Skaitinys

Žydų ultraortodoksų bendruomenė: moters pozicija šeimoje

Mano teisės

Nuotaka, cottonbro/ pexels nuotr.

Gabrielė Galinytė | 2021 03 06

1

Žydų ultraortodoksų, dar kitaip haredi judaizmo, tikėjimas dažniausiai apibūdinamas kaip kraštutinis, pats griežčiausias iš visų judaizmo pakraipų. Pagrindinis aspektas, skiriantis haredi bendruomenę nuo kitų, yra išorinės informacijos vengimas: ultraortodoksai vengia bendravimo su ne jų bendruomenei priklausančiais individais, dauguma šeimų neturi televizorių, interneto, išmaniųjų mobiliųjų telefonų. Visa tai dėl to, kad bendruomenės išpažįstamos vertybės bei praktikos nebūtų ,,užteršiamos“.

Svarbiausias haredi bendruomenės jaunuolių tikslas – susituokti. Tradicinėse ultraortodoksų šeimose vyrai nedirba ir visą gyvenimą pašvenčia Toros (pagrindinio judėjų religinio traktato) studijoms, o moterys tampa šeimų maitintojomis (darbų sąrašas yra apibrėžtas normų, tad moterys dažniausiai dirba mokytojomis, siuvėjomis, auklėmis arba šeimos parduotuvėse). Nemažai bendruomenei priklausančių moterų dažnai nedirba nieko, nes tenka rūpintis itin didelėmis šeimomis – ultraortodoksai stengiasi gimdyti kuo daugiau vaikų ir laiko tai itin svarbia pareiga šeimai ir savo bendruomenei. Toks veiklos pasiskirstymas dažnai lemia tai, jog šios bendruomenės šeimos skursta, tad jos yra priklausomos nuo valstybės, kurioje gyvena, išmokų ir labdaros. Visgi, tyrėja Shoshana Ringel (1) vienoje iš savo studijų apie haredi moteris, pateikia įdomias įžvalgas. Visos respondentės S. Ringel rinktuose interviu teigė, jog joms turėti šeimą ir auginti vaikus yra daug svarbiau nei bet kokie individualūs užmojai, o iš daugumos kalbintų moterų atsakymų tyrėjai pasirodė, jog jos džiaugiasi ir didžiuojasi galėdamos virš savo asmeninių tikslų ir apskritai savęs iškelti vyrą ir vaikus.

2017-aisiais atliktame tyrime (2) apie haredi gyvenimą paaiškėjo, kad Izraelyje gyvenančios šios bendruomenės moterys tuokiasi būdamos vidutiniškai 21-erių metų amžiaus ir vidutiniškai pagimdo beveik po septynetą vaikų. Šios moterys susiduria su įvairiais socialiniais būtent jų bendruomenėje užfiksuotais mechanizmais. Nors žydų ultraortodoksų gyvenimo taisyklės ir principai gali šiek tiek skirtis tarp skirtingose vietose gyvenančių šios tikėjimo krypties bendruomenių, moterims jose dažniausiai priimta nešioti ilgus sijonus žemiau kelių (kelnes dėvėti draudžiama), o viršutinis drabužis privalo dengti alkūnes, ištekėjusios jos dažniausiai nusiskuta plaukus ir nešioja perukus ar skaras, o per menstruacijas ir savaitę po jų žmonos nuo savo vyrų privalo miegot atskirai ir apie tai negali su jais kalbėti.

Žydų ultraortodoksų bendruomenėje mergaitės auga su mintimi, jog galiausiai taps kažkieno žmonomis, kitokie gyvenimo variantai nėra svarstomi. Būti ,,norimai“ ir priimtai į vyro šeimą – be galo svarbus tikslas haredi bendruomenėje augančioms merginoms. Čia susitarimas vedyboms  sudaromas ne tarp vyro ir moters jų laisvu sutikimu, kaip įprasta Vakaruose. Šį klausimą ultraortodoksų bendruomenėje apsprendžia būsimos poros šeimos, tačiau lemiamas žodis tariamas iš vyro giminės pusės – mergina pasirodo tinkama arba ne.

Žydų ultraortodoksų bendruomenėje mergaitės auga su mintimi, jog galiausiai taps kažkieno žmonomis, kitokie gyvenimo variantai nėra svarstomi. Kaip teigė prancūzų filosofė ir feministė Simone de Beauviour, nieko nepanorėtos merginos nurašomos į socialines atliekas (3). Nors tokią mintį autorė plėtojo dar XX a. viduryje, jos iliustracija haredi bendruomenėje gyvuoja dabar.

Jeigu piršlybų procesas sėkmingas ir siūloma mergina atitinka vyro šeimos reikalavimus, žengiamas pagrindinis žingsnis – įvyksta vestuvės, kurios liudija apie šeimos kūrimo pradžią. Žydų ultraortodoksų vestuvėse visada būna daug dainų, maldų, religinio simboliškumo. Visą jungtuvių šventės laiką viešnios moterys su nuotaka ir svečiai vyrai su jaunikiu praleidžia atskirai. Jie šoka rateliuose (viduryje dažniausiai būna nuotaka arba jaunikis), dainuoja, bet visa tai atlieka tik tarp vienos lyties asmenų. Svečiai ir jaunieji susitinka tik per pačią jungtuvių ceremoniją, kai yra sutuokiami jaunieji. Po jos – vėl švenčiama atskirai.

Prieš vestuves būsima nuotaka turi nuvykti į Mikvą (specialų baseiną, skirtą apsivalymo ritualams), kurioje tikimasi apsivalymo prieš vestuves, prieš pirmąją naktį su sutuoktiniu. Taip apsivalyti nuo šios ji privalės ir po kiekvienų menstruacijų – tik po Mikvos žmona gali sugrįžti pas vyrą į lovą, nes kitaip ji nepripažįstama esanti švari. Po vestuvių žydų ultraortodoksų moterims priimta nusiskusti galvas. Ši tradicija yra taikoma, nes, pagal vyraujančias bendruomenės normas, joks kitas vyras negali pamatyti ištekėjusios moters tikrų plaukų, tad žmonos po vestuvių įpratę juos nusiskusti, o tada nešioti juodus trumpus perukus arba skara apsivynioti galvas.

Socialiai priimta norma santuokoje moteriai atlikti vaikų gimdytojos ir vyro patenkintojos vaidmenis ypač gaji. Ultraortodoksams būtent vaikų gimdymas yra svarbiausia kiekvienos poros pareiga, o kaip teigė S. de Beauviour – tik gimus vaikui, šeimos institutas socialiai įgauna kažkokią prasmę, o moteris pateisina savo egzistenciją. Visgi, žydų ultraortodoksų bendruomenėje lytinė sueitis tarp vyro ir žmonos gali būti sudėtinga, nes mergina iki santuokos dažniausiai nėra lietusi vyro, kuris nėra jos šeimos narys, o savo vyrą iki vestuvių ji yra mačiusi vos vieną du kartus ir su juo nėra užmezgusi jokio emocinio ir fizinio kontakto. Įdomus aspektas iškeliamas David S. Ribner (4) straipsnyje: bendruomenėje bet koks sutuoktinio nenoras lytiškai santykiauti traktuojamas kaip nenormalus elgesys, tačiau haredi moterims nėra socialiai priimtina verbaliai išreikšti savo seksualinius norus, kai tuo tarpu vyrams tokių apribojimų nėra. Taip pat faktas, jog ultraortodoksų moterims po kiekvienų menstruacijų privalu ,,apsivalyti“ Mikvoje ir į vaginą įsikišus baltą audinį įsitikinti savo švarumu, leidžia teigti, kad bendruomenėje tikima moters nešvara, susijusia su prigimtiniais fiziologiniais procesais, būtinu apsivalymu prieš kontaktą su vyru. Bendruomenės merginos, iki tol neturėję kontakto su jokiu vyru ir ypač su savo sutuoktiniu, greitai atsiduria visiškai kitose sąlygose – jos turi pradėti lytiškai santykiauti ir kuo greičiau pastoti. Toks psichologinis spaudimas dar padidinamas, nes šiuose asmeniniuose poros reikaluose dažniausiai dalyvauja ir šeimos, kurios laukia jau socialiai priimto greito pastojimo ir dievo siųstos pareigos išpildymo. Taip pat viską apsunkina ir žinojimas, jog pirmoji sueitis tik užtvirtins visam gyvenimui sudarytą santuokos sandorį tarp dviejų šeimų, o ne dviejų mylinčių vienas kitą individų priesaiką.

Naudota literatūra:

1. Ringel, Shoshana. „Identity and gender roles of Orthodox Jewish women: Implications for social work practice.“ Smith College Studies in Social Work 77.2-3, 2007, 25-44.
2. Cahaner, Lee, ,,Haredi women lead change“, 2018.
3. de Beauvoir, Simone. „Antroji lytis.“ Vilnius: Pradai, 1996.
4. Ribner, David S. „Determinants of the intimate lives of Haredi (Ultra-Orthodox) Jewish couples.“ Sexual and Relationship Therapy 18.1, 2003, 53-62.

Komentuoki

  1. Hm

    2021 03 06 / IP: 78.62.9.60
    Netinkamas komentaras?

    Nesamone, nepatiko, ka cia peza, dirbt eikit