Vasario 21 dienos vakarą jau trečią kartą „Ad Hoc: Nepatogus kinas” festivalio diskusijų klubas pakvietė visus, susirinkusius į filmo, nagrinėjančio socialinės diskriminacijos ir žmogaus teisių ugdymo problemas, peržiūrą. Jos metu buvo parodytas filmas „Žydraakiai”, sukurtas 1996 m., pristatantis Džeinės Eliot metodą, kuris buvo taikytas trečios klasės mokiniams, siekiant paaiškinti ksenofobijos ir diskriminacijos žiaurumą. Padiskutuoti susirinko Pilietinių iniciatyvų centro direktorius Girvydas Duoblys, Įvairovės ir edukacijos namų direktorė Vilma Gabrieliūtė, Lygių galimybių ir plėtros centro projektų koordinatorius Augustas Čičelis, Ugdymo plėtotės centro direktorius Giedrius Vaidelis ir Nacionalinio socialinės integracijos instituto programų vadovas Arūnas Survila. Diskusijų dalyvių pokalbį moderavo humanitarinių mokslų daktarė Margarita Jankauskaitė.
Pasibaigus filmui, salės atmosfera vis dar buvo pripildyta charizmatiškosios filmo herojės Džeinės Elliot idėjų, kurios filmo metu privertė kiekvieną susimąstyti ne tik apie konkrečiai filme pasakojamas visuomenėje plačiai įsišaknijusias, tačiau vis dar gajas diskriminacijos problemas, tačiau taip pat ir apie Lietuvoje vyraujančias nuostatas ir visuomenės požiūrį jautriais žmogaus teisių klausimais.
Diskusiją pradėjo mokslų daktarė Margarita Jankauskaitė, užduodama klausimą, ar Lietuvoje apskritai reikalingas švietimas žmogaus teisių, lygių galimybių tema? Savo iniciatyvą galėjo parodyti ir salės žiūrovai, užduodami klausimus tiesiogiai, ar juos diskusijos ekspertams pateikdami raštu. Iš pateiktų nuomonių, nelengva pripažinti, tačiau prieita prie išvados, jog nuoseklaus švietimo minėtomis temomis Lietuvoje kol kas dar nėra.
„Siekiant visuomenės tolerancijos, būtina žmogų ugdyti ir šviesti nuo pat jo gimimo”,- kalbėjo diskusijos dalyviai. Tačiau pirmiausia būtina užsiimti suaugusiųjų švietimu, kad šie galėtų atitinkamai auklėti ir vaikus, tokiu būdu dėdami pagrindus tolerantiškai visuomenei. Kita vertus, atitinkamas dėmesys turi būti skiriamas ir vaikams, pvz. kiekvienas vaikas turi žinoti savo teises. Kalbėta ir apie 1995 m. liepos 3 d. Lietuvos Seimo ratifikuotą Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Pastebėta, jog vaikas, skaitydamas minėtą dokumentą, gali susidaryti įspūdį, jog teises turi tik vaikai. Todėl vaikui pirmiausia reikia kalbėti apie žmogaus teises apskritai.
Kitas klausimas nagrinėjo, kas Lietuvoje turi vykdyti švietimą žmogaus teisių tema? Į diskusiją aktyviai įsiliejo salėje sėdėję pedagogai, kurie akcentavo visuomenės uždarumą ir baimę plačiau atsiverti įvairovei bei skirtumų tolerancijai. Mokytojai dažnai susiduria su švietimo metodų ribotumu dėl pačios visuomenės požiūrio į vyraujančias problemas, kurios dažnai ignoruojamos. Pastebėta, kad pirmoko vadovėliuose yra abejotino turinio užduočių, pvz. žaislus suskirstyti į mergaitėms ir berniukams tinkančių žaislų grupes. Pritarta nuomonei, kad reikia dirbti ne tik su mokiniais, bet ir su jų tėvais.
Diskusijos ekspertai pažymėjo, kad siekiant rezultatų žmogaus teisių tema, mokymo metodai geriausiai veikia, kai jie yra išgyvenami, kai žmogus pats pajaučia diskriminacijos keliamą neigiamą poveikį. Vien tik kalbos ar pasakojimai apie metodų taikymą realios įtakos visuomenei neatneša. Todėl būtina, kad vykdant švietimą tokiomis aktualiomis temomis, pedagogai būtų kūrybingi ir vertybiškai nusiteikę, nebijantys su savo mokiniais diskutuoti įvairiomis žmogaus teisių ir lygių galimybių temomis.
Diskusijos pabaigai domėtasi, ar įmanoma Lietuvoje ugdyti jautrumą žmogaus teisių problemoms, kai aplink didėja skurdas, mažėja ekonominiai ištekliai. Pažymėta, kad problemos kyla kiekvieną dieną, tiek mokyklose – patyčios, užgauliojimai, tiek ir suaugusiųjų gyvenime – prie išėjimo iš laiptinės sustatyti automobiliai, kliudantys kūdikio vežimėliui. Svarbiausia atsikratyti požiūrio: „aš” esu čia, o „jie” yra ten. Visi mes esame lygiaverčiai visuomenės nariai, todėl turime domėtis tiek savo, tiek ir žmogaus teisėmis apskritai, skatinti švietimą šiomis temomis. Taigi visuomet lieka graži viltis, jog savo pastangų dėka galime išlaisvinti visuomenę nuo ją slegiančių diskriminacijos, homofobijos ar ksenofobijos pančių ir ji taps tolerantiška bei atvira kiekvienam.
