Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo organizuotoje nuotolinėje diskusijoje „Ar galime pasiruošti krizėms ir sukurti tvarią socialinę apsaugą?” socialinės apsaugos problemas ir galimus sprendimo būdus aptarė Vilniaus arkivyskupijos „Caritas” direktorės pavaduotoja soc. centrams ir programoms Aida Karčiauskienė, Vilniaus universiteto Socialinės politikos katedros profesorius Romas Lazutka ir Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.
Pranešėjai svarstė, kaip reikėtų pasiruošti krizėms, kad socialinės apsaugos sistema net ir jų metu išliktų efektyvi bei įvardijo sunkumus, su kuriais buvo susidurta ištikus pandemijai.
Pažeidžiamiausi visuomenės nariai dažnai lieka nepastebėti
Aida Karčiauskienė, Vilniaus arkivyskupijos Caritas direktorės pavaduotoja soc. centrams ir programoms teigia, kad nepaisant pandemijos poveikio visuomenei apskritai, labiausiai nukentėjo pažeidžiamiausios visuomenės grupės – žmonės, kurie dirbo prastomis darbo sąlygomis nelegaliai, yra vieniši, neturėjo santaupų. Dėl to A. Karčiauskienė skatina vertinti socialinių paslaugų prieinamumą iš pažeidžiamiausiųjų perspektyvos. Išaugusį socialinės pagalbos poreikį „Caritas” atstovė iliustravo socialinio centro „Betanija“ labdaros valgyklos lankytojų skaičiaus prieaugiu: „Iki pandemijos valgykla nemokamą maitinimą per vieną kartą suteikdavo apie 150-čiai žmonių, pandemijos metu šis skaičius išaugo iki 350. Valgyklos lankytojų skaičiaus padidėjimą išspręsti nesunku, nes problema ir pagalbos poreikis yra aiškus. Vis dėlto, dažniausiai pažeidžiamiausių visuomenės grupių problemos ir socialinės pagalbos poreikiai yra sunkiau pastebimi.“ Pasak A. Karčiauskienės, statistika ne visada pajėgi atskleisti socialinių problemų aktualumą, o remiantis pagalbos prašančiųjų skaičiais, atsiranda rizika nepastebėti pačių pažeidžiamiausių visuomenės narių arba ignoruoti jų problemas: „Vienas iš tokių pavyzdžių yra soc. įstaigų veiklos apribojimų sukeltos problemos pirmojo karantino metu: dėl koronaviruso į daugumą nakvynės namų nebuvo priimami nauji gyventojai, o alternatyvos žmonėms, kurie benamiais tapo karantino metu ar negalėjo įstaigoms pateikti reikalingos medicininės pažymos, nepasiūlytos.“
A. Karčiauskienė teigia, kad šias problemas spręsti buvo galima pasitelkiant kitų ES šalių praktikos pavyzdžius, kaip apsaugoti benamius nuo viruso ir užtikrinti tokių paslaugų tęstinumą. Vis dėlto, anot jos, šios problemos buvo ignoruojamos tiek savivaldybės, tiek Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, o jų sprendimų neatsirado net jau paskelbus antrąjį karantiną: „Nors antrojo karantino metu situacija geresnė dėl galimybės įstaigoms tęsti veiklą, nebuvo numatytos alternatyvios soc. paslaugos, mieste susidarė situacija, kai keletą savaičių nebuvo galima gauti laikinojo apgyvendinimo paslaugos.“
A. Karčiauskienės teigimu, karantinas išryškino ir neigiamą nuotolinio darbo ir skaitmenizacijos poveikį pažeidžiamoms grupėms: „Sistema pritaikyta atitinkamus įgūdžius ir priėjimą prie reikalingų įrankių ir resursų turintiems, tokių galimybių daugelis pažeidžiamų asmenų neturi, bet iš jų buvo primygtinai prašoma dėl įvairių socialinių paslaugų kreiptis internetu. Kadangi socialinis darbuotojas tokio asmens duomenų tvarkyti teisės neturi, pastarasis dažnai praranda galimybę prašyti soc. pagalbos. Taip pat socialinių paslaugų kokybė ir greitis karantino metu ypač sulėtėjęs, o kai kurios paslaugos iš esmės yra nevykdomos – tai didelė problema pažeidžiamiausiems asmenims.“
Ministrė: Tvari socialinė apsauga ir ilgalaikiai susitarimai tampa prioritetu
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė pabrėžia, kad Vyriausybės ir ministerijų, nevyriausybininkų siekis turi būti Lietuva be pamirštų, pažeidžiamų žmonių bei išskiria skurdo ir pajamų nelygybės problemų kritiškumą: „Skirtumas tarp 20 proc. didžiausias ir 20 proc. mažiausias pajamas gaunančių gyventojų yra vienas ryškiausių ES – jis siekia 6,4 karto, ES vidurkis – 5 kartai. Socialinių rodiklių suvestinėje irgi matyti, kad dar iki pandemijos skurdas ir pajamų nelygybė nurodomi kaip kritinės padėties. Tuo tarpu užimtumo, nedarbo lygis Europos Sąjungos vidurkį atitinka.“ Ministrė taip pat išskiria pandemijos sukurtus iššūkius: aukštesnę riziką patirti smurtą artimoje aplinkoje, išaugusį nedarbo ir nusikalstamumo lygį, suprastėjusią gyventojų emocinę sveikatą. „Tvari soc. apsauga ir ilgalaikiai susitarimai tampa prioritetu, tvarumas yra pagrindinis veiksmingos soc. apsaugos sistemos įgyvendinimo elementas, čia tvarumo sąvoka apima ne tik finansinį, bet ir socialinį, politinį orumą ir visuomenės pasitikėjimą soc. apsaugos sistema, jos veikimu ir įgyvendinimu.“ Ministrė teigia, kad bus siekiama identifikuoti be valstybės rūpesčio apsieiti negalinčius asmenis ir efektyvinti socialinę paramą, išlaikant ją gaunančių asmenų galimybę dalyvauti darbo rinkoje.
M. Navickienė pabrėžia, kad trumpalaikės reformos turi atliepti trumpalaikius iššūkius, o ilgalaikiai sprendimai turėtų būti koncentruojami į stabilesnių soc. sistemos pamatų statymą, pavyzdžiui, sukuriant soc. draudimo aprėpties išplėtimo ar indeksavimo mechanizmus, skatinant santaupų kaupimą, teikiant užimtumo priemones, adekvačią valstybės paramą pažeidžiamiausiems asmenims, kuriant palankesnius darbo santykius. Ministrė teigia, kad valstybės parama nukentėjusiems nuo pandemijos 2021 m. ir pandemijos pasekmių mažinimo priemonės koncentruosis į tęstinumą ir sąlygų lengvinimą: „Daugelis prieš tai taikytų priemonių, tokių, kaip subsidijos darbdaviams, išliks, bus sudaromos palankesnės sąlygos finansinei soc. paramai gauti, minimizuotos biurokratinės kliūtys. Net ir esant ekstremaliai situacijai žmonės turi gauti soc. paslaugas, tad jų tęstinumas ir vykdymas kuo įmanoma labiau tiesioginiu būdu, yra vienas iš svarbiausių tikslų.“
Pasak ministrės, vyriausybės programoje taip pat numatytas siekis vykdyti tvarią soc. apsaugos politiką: prioritetais taps neįgaliųjų teisių apsauga, adekvačių socialinių išmokų dydis, lygios galimybės, darbo ir šeimos derinimo galimybė, vaiko teisių apsaugos stiprinimas ir soc. apsaugos valdymo tobulinimas: „Tai pasiekti planuojama tobulinant socialinių paslaugų poreikių nustatymo sistemą: individualizuoti socialinės pagalbos suteikimą, gerinti pagalbos teikimo šeimoms ir vaikams algoritmą, sukurti kelių lygių socialinės apsaugos kokybės standartą.“
Nebegalima teisintis, kad esame nepakankamai turtinga šalis
Vilniaus universiteto Socialinės politikos katedros profesorius Romas Lazutka skatina prisiminti, kas yra soc. apsauga: „Negalima to laikyti stipresniųjų visuomenės grupių protegavimu, bet tai nėra ir pažeidžiamųjų smerkimas bei spaudimas savo problemas spręsti patiems. Tarptautinė darbo organizacija teigia, kad socialinė apsauga yra žmogaus teisė, o soc. apsauga pažeidžiamiausių visuomenės grupių atžvilgiu yra visų mūsų atsakomybė.“ Pasak R. Lazutkos, visuomenėje visada egzistuoja labiau pažeidžiami žmonės, o krizė tik padidina tokių asmenų skaičių, tad soc. apsauga krizių metu turi būti pasiruošusi padėti tiems, kurie netenka pajamų. Todėl pagrindinis dėmesys turi būti skirtas darbą ir pajamas praradusių asmenų apsaugai pinigais, teigia profesorius: „Daugelis pabrėžia, kad soc. apsauga turi būti teikiama socialinių paslaugų forma, tačiau svarbu, kad tai nebūtų daroma finansinės paramos sąskaita.“ Profesorius atkreipė dėmesį į darbo skatinimo krizės kontekste aktualumo klausimą: „Vilniuje Užimtumo tarnyboje užsiregistravusiųjų skaičius yra apie 31 000, o darbo vietų – 1700. Dėl to nedarbo draudimas ir soc. apsaugos tikslai, koncentruoti į skatinimą dirbti, pinigai, skiriami aktyvioms darbo rinkos priemonėms, yra naudingi tik iš dalies – labiau reikėtų koncentruotis į naujų darbo vietų kūrimą. Taip pat socialinė apsauga turėtų būti prieinama didesniam bedarbių skaičiui, ypač krizių metų – reikėtų palengvinti nedarbo išmokų gavimo sąlygas. Nedarbo lygis Lietuvoje atitinka ES vidurkį, tačiau lėšos, kurias mes skiriame nedarbo išmokoms, už ES vidurkį yra dvigubai mažesnės.“
Profesorius teigia, kad soc. parama taip pat yra neginčijama žmogaus teisė ir visuomenės pareiga. Vis dėlto, kaip ir kitose šalyse, ši išmoka irgi yra sąlyginė – ji susieta su žmogaus pastangomis siekti darbo. Pasak R. Lazutkos, socialinė parama yra per maža: „2020 m. duomenimis pašalpa sudaro tik apie 18 proc. skurdo ribos. Lietuvoje vienas iš dešimties gyventojų yra socialinės pašalpos gavėjas, tad reikalavimus jai gauti reikėtų sumažinti.“ R. Lazutkos teigimu, kitos soc. apsaugos sistemos irgi yra gana silpnos, tad svarbu, kad pažeidžiami žmonės automatiškai patektų į „soc. apsaugos tinklą“, o nedarbo draudimas ir soc. parama turi skatinti dirbti tik tada, kai darbo vietų skaičius yra kur kas didesnis negu bedarbių.
Profesorius apibendrino soc. apsaugos krizių metu klausimą ragindamas iškelti teisingus prioritetus: „Mes galime pasiruošti krizėms ir sukurti atitinkamą soc. apsaugą, tačiau, kad tai būtų įmanoma, institucijos turi rodyti daugiau iniciatyvos, nes kartais kyla tokie klausimai, kaip ar nedarbo išmokos paskirtis yra nuo pajamų netekimo apdrausti asmenį, ar apdrausti Sodrą nuo papildomų išlaidų?” Lietuva yra labai pažengusi savo ekonominiu pajėgumu, tad mes nebegalime teisintis, kad esame nepakankamai turtingi, kad galėtume didelį dėmesį skirti socialinei apsaugai.“
Tekstas parengtas įgyvendinant projektą „Skurdas nėra pasirinkimas“, finansuojamą Europos socialinio fondo agentūros. Projektą įgyvendina Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, projekto partneriai – Lietuvos žmogaus teisių centras ir VšĮ „SOPA“.
