Kokia visuomenė – tokia ir pirmoji ponia

Teoriškai pirmoji ponia (arba pirmasis ponas) nieko neprivalo, niekam nėra įsipareigojusi ir gali gyventi tokį gyvenimą, kokį gyveno iki sutuoktiniui tampant prezidentu. Praktiškai viskas yra gerokai sudėtingiau.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Dovilė Jakniūnaitė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje, kaip ir užsienio šalyse, pirmoji ponia yra simbolinis, neoficialus asmuo. Nėra jokių teisės aktų, kurie nurodytų, kad tokiam asmeniui apskritai privalu egzistuoti, ar apibrėžtų jo vaidmenį. Nepaisant to, pasak pašnekovės, pirmosios ponios statusą galime laikyti tam tikra institucija, turinčia savo tradicijas ir papročiais grįstas taisykles. Lietuvoje šis vaidmuo dar tik formuojasi, o štai Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) turi jau 230 metų tradiciją: 1789 m. pirmuoju JAV prezidentu išrinkus Džordžą Vašingtoną jo žmona Marta Vašington buvo pradėta vadinti pirmąja šalies dama.

Emancipuotų moterų iššūkiai

JAV pirmųjų damų suskaičiuojama jau 47, ir daliai jų buvo gana sudėtinga surasti savo, kaip pirmosios ponios, vietą. Buvusio JAV prezidento Barako Obamos žmona Mišelė Obama apie tai atvirai rašo autobiografijoje „Mano istorija“. Pirmosios vyro kadencijos metu ji gana ilgai blaškėsi nesuprasdama, koks yra jos statusas, ką ji nori nuveikti turėdama išties didelę įtaką. Dar svarbiau – ką gali, kas leidžiama ir priimtina. M. Obama atviravo, kad antroji vyro kadencija tapo ir jai galimybe tęsti savo pagaliau išgrynintą iniciatyvą, skatinančią Amerikos visuomenę, ypač vaikus, daugiau judėti, sveikiau maitintis. Galima sakyti, pirmoji ponia pasirinko saugią sritį, nesikertančią su politika. O štai Hilari Klinton, siekdama sveikatos apsaugos sistemą padaryti prieinamesnę visiems amerikiečiams, vis dėlto įsitraukė į politiką ir dėl to sulaukė daug kritikos. Galiausiai ji turėjo atsitraukti ir vėl tapti tokia pirmąja ponia, kokios pageidauja JAV visuomenė, – tylesnė, ramesnė, labiau tradicinė žmona.

Ne viskas leidžiama

„Moters vaidmuo politikoje ir šeimoje smarkiai keitėsi, ypač XX amžiuje. Šie pokyčiai atsispindėjo ir pirmosios šalies damos pozicijoje. Toks vaizdinys, kokį matome dabar JAV ir kuriuo seka dauguma vakarietiškų šalių, įsigalėjo jau po Antrojo pasaulinio karo ir iki šių dienų santykinai mažai pakito“, – apžvelgia prof. D. Jakniūnaitė.

Pasak pašnekovės, pirmosios ponios vaidmuo turi gana aiškias ribas. Pirmoji ponia suvokiama kaip moteris ir tradicinė žmona, ir tai nulemia tam tikras savybes, kurių iš jos tikimasi, ir sritis, kuriose ji turėtų pasižymėti. Manoma, kad pirmiausia ji turi būti šalia vyro, jį mylėti, pasirūpinti, kad prezidentui netektų dėl nieko sukti galvos, išskyrus valstybės valdymą. Antra, ji turėtų įsitraukti į kokią nors daugiau ar mažiau matomą socialinę veiklą. Trečia, pirmoji šalies dama turi nesikišti į politiką. Jei kuris nors iš šių tradiciškai susiformavusių apribojimų pažeidžiamas, paprastai visuomenėje ar politinėje aplinkoje kyla nepasitenkinimas. Šie apribojimai yra atsakymas, kodėl apie pirmąjį poną galvoti daugeliui labai sunku. Kai šioje pozicijoje įsivaizduojame vyrą, dažnas pajuntame priešpriešą – vyrui lyg ir „netiktų“ užsiimti tuo, kuo pirmajai poniai privalu.

Nuo užtarėjos iki tylios ikonos

Pirmąja prezidentiene Lietuvoje galime laikyti Sofiją Smetonienę – prezidento Antano Smetonos sutuoktinę. Ji buvo aktyvi, savo nuomonę reiškianti žmona, kuri neoficialiai dalyvavo ir politikoje, savo vyrui turėjo nemažą įtaką ir ja naudojosi, pavyzdžiui, užtardama tam tikrus žmones. Kaip sako prof. D. Jakniūnaitė, S. Smetonienė užsiėmė „salonine“ politika, kai neoficialioje aplinkoje aptariami įvairūs politikos klausimai, ieškoma palaikymo ir didinama įtaka.

Kitos pirmosios ponios radosi jau po nepriklausomybės atgavimo. Algirdo Brazausko žmonos Julijos atvejis – pavyzdys, kai formaliai sutuoktinė yra, bet ji lieka nuošalyje. Kai kuriais atvejais pirmosios ponios vaidmenį perimdavo prezidento dukterys. Pašnekovės manymu, kadangi tuo metu pirmosios ponios tradicija buvo nutrūkusi, visuomenė jos pernelyg ir nepasigedo.

Alma Adamkienė atvežė naują, vakarietišką, pirmosios ponios sampratą iš JAV, kur iš prezidento sutuoktinės tikimasi, kad ji bus aktyvi kokioje nors socialinėje veikloje. Tiesa, nesikertančioje su politika. Taip A. Adamkienės veikla ir atrodė: globojamos akcijos, labdaros iniciatyvos, protokolinis dalyvavimas su prezidentu renginiuose ir susitikimuose. Prof. D. Jakniūnaitė pažymi, kad A. Adamkienė buvo tyli pirmoji ponia – jokių užuominų į politinį dalyvavimą, tikrosios pažiūros jautriais klausimais niekada nebuvo įvardytos, o jų ir neklausta. Visuomenė ir žiniasklaida A. Adamkienę gerbė, džiaugėsi jos elegancija ir orumu.

Lūkesčių pilnas oras

Po dešimties metų pertraukos ir vėl turime pirmąją ponią. Kol kas Dianos Nausėdienės bandymai surasti savo, kaip pirmosios šalies damos, veidą ir kelią vis sukelia naujų diskusijų. Kodėl lietuviams savo veikla, pasirinkimais puikiai tiko A. Adamkienė, bet ne visiems įtinka naujoji pirmoji ponia? Pasak prof. D. Jakniūnaitės, dar rinkimų naktį D. Nausėdienė, kalbėdama apie tai, kad moterys yra meilės ir šilumos skleidėjos, aiškiai suformulavo savo, kaip pirmosios ponios, poziciją ir jos iki šiol laikosi. Tai tradicinė moteris ir žmona. Problemų kilo tuomet, kai prezidento žmona netiesiogiai įsitraukė į politiką – nuvyko palaikyti akcijos dėl abortų uždraudimo. Įžengusi į politinių sprendimų lauką ji peržengė tradiciškai tarsi neleistiną pirmajai poniai ribą.

„Be to, sekdama JAV tradicija ir prisimindama A. Adamkienę, visuomenė turi lūkestį, kad pirmoji Lietuvos ponia užsiims kokia nors socialine veikla. Šį lūkestį, matyt, jaučia ir pati D. Nausėdienė, bet kol kas sunku suprasti iniciatyvą, kurios ji norėtų imtis. Pasakyti, jog „rūpinsis tyliąja Lietuva“, kaip mums buvo pranešta, – pernelyg abstraktu, tai neįtikina žmonių, todėl ir atrodo, kad vis dar kažko laukiame. Ateitis parodys, ar pirmoji ponia taip ir liks fone, ar vis dėlto parodys kryptingą iniciatyvą“, – sako prof. D. Jakniūnaitė.

Dirba be atlygio

Vieną dieną pabusti pirmąja dama – ne taip ir paprasta. Tenka priprasti prie to, kad pirmoji dama yra pirmiausia žinoma kaip kieno nors sutuoktinė, o ne kaip ji pati. Dažnai šių moterų gyvenimai tam tikra prasme sustoja, tenka sustabdyti karjerą. Moterų asmenybę, žodžius, šukuoseną ir kostiumėlius viešai vertina visi, kas tik nori. Jos negauna atlyginimo, bet gauna daug pareigų ir dar daugiau lūkesčių, dažniausiai neturi joms skirto personalo (nors, pavyzdžiui, JAV pirmosios ponios oficialiai gali turėti savo personalą ir administracines patalpas visuomeninei veiklai organizuoti). „Money Magazine“ apskaičiavo, kad pagal tai, kokius darbus JAV atlieka pirmoji ponia, jos atlyginimas turėtų siekti 173–287 tūkst. dolerių per metus (galime palyginti: JAV prezidento atlyginimas siekia apie 400 tūkst. dolerių per metus). Gal būtų laikas apibrėžti pirmosios ponios statusą, skirti atlyginimą ir darbuotojų?

Kai nėra, tai ir nereikia

Prof. D. Jakniūnaitė mieliau matytų priešingą tendenciją. Pašnekovės nuomone, jei įtvirtintume šį vaidmenį teisiškai, atsirastų dar daugiau painiavos. Ar tai reikštų, kad mes renkame ne prezidentą, o iš karto du žmones? O jeigu antroji pusė norėtų likti sutuoktinio šešėlyje, tęsti savo karjerą arba tiesiog neturi tinkamų savybių numatytoms pareigoms atlikti? „Mano manymu, laikui bėgant pirmosios ponios arba pono pozicija turės vis mažiau reikšmės, o galiausiai gal ir nunyks, nes vis daugiau antrųjų pusių nebenorės palikti savo gyvenimo dėl primesto vaidmens. Beje, kuo daugiau vyrų taps pirmaisiais ponais, tuo greitesnis bus šis procesas. Pastebėkite – jei šalies lyderė yra moteris ir ji turi sutuoktinį, jis beveik neįsitraukia į žmonos politinę karjerą“, – sako pašnekovė. Sakykime, ne visi ir žino, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel turi sutuoktinį. Ne, tai ne Merkelis, kaip kartais juokaujama. Joachimas Saueris yra chemijos profesorius, toliau tęsiantis savo darbą ir net nedalyvavęs žmonos inauguracijoje.

„Dar geriau idėją, kad pirmosios ponios vaidmens gali ir nebūti, atskleidžia atvejai, kai prezidentai ar prezidentės neturi antrųjų pusių. Dešimt metų tokią situaciją turėjome Lietuvoje. Nors buvo pavienių žmonių, kurie atkreipdavo dėmesį į D. Grybauskaitės šeiminę padėtį, iš tiesų tai nieko nekeitė ir tik įrodo, kad pirmosios ponios vaidmuo yra visiškai neformalus ir ne toks reikšmingas, kaip įsivaizduojama“, – sako prof. D. Jakniūnaitė.

Ne tik dėl grožio

Islandijos pirmoji ponia Eliza Reid neseniai parašė viešą laišką, kuriame apgailestavo matydama nepriklausomas, inteligentiškas moteris – pirmąsias ponias, veikiančias tik tiek, kiek tai padeda sutuoktinio politinei karjerai, jo įvaizdžiui palaikyti. Kai pasaulio lyderiai susirenka į vadinamojo didžiojo dvidešimtuko viršūnių susitikimą, jų antrosios pusės keliauja kartu ir… degustuoja vyną. E. Reid kelia klausimą, ar XXI a. šis vaidmuo ir toliau turi likti lyg XX a. viduryje. Ieškodama savo būdo būti pirmąja ponia, Islandijos pirmoji ponia ir pati diktuoja taisykles. Sakykime, ji atsisakė prisidėti prie prezidento rezidencijos pagrindinės svečių salės perdekoravimo (galima prisiminti, kaip entuziastingai panašios veiklos ėmėsi Laima Paksienė prezidento rezidencijoje arba Žaklina Kenedi Baltuosiuose rūmuose), o dalyvaudama su sutuoktiniu pirmosios ponioms skirtoje atskiroje programoje visada sako savo pačios rašytas kalbas apie inovacijas, tvarumą ir lyčių lygybę. Tuo metu JAV prezidento žmona Melanija Tramp, nors iš tiesų yra įsitraukusi į keletą socialinių veiklų, dažnai traukiama per dantį dėl „griežtos dienotvarkės“, į kurią įeina „lengva mankšta, septynios vaisių porcijos per dieną ir suruošti sūnų Baroną į mokyklą – išties nelengvos pareigos“.

Skirtingas palaikymas

Prof. D. Jakniūnaitės teigimu, ko tikimasi ir kas leidžiama prezidentų antrosioms pusėms, nulemia ne tik jų lytis, bet ir visuomenės vertybės, požiūris į moterį. Kuo šalyje labiau įsitvirtinusi lyčių lygybė, tuo daugiau galimybių rinktis, kuo ir kaip būti, turi pirmoji ponia. Todėl Islandijos, kuri vertinama kaip geriausiai lyčių lygybę užtikrinanti valstybė, pirmoji ponia yra laisvesnė, mažiau suvaržyta tradicinio vaidmens už JAV pirmąją ponią.

M. Tramp situaciją sunkina ir tai, kad ji yra imigrantė iš Slovėnijos, kalbanti su akcentu. Net ir tokioje tolerantiškoje šalyje kaip JAV valstybės veidu norima matyti kiek kitokią pirmąją ponią. Įvairios aplinkybės verčia M. Tramp likti tyliąja žmona. Akivaizdu, kad niekas jos neklausė, kaip ši moteris norėtų gyventi iš tikrųjų, – tenka bandyti įtilpti į tuos rėmus, kuriuos sukūrė 230 metų tradicija.

Karalių ilgesys

Panašu, kad niekas negali tiksliai pasakyti, o ir pačioms pirmosioms damoms sunku suprasti, kokia turėtų būti pirmoji ponia XXI amžiuje: drovi geradarė, aktyvi visuomenininkė, dalyvaujanti įvairiose iniciatyvose, ar karšta žmogaus teisių gynėja. Ar ji gali turėti savo nuomonę ir ar gali ta nuomonė skirtis nuo prezidento? O gal pirmosios ponios apskritai galėtų nebūti? Prof. D. Jakniūnaitė pažymi, kad noras turėti pirmąją porą, kuri reprezentuoja šalį, mus grąžina į monarchijų – karalių ir karalienių – laikus. Dėl to kai kuriems žmonėms tai kelia dvilypius jausmus: demokratinėje valstybėje egzistuoja nedemokratinė pozicija. Tačiau kol visuomenė norės matyti tokią porą, kol norės turėti savo simbolinę „karalienę“, tol ji ir bus – su visais iššūkiais, tenkančiais šiai pozicijai jau gerokai pasikeitusiais laikais.