„Jei turėčiau baltą veidą, būtų lengviau“: kaip romui Lietuvoje susirasti darbą?

Lietuvos romai dažnai kaltinami, kad nenori dirbti – bet ar darbdaviai sutinka jiems duoti šansą? Dalinamės dviejų romų brolių istorija.Dmitrijus (24) ir Stepas (22) kasdien važinėja 70 km į Vilnių. Tai užtrunka daugiau nei valandą ir kainuoja daug litrų benzino, bet prie Eišiškių, Baltarusijos-Lietuvos sienos, gyvenantis automechanikas ir požeminių vandens jungčių tiesėjas nesiskundžia. Jie laimingi, kad po poros metų laukimo darbo biržoje jie apskritai turi kur važiuoti.

Pasiekus jų sodybą Purvėnų kaime, pasitinka šuniukas – toks jaunas, kad dar be vardo. Atokiau kieme vaikšto vištos. Penkis vaikus turinti romų šeima ūkininkauja, tačiau ilgalaikį darbą čia rasti sunku. Dėl to jo ieškojosi Vilniuje.

Keturis mėnesius dirbantis Stepas rūpinasi, kad veiktų sistemos, leidžiančios nubėgti vandeniui po lietaus. Tam jis ir komanda kuria požemines vandentiekio jungtis. „Gyliai būna dideli. Bet darbas normalius. Geriau negu laukti biržoje.“

Darbo birža nuolat turi darbo pasiūlymų – šiuo metu rodoma, jog visoje šalyje yra net 9029 laisvos darbo vietos. Tačiau, brolių teigimu, jas užimti nėra paprasta. „Pažiūri, kad esi romų tautybės – na ir kaip priimsi?“, – sako jie.

Stepas ir Dmitrijus neabejoja, kad būtent jų tautybė yra faktorius, stabdęs darbdavius: „Bandžiau darbą statybose, autoservise. Kai kalbam telefonu, viskas normaliai – sako, kad galiu atvažiuoti, pasikalbėsim, gal priimsim. Atvažiuoji – ir nieko. Vieną dieną važiavom bandyti dirbti į prekybos centrą – užsirašė numerį, sakė paskambins. Iki šiandien nepaskambino, nors praėjo 3 mėnesiai. O toliau rašo, kad darbuotojai reikalingi. Mums nepasako, kad nepriima dėl tautybės – bet dėl ko dar? Pažiūri į veidą – čigonas ir viskas. Jei būčiau baltos spalvos ir nesakyčiau, kad esu čigonas, tada gal priimtų“, – argumentuoja Dmitrijus.

Padeda vieni kitiems

Dėl to ieškant darbo romai padeda vieni kitiems. Dmitrijus kurį laiką dirbo Romų visuomenės centre, prižiūrėjo jį lankančius vaikus. Stepui dabartinį darbą padėjo surasti pažįstami gretimo kaimo romai. „Draugai ten jau dirbo ir mane rekomendavo. Jie rusai. Pas mus darbe – tik rusai“, – paaiškina Stepas.

„Rusai geriau priima čigonus. Lietuviai nelabai. Pas mus kaime dar lenkai gyvena, gerai sutariam su jais, kaip ir su baltarusiais. Nežinau, kodėl lietuviai nepriima. Gal blogai kažką padarė čigonai jiems. Jeigu lietuviai geriau pažinotų mus, tai gal negalvotų taip. Jie mano, kad visi čigonai tokie – kad pavogs ar dar ką nors padarys. Bet aš nemanau, kad kažką blogo esu padaręs lietuviams. Labai nesąžininga“, – sako Dmitrijus.

Dmitrijus kol kas autoservise dirba tik mėnesį. Jis laukia, kol pasibaigs bandomasis laikotarpis ir viliasi, kad gaus nuolatinį darbą bei didesnį atlyginimą. Taisyti automobilius jis išmoko pats taip pat iš draugų ir tėvo. „Iš pradžių nesisekė, bet po to ėmiau mašinas ardyti metalui – patiko, pradėjau suprasti, kaip viskas veikia.“

Kaip pavyko susitarti su jį priėmusio autoserviso vadovu – ar jam rūpėjo Dmitrijaus tautybė? „Jis pamatė, kad su manim viskas gerai. Pats paklausiau vadovo, kaip jis jaučiasi dėl to, kad esu čigonas. Atsakė, rusiškai, kad nesvarbu, kas esi. Svarbu, kad būtum geras žmogus.“

Be darbo romai skursta

Darbas yra būtinas, norint, kad Lietuvos romai pakiltų iš skurdo. Ekonominė gerovė, o tiksliau – blogovė yra didelės dalies šios, vos 2,000 gyventojų Lietuvoje turinčios tautinės grupės problema. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos publikuota apklausa (2015 m.) parodė, kad vienam romų namų ūkio nariui Lietuvoje per mėnesį tenka 78 eurai – keturis kartus mažiau už šalies vidurkį (326 eurai).

Išgyventi už 78 eurus per mėnesį reiškia sumažinti savo poreikius iki minimumo. Ta pati apklausa (joje dalyvavo per 500 Lietuvoje gyvenančių romų) parodė, kad daugiau kaip du trečdaliai (68 proc.) 15 metų ir vyresnių romų negali sau leisti pakeisti susidėvėjusių drabužių naujais, o pusė negali turėti dviejų nesuplyšusių batų porų.

Kai bendrai Lietuvoje kas dešimtas namų ūkis savo finansinę patirtį vertina kaip labai sunkią, tarp romų šeimų šis skaičius yra keturis kartus didesnis. Skurdo rizikos lygis tarp romų siekia 75 proc, Lietuvos vidurkis – 21 proc. Skurdas atsiliepia ir žmonių sveikatai: kas antras apklaustas romas nurodė sergantis chroniška liga arba turintis ilgalaikių sveikatos sutrikimų.

Iš apklausos galima matyti bent vieną teigiamą pokytį: lyginant su 2011 m., Lietuvos romai tapo ekonomiškai aktyvesni. 11,6 proc. respondentų nurodė, kad dirba samdomą darbą arba yra savarankiškai dirbantys asmenys. Prieš 4 metus taip atsakiusiųjų buvo 6 proc.

Kad dirbančių romų skaičius augtų, reikia ir didesnio visuomenės atvirumo jiems. Kol kas, kaip parodė Dmitrijaus ir Stepo istorija, jie jį lengviau randa tarp kitų tautinių bendruomenių draugų.

„Nanook“ žurnalistų komanda parengė NYLA podkasto epizodą apie naują Lietuvos romų kartą. Dmitrijaus ir Stepo pasakojimas yra jo dalis. Kviečiame išgirsti.

Šį epizodą pristato Lietuvos žmogaus teisių centras ir ENAR – Europos tinklas prieš rasizmą.