Tokius kibernetinius judėjimus, drąsinančius moteris atvirai pasakoti apie patirtą smurtą, užgauliojimus ir lytinį priekabiavimą kaip lietuviškasis pavyzdys #MoterysKalba, o Islandijoje #KonurTala, #þöggun, #Outloud, #FreeTheNipple etc., vadinu revoliucijos pradžia. Revoliucija cenzūrai ir visuomenės nuostatoms, kokia turi būti moteris.
Moteris įspraudžiama į rėmus, kaip jai derėtų šnekėti, kaip rengtis, kaip išlikti paslaptingai ir viliojančiai, o dar ir pirštu grūmojama maitinant kūdikį viešai. Tai daug stipriau nei rėmai, tai jau visa siena, kai po seksualinio smurto ir išnaudojimo atvejų moteris jaučiasi bejėgė ir nežino nei kaip, nei su kuo kalbėtis bijodama gėdos ir užgauliojimų. Už pastaruosius dažnai atsakingos teisinės institucijos, kurios retai imasi bylinėtis, nes, kaip teigiama, trūksta įkalčių, arba moterys, paraginamos pačios prisiimti kaltę.
„Mums reikia nugriauti tą tylos sieną ir apie šias problemas pradėti kalbėti atvirai ir be užuolankų“, – sako Björg Sveinbjörnsdóttir apie kovą su smurtu ir lytiniu moterų išnaudojimu Islandijoje.
Björg Sveinbjörnsdóttir, Miglės Križinauskaitės nuotr.
Kalnas ir liko kalnu
„Seksualiniai nusikaltimai yra didelė problema visame pasaulyje, be išimties jie giliai įsišakniję ir Islandijos kultūroje. Smurto aukomis dažniausiai tampa moterys, o kaltininkais daugiausia būna vyrai. Seksualinis smurtas − tai labai rimtos visuomenės sveikatos ir žmogaus teisių problemos, turinčios daug trumpalaikių ir ilgalaikių pasekmių tiek fizinei, tiek protinei, tiek seksualinei moterų sveikatai. Negana to, kad seksualinės prievartos patirtis yra ilgai traumuojantis įvykis, bet dažnai aukos priverstos išgyventi gėdą ir įtarinėjimus. Yra begalės mitų mūsų visuomenėje, palaikančių prievartos kultūrą. Įsigalėjusi tokia nuomonė, kad kai moterys sako „ne“, tai dažniausiai reiškia „taip“ ir tuo įsitikinę vyrai jaučiasi turintys teisę į lytinius santykius. Kitas pavyzdys susijęs su mūsų auklėjimu, kai berniukų elgesiui pritinka išsišokti, o iš mergaičių tikimasi kuklumo ir mandagumo. Priešingu atveju ta pati sistema vyrus padaro silpnais, nes ieškojimas psichologinės pagalbos tampa nebe vyriškumo klausimu“, – sako pašnekovė.
„Tokių institucijų kaip Sólstafir pareiga yra suteikti seksualinio smurto įvykių aukoms daugiau galių ir saugumo. Didindama informuotumą, šviesdama ir užsiimdama prevencija, ši erdvė tampa saugia užuovėja traumoms gyti. Islandijoje diskusija apie seksualinį išnaudojimą prasidėjo maždaug prieš 30 metų, kai buvo įkurta Stígamót (Sólstafir seserinė organizacija Reikjavike).
Nors praėjo nemažai metų, bet situacija per daug nepasikeitė. Sudėtingiausia, kai reikia rasti įvykių kaltininkus. Rodos, kad dažnai ir teisinės institucijos yra nusiteikusios prieš įvykių aukas, tarsi moterys buvo išprievartautos kažkokių neatpažįstamų ateivių.
Mes puikiai žinome, kad natūraliausias procesas gydyti žaizdas yra paprasčiausiai pripažinti, kas atsitiko ir lėtai koreguoti savo pasaulį dar kartą. Bet kai tiek trukdžių atsiranda šiame gydymosi procese, mes tik galime įsivaizduoti, kiek žmonių lieka neužgydytomis žaizdomis, kurių niekas nenori matyti mūsų visuomenėje. Pabandykite įsivaizduoti, jei po stichinių nelaimių būtumėte gydomi tuo pačiu būdu: kuomet jus įtikinėtų, kad nieko neatsitiko, ir tai viso labo tiktai jūsų pačių kaltė. Kalnas buvo kalnu, niekuo daugiau“, – savo įžvalgomis dalinasi Björg Sveinbjörnsdóttir.
Išlaisvink spenelį #FreeTheNipple
2015-uosius Islandijoje galima vadinti revoliuciniais metais, kurie pažymėjo kovą už moterų teises. Kovo mėnesį Islandijos moterys išreiškė paramą socialiniuose tinkluose vis labiau populiarėjančiai akcijai #FreeTheNipple (liet. „Išlaisvink spenelį“), kurios metu dalinantis savo profilio nuotraukomis su apnuogintomis krūtinėmis buvo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į nelygybę kurstančius įstatymus.
Judėjimas „Išlaisvink spenelį“ prasidėjo JAV siekiant pasišaipyti, kad net 37 šalies valstijose moterims yra draudžiama viešumoje pasirodyti apnuoginus krūtis. Nors Islandijoje tokie įstatymai netaikomi, bet pakurstyti feministinę islandų visuomenę užteko vos vieno atvejo. Kampanija „Išlaisvink spenelį“ tapo tiesiog virusine, kai viena akcijos pasekėjų, aukštosios mokyklos studentė „Twitter“ paskyroje pasidalinusi apnuogintos krūtinės nuotrauka sulaukė besityčiojančio vaikino komentaro. Reakcija į šį įvykį paskatino tūkstančius moterų, įskaitant ir parlamento narius bei garsenybes, paremti akciją, siekiančią panaikinti dvigubus standartus ir dalintis savo spenelių nuotraukomis pabrėžiant solidarumą.
„Kai išgirdau apie šį judėjimą, pajaučiau tam tikrą palengvėjimą, kad pagaliau atsirado moterų, kurios gina mūsų teises. Tarkime, moterys pornografijos industrijoje retai vaizduojamos kaip turinčios teisę rinktis, atvirkščiai, jos ten yra tam, kad patenkintų žiūrovą. Todėl, mano nuomone, #FreeTheNipple judėjimas − tai tarsi skanduotė, kad mes, moterys, esame savo kūno savininkės, bet ne žiūrovai ar pornografijos industrija, ir niekas negali naudoti mūsų nuogybės kurstant gėda ar užtildant mus. Mes pačios galime pasirinkti, kada mūsų krūtinė turi būti seksuali ir kada ne (be abejonės, tai pornografijos industrijos baisiausias košmaras). Aš taip pat prisijungiau prie „Išlaisvink spenelį“ judėjimo. Mano pačios situacija atspindėjo kūdikį maitinančios mamos kasdienybę. Paprasčiausiai įamžinau savo krūtinės spenelį spaudžiant pieną į kūdikio košės lėkštę ir pasidalinau „Facebook“ paskyroje. Šiuo aktu siekiau parodyti tai, kad mano krūtinė − tai ne tik kūdikio maitinimo įrankis ar koks seksualinis objektas, tai visų pirma yra mano kūno dalis“, − teigia Björg Sveinbjörnsdóttir.
Šios akcijos metu siekiama pademonstruoti, kad moters ir vyrų speneliai yra vienas ir tas pats audinys. Jaudulys pamačius moters krūtų spenelius kyla tik todėl, kad visuomenėje yra nusistovėjęs požiūris, kad tai viena intymiausių kūno dalių ir moteris privalo ją slėpti.
Islandijoje irgi #MoterysKalba
Birželį Islandijoje socialiniame tinkle „Facebook“ pasklido nauja kovos su seksualine prievarta iniciatyva. Pirmiausia viskas prasidėjo uždaroje „Facebook“ grupėje „Beauty tips“ (liet. „Grožio patarimai“), kur paprastai moterys dalinasi patarimais apie sveikatą ir kosmetiką. Kampanija prasidėjo nuo vienos moters, kuri užklausė, ar kuriai iš grupės narių yra kada nors tekę patirti seksualinę prievartą. Šimtai moterų žaibišku greičiu prabilo apie panašius nutikimus. Netrukus kampanija išplito į „Twitter“ su raktažodžiais #outloud (liet. garsiai), #konurtala (liet. moterys kalba) ir #þöggun (liet. nutildytas) − taip dar daugiau moterų prašneko apie seksualinę prievartą.
„Facebook“ socialiniame tinkle prasidėjo aktyvus judėjimas pritaikant labai paprastą vizualų elementą – savo profilio nuotrauką pakeičiant geltonu paveikslėliu, įprasminančiu „Pažįstu žmogų, kuris buvo seksualiai išnaudojamas“ arba oranžiniu „Aš buvau seksualiai išnaudojamas“. Nemažai moterų naudojo abu paveikslėlius vienu metu, pabrėždamos, kad yra abiejų atvejų liudininkės. Atsirado ir vyrų, prisijungusių prie šios akcijos, kurie taip sumažino tylą apie pažįstamų moterų lytinį išnaudojimą.
Geltonas paveikslėlis: pažįstu žmogų, kuris buvo seksualiai išnaudojamas. Oranžinis paveikslėlis: aš buvau seksualiai išnaudojamas.
Tokio pobūdžio socialinės iniciatyvos išreiškia paramą asmenims, susidūrusiems su seksualine prievarta ir tampa savotiška vizualia pagalba visiems socialinio tinklo dalyviams, leidžianti suvokti kiek daug žmonių aplink mus yra vis dėlto susidūrę su seksualiniu išnaudojimu.
Tegul menas bado akis
Björg Sveinbjörnsdóttir − ne tik psichologinės pagalbos darbuotoja, bet ir menininkė, švitriomis žirklėmis ir šaižiais pieštukais perkurianti senas fotografijas, rastas laikraščiuose, kurstanti moterų ir vyrų nelygybės temą – moteriškumą ir patriarchiją.
Tas moteriškumas (moters rankose laikoma skraistė) mergaitės visai nežavėjo, Björg Sveinbjörnsdóttir kūrinys.
„Moters rankose laikoma skraistė simbolizuoja moteriškumą, kurį norima uždėti mergaitei. Tai tarsi nematomas drabužis mūsų gyvenimuose kaip iš pasakos „Nauji karaliaus drabužiai“. Tai tarsi simbolizuoja, kokio elgesio mūsų visuomenė tikisi iš moters, pvz., sėdėti koja ant kojos, mandagiai juoktis, būti pasidažius, nuolat šypsotis ir daryti aplinkinius laimingus, o dar prie viso to išlikti paslaptinga. Tai ir yra tas kabliukas, kuris išskiria moters lytiškumo išskirtinumą nuo vyro. Moteris ypač trokštama tada, kai per daug neparodo savęs, o kuria aliuzijas. Jos tarsi paslaptingi dovanų ryšuliai, kuriuos vyrai kaip kokie išrinktieji gali atidaryti“, – interpretacijomis apie savo kuriamą meną dalinosi Björg.
