bendruomenių narių apklausa atskleidė, kad dauguma jų vadinami sektantais, o religinės bendruomenės, kurioms jie priklauso – sektomis.
Kaip kovojama su tokių etikečių klijavimu?
Žodis „sekta“ yra mokslinis terminas, naudojamas sociologijoje, tačiau viešojoje erdvėje jis tampa negatyvią prasmę turinčia sąvoka, siekiančia parodyti, kad koks nors religinis reiškinys, bendruomenė ar žmogus yra „nukrypęs“ nuo neva tikrojo, grynojo tikėjimo. Arba, kad žmogus yra „išplautomis smegenimis“, paveiktas „totalitarinio lyderio“, t.y. negalintis savarankiškai apsispręsti ar veikti. Didesnę tolerancijos ir nediskriminavimo patirtį turinčiose visuomenėse siūloma susilaikyti nuo neigiamų atspalvių ir etiketės bruožų turinčių sąvokų naudojimo viešajame diskurse.
Labiausiai diskriminuojamais dėl religinių įsitikinimų save laiko nekatalikiškų krikščioniškų bendruomenių nariai. Kokios tai bendruomenės ir kaip tai pasireiškia praktikoje?
Tai yra Tikėjimo žodžio, Naujosios kartos, Baptistų, Sekmininkų, Septintos dienos adventistų bažnyčios. Šios bendruomenės jaučiasi diskriminuojamos valstybės institucijų, pirmiausia įstatymų lygmenyje, kai visos religinės bendruomenės skirstomos į tradicines ir kitas. Tokiu būdu valstybė pati inicijuoja etikečių klijavimo procesą, nes šios bendruomenės tampa netradicinėmis, t.y. kažkokiomis kitokiomis, nepageidaujamomis, „nenormaliomis“. Joms su tokia stigma tenka susidurti kasdieninėje savo veikloje. Pavyzdžiui, dauguma religinių mažumų bendruomenių savo tikėjimo praktika laiko pagalbą vargstantiems, jų maitinimą, aprūpinimą drabužiais, rašo projektus savivaldybės ir valstybės institucijoms paramai gauti ir susiduria su nuomone, jog netradicinėms religinėms bendruomenės nevalia gauti valstybės pinigų, kad jos negali užsiimti labdaros projektais. Jau nekalbant apie tai, kad valstybė remia tradicines religines bendruomenes kiekvienais metais neprašydama ataskaitos už tai, kaip panaudojama parama. Vadinasi, valstybė labiau pasitiki vienomis nei kitomis religinėmis bendruomenėmis, bet pasižiūrėję iš arčiau pamatysime, kad visas šias bendruomenes sudaro tokie patys Lietuvos piliečiai, mokantys mokesčius, kuriuos dėl jų tikėjimo ir įsitikinimų valstybė sudėlioja į skirtingas lentynėles.
Prieš šešerius metus Europos žmogaus teisių teismas išaiškino, kad kryžiai mokyklose pažeidžia religijos laisvę. O kaip yra su tikybos-etikos pamokų pasirinkimu mokyklose? Juk tikybos pamokose Lietuvoje paprastai mokoma Romos katalikų tikėjimo pagrindų.
Jūsų klausime slypi dvi problemos – religijos buvimas šiuolaikinės visuomenės viešojoje erdvėje ir religinis švietimas valstybinėse mokyklose. Pirmoji problema susijusi su klausimu, ar gali ir kiek religijos bei jos simbolių turėtų būti viešose erdvėse – įvairiose institucijose. Ar religinių simbolių buvimas šiose erdvėse žeidžia kieno nors teises? 2004 m. Prancūzijoje buvo uždrausta dėvėti įvairius religinius simbolius, tokius kaip kryžiai, galvos apdangalai, viešosiose erdvėse. Tačiau toks draudimas tik supriešino Prancūzijos visuomenę, paskatino piliečių priešiškumą valstybei. Po penkerių metų Europos Žmogaus Teisių Teismas išnagrinėjo bylą dėl kryžiaus kabinimo Italijos valstybinėse mokyklose ir priėmė sprendimą, kad tokios situacijos pažeidžia sekuliarumo principą, bet vis dėlto vėliau savo sprendimą pakeitė ir nustatė, kad kryžius yra „pasyvus simbolis nedarantis įtakos moksleiviams“. Šie pavyzdžiai ir juos keliantys klausimai – tai religijos vietos ir vaidmens šiuolaikinėse visuomenėse, valstybės ir religijos santykių diskusijos tąsa, kurios galutinis rezultatas galėtų būti religijos perkėlimas į privatų gyvenimą. Kitaip tariant, tokiose visuomenėse religinis gyvenimas tampa privačiu reikalu, o viešoje erdvėje nelieka vietos religijai. Vis dėlto realybėje, gal tik Šiaurės Korėjos visuomenės viešojoje erdvėje nėra vietos religijai, tokiai kaip ji suprantama Vakaruose, kitos visuomenės nustato ir nuolat persvarsto religijos viešo ir privataus buvimo ribas. Todėl neįmano vienareikšmiškai įvardinti modelį, kuris galėtų būti patraukliausias, nes turime pasirinkti aiškų išeities tašką.
Religinis švietimas gali būti konfesinis ir nekonfesinis. Lietuvos religinio švietimo modelis yra konfesinis, t.y. esant reikalaujamam mokinių skaičiui siūlomos vienos iš tradicinių ar valstybės pripažintų religinių bendruomenių tikybos pamokos. Teoriškai iki 14 metų moksleivio tėvai, o vėliau jis pats galėtų rinktis tarp etikos ir tikybos pamokų, tačiau praktiškai kartais atsitinka taip, kad mažesnėse mokyklose yra dėstoma tik tikyba ir nesurenkamos etikos pamokas lankančiųjų grupės, tad norintieji lankyti etikos pamokas to negali padaryti. Nekonfesinio religinio švietimo turinys apima ne vienos religijos tikėjimo ir praktikos perteikimą, tačiau pristato religijų istoriją, diskutuoja aktualiais religinio gyvenimo klausimais.
Lietuva iki 2017-ųjų metų pabaigos ketina priimti šiek tiek daugiau nei 1 000 pabėgėlių. Dauguma gyventojų įsitikinę, kad jie išpažįsta islamą, tačiau įvairios apklausos rodo, kad Lietuvos gyventojai šią religiją vertina gana nepalankiai. Kokių tai gali sukelti problemų?
Lietuvos gyventojų apklausos atskleidžia gana prieštaringus duomenis apie gyventojų žinias apie islamą ir musulmonus, nes teigdami, kad nenori gyventi kaimynystėje su musulmonais, tuo pačiu sutinka gyventi kaimynystėje su totoriais, kurie taip pat yra musulmonai. Tokie duomenys leidžia manyti, kad musulmonai siejami su teroristais, tačiau taip pat – kad gyventojai tampa palankesni toms grupėms, kurias labiau pažįsta. Dauguma gyventojų žino, kad totoriai seniai gyvena Lietuvoje, greičiausiai buvo sutikę ar pažįsta ne vieną asmenį, galbūt kažką žino apie jų gyvenimo būdą ir todėl juos vertina palankiai. Manau, kad gyventojų nuostatos pabėgėlių, kurie nebūtinai gali būti musulmonai, atžvilgiu turėtų keistis, kai šie žmonės apsigyvens kartu, kai kartu ves vaikus į darželius ar mokyklas, kai susitiks prekybos centruose ar daugiabučių kiemuose.
Milda Ališauskienė atsiima Nacionalinį lygybės ir įvairovės apdovanojimą, A. Didžgalvio nuotr.
Atrodo, kad išaugus pabėgėlių krizei, padaugėjo ir kalbų apie tariamą islamo grėsmę Europai – žmonėms dažnai sunku paaiškinti, kad islamas ir terorizmas yra du skirtingi dalykai. Kaip reiktų šį skirtumą aiškinti visuomenei?
Iš religijų istorijos žinome, kad visos taip vadinamos pasaulio religijos turėjo savo istorijoje momentų, kuomet jų tikėjimo pagrindu buvo taikoma prievarta ar teroras, todėl išskirtinai sieti islamo ir terorizmo negalima. Kita vertus, tai ką matome žiniasklaidoje apie Islamo valstybę reikėtų atskirti nuo pasaulinės islamo bendruomenės, kuri yra labai įvairi, tokią situaciją galėčiau palyginti su devintajame dešimtmetyje Vilniuje veikusia organizuoto nusikalstamumo gauja Vilniaus brigada, kurią dėl jos pavadinimo kas nors galėtų sieti su visais vilniečiais. Be abejo, toks palyginimas galėtų užgauti daugelį niekaip su šia gauja nesusijusių vilniečių.
Tačiau suprantama, kad daugumai žmonių atrodo, kad jei kažkas užgrobia lėktuvą, tai jis teroristas ir greičiausiai musulmonas, nes pastarąjį dešimtmetį apie tai daug kalbama ir rašoma žiniasklaidoje. Vis dėlto dažnai žiniasklaidoje pasakius A, nepasakoma B. Pavyzdžiui, žiniasklaidoje mažai kalbama, apie tai kodėl vieni žmonės renkasi gyvenimą komunose, aukoja savo vakarietišką gyvenimą, materialinę gerovę arba kodėl kitose visuomenėse žmonės nusprendžia rinktis kovą su Vakarais, aukoja savo gyvybę vardan kažkokių daugeliui nesuprantamų tikslų. Apie tai šiuo metu daug diskutuojama mokslininkų bendruomenėse. Svarstoma, kiek socialinės nelygybės ir neteisingumo jausmai gali turėti įtakos tokiems pasirinkimams, kokių socialinių, fizinių ar kitų netekčių kontekste priimami tokie sprendimai, kaip gali keistis žmogus įvairiose gyvenimo situacijose. Žiniasklaidoje labai retai pasitaiko informacija apie šiuo metu atliekamus panašius mokslinius tyrimus ir jų rezultatus. Kita vertus, žiniasklaidoje nematome ir islamo bendruomenių atsako į teroro aktus, dažnas taip ir nesužino, kad islamo bendruomenės protestuoja prieš nusikaltėlių naudojimąsi jų religijos pavadinimu.
Leidinyje „Religinių mažumų lygių galimybių užtikrinimas Lietuvoje: problemos ir rekomendacijos“, kurios bendraautorė esate ir jūs, pateikta, galima sakyti, šokiruojanti statistika. Pavyzdžiui, 37 proc. Lietuvos gyventojų 2014 m. manė, kad ateistams neturėtų būti garantuota galimybė užimti vadovaujančių pareigų ar dirbti Seime. Žymi dalis gyventojų laikosi panašių nuostatų ir apie ne katalikus. Kaip susiklostė tokia situacija?
2014 m. gyventojų apklausos apie pilietinių teisių suteikimą įvairioms visuomenėms grupėms rezultatai leidžia teigti, kad religijos buvimas viešoje erdvėje, savo religinio tapatumo viešinimas nepriimtinas daugumai Lietuvos visuomenės gyventojų: galbūt tai juos gąsdina arba jie nėra tikri, arba negali prognozuoti tikinčiųjų ar įvairius įsitikinimus turinčių individų elgesio ir todėl nenori jų matyti įvairiose pareigose. Giliau pažvelgę pamatytume, kad tai susiję ir su žinių apie įvairius tikėjimusi ar įsitikinimus bei jų raišką kasdienybėje stoka.
Leidinyje taip pat įžvelgiama bendra tendencija, kad nuo 2007 iki 2014 metų mažėja tolerancija bet kokioms religijoms, įskaitant ir krikščioniškoms. Kokios to priežastys?
Sakyčiau, kad šie apklausų duomenys leidžia įžvelgti Lietuvos visuomenės daugumos norą privatizuoti religiją, t.y. perkelti ją į privataus gyvenimo lygmenį ir sumažinti jos vaidmenį viešojoje erdvėje. Vis dėlto turėtume kalbėti ir apie kitą pusę – gyventojų vertinimus religinių mažumų atžvilgiu. Paaiškėjo, kad Jūsų minimu laikotarpiu išliko panašus neigiamai vertinančių religines mažumas visuomenės narių skaičius, tačiau išaugo neutraliai vertinančiųjų skaičius, taip pat paaiškėjo, kad daugiau žmonių buvo susitikę ar turėjo progą pasikalbėti su religinių mažumų atstovais ir tai galbūt prisidėjo prie neutralaus vertinimo.
Kokiais būdais reikėtų didinti/skatinti toleranciją įvairias religijas išpažįstančių žmonių atžvilgiu?
Tolerancijos nebuvimas yra socialinė problema, kurios įveikai mokslinėje literatūroje galime aptikti kelių etapų strategiją. Pirmiausia, siūloma plėsti ir gilinti visuomenės žinias apie įvairias religijas, jų tikėjimus ir praktikas. Tokias žinias visuomenei galėtų pateikti žiniasklaida ir švietimo institucijos – mokyklos, kolegijos bei universitetai. Antras etapas, darbas su konkrečiomis visuomenės grupėmis, kuriose palaikoma netolerancija įvairias religijas išpažįstančių žmonių atžvilgiu. Ir trečias etapas – valstybės institucijų, teisėsaugos įsitraukimas į kovą su netolerancija ir diskriminavimu bei bausmės konkretiems asmenims ar jų grupėms, esant diskriminacijos atvejams.
