Komentaras

Kokių permainų reikia vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūrai?

Mano teisės

Paaugliai, pexels.com nuotr.

Dainius Pūras, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius | 2021 05 13

Turbūt Lietuvoje nėra kitos tokios srities, kurioje būtų toks didelis atotrūkis tarp problemų masto ir daug metų atidėliojamų permainų, kad tos problemos būtų veiksmingai sprendžiamos. Ta sritis – tai vaikų psichikos sveikata ir emocinė gerovė. Lietuvoje, nepaisant informacijos apie grėsmingai gausėjančias vaikų psichikos sveikatos problemas ir būtinybę veiksmingai investuoti, iki šiol namų darbai lieka neatlikti ir modernioms investicijoms žalia šviesa neuždegama.

Visas 20-as amžius pasaulyje buvo vaikystės psichologijos ir naujo supratimo apie tai, kaip reikia padėti vaikams ir šeimoms, amžius. Daug metų Lietuva, tuo metu buvusi okupuota, negalėjo pasinaudoti gerosiomis laisvojo pasaulio praktikomis. Atvirkščiai, per 50 sovietinės okupacijos metų buvo sukurtas toks valstybinių įstaigų tinklas, kurio tikroji misija buvo ne spręsti problemas, o jas paslėpti. Sovietinių defektologijos ir psichiatrijos mokyklų derinys paliko tokį gilų įspaudą paslaugų kultūroje, kad iki šiol praktikoje jaučiamos tų mokyklų skleistos žinios.

Dainius Puras, Vito Jadzgeviciaus nuotr.

Dainius Puras, Vito Jadzgeviciaus nuotr.

Daug metų buvo tikėtasi proveržio sveikatos sistemoje, teikiant paslaugas vaikams, turintiems psichikos sveikatos ir elgesio sutrikimų. Pagalbos vaikams standartai skiriasi nuo pagalbos suaugusiems tuo, kad vaikams reikia ypatingai daug ir įvairių nemedikamentinių paslaugų, ir ne tiek pirminiame, kiek antriniame lygyje. Todėl nepriklausomi ekspertai ir nevyriausybinės organizacijos jau daug metų rekomenduoja plėtoti tęstines nemedikamentines ir nestacionarines paslaugas vaikams ir paaugliams, turintiems psichikos sveikatos ir elgesio sutrikimų. Tikslas – kad šie vaikai ir jų tėvai pagaliau gautų tęstinę kokybišką pagalbą ir kad nebebūtų piktnaudžiaujama medikamentiniu gydymu ir hospitalizacijomis.

Deja, visi iki šiol buvę bandymai pasiekti proveržį paslaugų plėtroje – kad šios paslaugos bent kiek priartėtų prie tokių, kokios jau seniai taikomos daugelyje Europos valstybių, buvo užblokuoti.

2013 metais VU tyrėjų komanda, atlikusi Lietuvos psichikos sveikatos politikos įgyvendinimo analizę, ypatingą dėmesį studijoje skyrė nepatenkinamai situacijai vaikų psichikos sveikatos priežiūros srityje. Išvados ir teiktos rekomendacijos nesulaukė tuometinės valdžios dėmesio.

2015 metais buvo paskelbti tarptautinio projekto ADOCARE rezultatai. Paaiškėjo, kad Lietuva yra viena iš nedaugelio valstybių, kuriose paaugliai su psichikos ir elgesio sutrikimais neturi galimybių gauti kokybiškas paslaugas.

2015 metais Koalicija „Psichikos sveikata 2030“ parengė Alternatyvų psichikos sveikatos strategijos priemonių planą, kuriame daug dėmesio skyrė vaikų psichikos sveikatos problemų sprendimo būdams ir teikė konkrečius siūlymus. Deja, nors tuo metu buvo aptarinėjami rezonansiniai įvykiai atskleidė veikiančios sistemos neveiksmingumą, valdžios institucijos nepasinaudojo teiktomis rekomendacijomis.

Ypač svarbu yra sukurti paskatas antrinio lygio nestacionarinių paslaugų plėtrai. Šios paslaugos turėtų būti lemiamos vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūroje. Pirminio lygio centrai negali šių paslaugų teikti, ir ypač vaikams bei paaugliams jų siūloma pagalba yra nepakankama. Deja, antrinio lygio paslaugų – tokių, kokios jau daug metų veikia užsienio valstybėse, Lietuvoje iki šiol nėra. Šią didelę spragą iš dalies užpildo privačiai praktikuojantys psichoterapijos specialistai, bet tik nedidelė dalis šeimų gali įpirkti šias brangiai kainuojančias ir valstybės nekompensuojamas paslaugas.

Vaikai, pexels.com nuotr.

Vaikai, pexels.com nuotr.

Todėl proveržio siekiantys ekspertai nusivylė, pasirodžius ilgai lauktam ir 2019 metais pasirašytam Sveikatos apsaugos ministro įsakymui. Jis įtvirtino esančią neefektyvią paslaugų infrastruktūrą ir nesukūrė jokių paskatų kokybiškai naujų ir labai reikalingų paslaugų plėtrai.

2020-ieji Seimo buvo paskelbti vaikų emocinės gerovės metais. Tačiau ir vėl jokio proveržio, kad būtų šiuolaikiškai investuojama į emocinę gerovę, nebuvo. Tų pačių metų gale sulaukėme tarptautinio tyrimo rezultatų, kurie parodė, kad Lietuva pasižymi, lyginant su kitomis valstybėmis, viena iš prasčiausių būklių vaikų emocinės savijautos srityje.

Vaikams ir paaugliams, kurie turi psichikos ir elgesio problemų, reikia ne bet kokios pagalbos. Jiems retai reikia vaistų ar stacionarinio gydymo. Jiems reikia gerai parengtų specialistų, kurie, sukurdami su vaiku ir šeimos nariais terapinį ryšį, kurį laiką palydėtų juos gyvenimo keliu.

Tokios pagalbos reikia dideliam skaičiui vaikų ir paauglių, kurių emocinė ir socialinė raida sutrinka. Ta pagalba turi būti teikiama taip, kad ji būtų draugiška vaikams ir paaugliams, atsižvelgianti į vaiko amžių ir į šeimos ypatumus. Vaikai, o ypač paaugliai, gali būti skeptiški ir net įtarūs suaugusiųjų norams jiems padėti, ir dažnai jų gyvenimiškoji patirtis būna tokia, kad suaugusiais sunku pasitikėti. Tokiais atvejais reikia ypatingo kūrybiškumo, išradingumo ir kantrybės, kad bendravimas su paaugliu būtų jam priimtinas ir ilgainiui duotų gerus rezultatus.

Neigiamos vaikystės patirtys, kaip dabar įrodyta mokslo, yra svarbiausia priežastis ne tik psichikos sveikatos problemoms, bet ir plačiai paplitusioms kūno ligoms suaugusiųjų amžiuje. Daugelyje valstybių, po to, kai jos jau investavo daug lėšų į vaikų psichikos sveikatos priežiūrą ankstesniais dešimtmečiais, šiuo metu papildomai plėtojamos įvairios prevencinės ir terapinės paslaugos, skirtos vaikams, paaugliams ir jų šeimos nariams. Atskirų specializuotų nestacionarinių paslaugų tinklo reikia tokioms problemos veiksmingai spręsti: autizmo spektras, valgymo sutrikimai, elgesio ir socializacijos sutrikimai, pirmosios psichozės epizodas ir vėlesni epizodai, kompleksinė pagalba bandžiusiems žudytis ir save žalojantiems paaugliams ir dar daug įvairių problemų.

Paaugliai, pexels.com nuotr.

Paaugliai, pexels.com nuotr.

Lietuvoje, kalbant apie paslaugų sistemą, esame stipriai atsilikę. Kai 1990 metais Vilniuje buvo įkurtas Vaiko raidos centras, atkurtoje valstybėje buvo aiški vizija, kad  kuo greičiau visose srityse pasivysime sėkmingiausias pasaulio ir Europos valstybes. Buvo planuojama, kad per 10-15 metų Lietuvoje, taip kaip yra Šiaurės šalyse, Vokietijoje, Nyderlanduose ar Jungtinėje Karalystėje, bus didelė įvairovė vaikams ir paaugliams draugiškų paslaugų, kurių esmė – įvairių nemedikamentinių terapijų taikymas, padedant įveikti  psichikos sveikatos problemas, socializacijos nesėkmes, oriai gyventi su psichosocialine ar intelekto negalia.

Deja, ši sritis vėliau neatsidūrė tarp prioritetų, ir šiandien matome liūdnas pasekmes, kai vaikų ir paauglių psichikos sveikatos bei emocinės gerovės srityje kaupiasi grėsmingai daug problemų. Prie jų dar prisideda  užsitęsusio karantino ir mokyklos nelankymo pasekmės moksleivių psichikos sveikatai. Nejaugi ir šias problemas spręsime, kaip įpratome sovietmečiu ir tęsime per paskutinius 30 metų, medikamentiniu gydymu ir hospitalizacijomis psichiatrijos stacionaruose?

Europos valstybės, jau ir ankstesniais dešimtmečiais sukūrusios pagalbos sistemą, kurios mes neturime iki šiol, papildomais šimtais milijonų eurų ar svarų visai neseniai vėl didino investicijas vaikų ir jaunimo psichikos sveikatos paslaugoms bent keletą kartų. Štai Jungtinė Karalystė, 2008 metais paaiškėjus, kad depresijos gydymas vaistais nėra toks veiksmingas, kaip skelbė farmacijos kampanijos ir nuo jų priklausomi medikai, investavo papildomus 170 milijonų svarų į tai, ką jie vadina „talking therapies“. Visai neseniai, reaguodama į karantino pasekmės vaikų psichikos sveikatai, Jungtinės karalystės Vyriausybė vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūrai papildomai skyrė 79 milijonus svarų iš bendros 500 milijonų svarų pagalbos paketo, pagelbėjant žmonėms tvarkytis su jų psichikos sveikata pandemijos akivaizdoje. Turbūt suprantame, kad tai vyksta ne todėl, kad britai neturėtų kur dėti pinigų. Deja, Lietuvoje, paskutiniais paskaičiavimais, vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūrai skiriama mažiau kaip 0,5 procento PSDF fondo lėšų.

Koalicija „Psichikos sveikata 2030“ tikisi, kad ši Vyriausybė įveiks užsitęsusią bejėgystę Lietuvos psichikos sveikatos politikos formulavime ir įgyvendinime, o Lietuvos vaikams ir paaugliams mes visi esame labai daug skolingi. Laikas būtų pasitempti ir sukurti tokią psichikos sveikatos priežiūros sistemą, kuri būti jiems draugiška ir veiksminga. O kad tai įvyktų, reikia pradėti investuoti į šią svarbią sritį kitaip. Daugiau apie tai kalbėsime konferencijoje „Proveržis psichikos sveikatos sistemoje – kas turi būti kitaip?“.

Ši publikacija parengta vykdant projektą „Tvari parama žmogaus teisėms per advokaciją ir švietimą“, finansuojamą Europos ekonominės erdvės (EEE) ir Norvegijos finansiniai mechanizmų.

Komentuoki